Sara Poisson „Grožio mašina“. Vilnius: „Alma littera“, 2016 m.

Esu baikšti, neurotiška būtybė, prisistatydama ir pristatydama savo knygą „Grožio mašina“ sako rašytoja Sara Poisson. Pasak jos, ši eseistikos knyga – bandymas kalbėti apie savo baikštumą ir patirtis, kūną, meilę, grožį, bjaurumą; kalbėti, išsakyti tai, ko daugelis nepasako garsiai.

Iš tiesų knygą sudaro įvairūs svarstymai, susieti su prisiminimais ir patirtimis. Galima lengvai pastebėti kalbančiosios įžvalgumą ir gilumą, neatsiejamą nuo aiškiai juntamo aštraus proto ir ironijos. Tekstų kalba – atvira, neslepiamas kalbėtojos pažeidžiamumas ir netgi tam tikras menkumas; kai kur atvirumas – net šokiruojantis.

Kaip pastebima, išsakyti savo pažeidžiamumui literatūra yra puiki terpė. Štai esė „Literatūra, arba pašvilpavimai“ aprašoma ir kūrybos pradžia, ir įvairūs svarstymai šia tema. Kai kurie sukrečia: į alkoholizmą paniręs tėvas, jaučiantis ypatingą aistrą literatūrai, ir šią, vadinkim, meilę pasąmoningai perduodantis dukrai; sunkus besikeičiančio paaugliško kūno suvokimas, kurio nėra kaip išsakyti, tad pasitelkiama literatūra.

Tekstas – ir tam tikras bendravimo būdas: „Savo gėdai turiu pripažinti, kad vaikų auginimas neišgydė manęs nuo priklausomybės, lygiai kaip tekstai neišgydė nuo žmonių traukos. (...) Štai kas: skaitydama nepatogius tekstus staiga suvokiau, kad rašydama būtent tokius, nepatogius užmegsiu ryšį su man artimais nepatogiais žmonėmis.“

Ir ši, ir kitos knygoje pateiktos esė yra persmelktos ironijos, kuri būdinga daugeliui dabartinių eseistų. Ši ironija kyla žvelgiant į paprastas, kasdieniškas patirtis. Kaip kitaip galima žiūrėti į aplinką, kurioje svarbų vaidmenį atlieka iš pažiūros labai paprasti dalykai: pavyzdžiui, kaimynų bendravimas, persmelktas paviršutiniškumo ir teatrališkumo (kuris, kaip pastebima knygoje, labai netalentingas ir nevykęs), aistringai literatūrą mylėjęs tėvas, nesugėjęs pamilti aplinkinių, artimiausių žmonių ir paskendęs alkoholyje; nemokėjimas užsidėti sėkmingo ir laimingo žmogaus kaukės...

Visiškai nesvetima šiam tekstui ir autoironija. Gebėjimas ironiškai žvelgti į save – stipraus žmogaus bruožas – ir tekstuose, ir gyvenime. Štai esė „Kvailos moters kambarys“ autoironija pastebima jau pavadinime. Ryški autoironija atsiskleidžia kad ir šiose eilutėse: „Vieną akimirką, jau nebepamenu, kurią, staiga suvokiau, kad esu kvaila. Manau, kad tai buvo svarbiausias mano gyvenimo apreiškimas. Man buvo apreikšta mano esatis, esmė, esencija ir galbūt visa Jos Ekscelencija Kvailybė, kurią turėčiau garbinti kaip savo šventąjį debesį, šaknį, savo sėklą ar net savąjį Dievą.“ Taip pat priduriama: „Kad esu kvaila, man buvo apreikšta taip pat natūraliai, kaip buvo parodyta, kad esu moteris, o ne vyras.“

Autoironija pastebima ir esė „Seni veidai“. Apskritai visoje knygoje juntama, kad kalbančioji nuolat jautė savo išskirtinumą ir negebėjimą būti patogiu žmogumi. Tai, pasak jos, lemia ir nemokėjimas nešioti tinkamos kaukės: „Tačiau man taip ir nepavyko iki galo prisitaikyti sėkmę atnešančių kaukių. Likau su tomis, kurias gavau iš mane auginusių senelių.“ Toliau kalbama: „Savo nemokšiškumą dėvėti sėkmės lydimo ar laimingo žmogaus kaukes matau jaunystės nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Kaukės uždėtos negrabiai, bemaž visos nudriskusios, pro jas begėdiškai šviečia bekaukis veidas. Veidas, kuris išduoda kūdikio neįgudimą ir senio nuoilsį.“

Čia norėtųsi pastebėti, kad „Grožio mašiną“ autorė įvardija kaip savo atradimą. Net perskaičiusi knygą ir ne kartą iš naujo skaičiusi kai kuriuos tekstus, negaliu įvardyti, kas tai yra. Tačiau labai patiko viena iš pačios autorės išsakytų šios mašinos apibrėžčių: „Grožio mašina padeda atrasti negražių dalykų grožį.“ Galbūt žmogaus ir savęs matymas bei vaizdavimas be kaukių, atviras pažeidžiamumo (savo ir kitų) rodymas ir yra tikrasis grožis? Galbūt būtent taip veikia aprašytoji grožio mašina?

Kai kuriose esė užsimenama ir apie Dievą, religiją. Dėmesį patraukė šis sakinys: „Todėl vienas iš mano asmeninės religijos principų yra toks: silpnas – nebūtinai mažas, didelis – nebūtinai baisus, tylus – nebūtinai nieko vertas.“ Turbūt gyvenimas ir patirtis išmoko į viską žvelgti giliau ir nevertinti remiantis pirmu įspūdžiu...

Saros Poisson „Grožio mašinoje“ pateiktos įžvalgos, svarstymai, be abejo, yra ir intelektinis malonumas, ir būdas daug ką apmąstyti. O gal šį malonumą jaučia irgi tik itin jautrūs aplinkai, arba, kaip įvardijo rašytoja, baikštūs ir neurotiški žmonės?