Gruodžio 16 d. minime Šv. Adą Vienietį, vyskupą (apie 800–875 m.).

Adas, benediktinų vienuolis, buvo vienas garsiausių to meto humanistų. Būdamas aukštos kilmės bei aštraus proto, galėjo tikėtis ryškios pasaulietinės karjeros, tačiau tapo vienuoliu.  

Vienam iš jo vienuolyno brolių tapus abatu Eifelyje, šis pakvietė Adą dėstyti ten veikusioje vienuolyno mokykloje. Mirus jo globėjui, priešiškai nusistačiusių vienuolių paveiktas, Adas išsiruošė į piligriminę kelionę į Romą, kur pasiliko penkerius metus.

858 metais Ravenoje išleido šventųjų ir kankinių sąvadą, kuris padarė stiprų poveikį Romos sąvadui – Martyrologium romanum. 860 metais buvo išrinktas Burgundijos (dabartinė Prancūzija) Vienne miesto arkivyskupu. Kvietė kunigus asketiškam gyvenimui, kokį ir pats praktikavo.

Kai lotaringų karalius Liutauras II išsiskyrė su savo žmona Teutberga ir gavęs Metco sinodo, kurį pats sušaukė, pritarimą, vedė Valdradą, Adas nuvyko į Romą pas popiežių Mikalojų I. Pastarasis atšaukė sinodo sprendimą.

Adas surašė pasaulio istoriją nuo pradžios iki 874 metų, surinko legendas apie Merovingų šventuosius bei parašė Deziderijaus ir Teuderijaus biografijas.

Adas buvo ne vien svarbus viduramžių vyskupas, atkūręs bažnytinę discipliną, sušaukęs ne vieną sinodą, bet ir padarė gerą įtaką tų laikų politikai.