Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija nėra visai išgydoma, tačiau valdoma vaistais. Ji tapo tokia lėtine liga, kaip aukštas kraujospūdis ar cukrinis diabetas. Lietuvoje dirba daug patirties turintys  medikai, čia yra ir moderniausių antiretrovirusinės terapijos vaistų. Tačiau Lietuvoje ŽIV ligos gydymas skiriamas  tik trečdaliui savo ŽIV diagnozę žinančių žmonių.

Siekiant iki 2030 metų pasaulyje įveikti AIDS epidemiją, Jungtinės Tautos yra paskelbusios AIDS programos (UNAIDS) tikslus – „90-90-90”. Pagal šią strategiją, 90 proc. žmonių, gyvenančių su ŽIV infekcija, žino savo diagnozę, 90 proc. žinančiųjų gauna tinkamą gydymą ir 90 proc. besigydančiųjų viruso krūvis yra maksimaliai sumažintas. 

Lietuvoje besigydančiųjų rezultatai vertinami išties gerai – per 80 proc. pacientų kraujyje viruso krūvis nebeaptinkamas. Tačiau, anot profesorės dr. Raimondos Matulionytės, didžiausias lūžis siekiant UNAIDS tikslų įvyksta antrojoje pakopoje, t. y. ŽIV diagnozę žinantys žmonės negauna gydymo. Valstybinės ligonių kasos duomenys rodo, kad pernai tik pusė ŽIV diagnozę žinančių žmonių yra bent vieną kartą per metus lankęsi gydymo įstaigoje dėl paslaugų, susijusių su ŽIV infekcija.

„Tai ir yra pagrindinė Lietuvos problema, kad pusė pacientų, kuriems nustatyta ŽIV infekcija, nė vieno karto per praėjusius metus, o gal ir apskritai nesikreipė į medikus. Kol kas Lietuvoje gydymas skiriamas imunitetui nusilpus iki tam tikros ribos, tačiau pacientai turėtų reguliariai lankytis pas infektologą, kad jų būklė būtų sekama. Kodėl net pusė ŽIV užsikrėtusių žmonių nesikreipia į gydytojus, mes nežinome: gal jie yra emigravę, gal ignoruoja, gal nežino, kad reikia lankytis gydymo įstaigoje, gal nevertina situacijos, o gal tiesiog bijo – svarsto prof. dr. R. Matulionytė ir pabrėžia, kad visituri dėti pastangas tam, kad žmogus pasiektų gydymo įstaigą. Kitaip jis neturės vilties gerai ŽIV ligos prognozei. – Tai yra ir medikų, ir visos visuomenės užduotis. Reikia nepamiršti švietimo, kad žmonės žinotų rizikas ir galimas išeitis, šeimos gydytojai turi nukreipti pacientus,įkalinimo įstaigų darbuotojai turėtų informuoti ŽIV infekuotus asmenis paleidžiant juos į laisvę, taip pat nevyriausybinės organizacijos dirba šioje srityje.“

Pacientas kartais pats vengia sužinoti diagnozę arba bijo, kad sužinos sveikatos darbuotojas. Dr. R. Matulionytė įsitikinusi, kad šiandien Lietuvoje nė vienas infektologas, ypač  didžiuosiuose miestuose, nebus šokiruotas, išgirdęs, kad pacientas infekuotas ŽIV. „Tai yra mūsų kasdienybė ir pacientai tikrai neturėtų bijoti. Konfidencialumas yra išlaikomas kaip ir privaloma, – sako infekcinių ligų gydytoja, –dar nė vienas pacientas nėra užpykęs, kad jam nustatoma ŽIV infekcija, atvirkščiai –  jie pamato, kiek daug duoda gydymas ir sveikatos priežiūra, tai jų gyvenimą pakeičia kita linkme.“

Užtenka vieno rizikos epizodo

Užsikrėsti ŽIV yra tik trys būdai: per kraują, lytiniu būdu ir užsikrėtusi motina nėštumo, gimdymo ar žindymo metu gali perduoti virusą kūdikiui. Buitiniu keliu ŽIV neplinta. Gydytoja dr. R. Matulionytė sako, kad dar viena priežastis, kodėl mūsų šalyje ne visi infekuoti asmenys ateina pasitikrinti arba gauti gydymo – negebėjimas įvertinti savo rizikos.

„Žmogus, kuris žino, kad jo gyvenime buvo rizikingų situacijų, turėtų atlikti ŽIV tyrimą. O tos rizikingos situacijos, kaip žinome, nėra jau tokios retos: užtenka turėti daugiau nei vieną lytinį partnerį per metus ir tai jau priskiriama rizikai. Aišku, švirkščiamuosius narkotikus vartojantys, besinaudojantys sekso darbuotojų paslaugomis arba dirbantys tą darbą, vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais ir visų šių kategorijų partneriai taip pat rizikuoja užsikrėsti ŽIV“, – sako gydytoja. 

Anot dr. R. Matulionytės, jeigu pacientas pats nesugeba įvertinti rizikos, apie tai turėtų pagalvoti jo šeimos gydytojas. Jis turėtų pasiūlyti ŽIV tyrimą remdamasis paciento rizikomis, klinikiniais simptomais ar indikacinėmis ligomis. Pavyzdžiui, tai gali būti lytiškai plintančios infekcijos, bet kuris ūminis arba lėtinishepatitas – A, B, C, bakterinė pneumonija, juostinė pūslelinė, kandidozė, pokyčiai kraujo tyrime. „Netgi pirmą kartą susirgus plaučių uždegimu, verta atlikti tyrimą dėl ŽIV, o jeigu pacientas du kartus per metus serga pneumonija, ŽIV atveju tai signalizuotų jau apie AIDS stadiją“, – aiškina dr. R. Matulionytė.

Užsikrėtus ŽIV iš pat pradžių apie 70 proc. žmonių pasireiškia pirminės infekcijos simptomai, panašūs į užsitęsusio gripo. Vėliau 5-7 metus gali iš viso nebūti jokių simptomų ir nusiskundimų. Per šį laiką imunitetas senka – tai rodo krentantis svoris, dingęs apetitas, naktimis pradedama prakaituoti, karščiuoti. Kai imunitetas būna giliai pažeistas ir organizmas neturi jokios apsaugos prieš infekcijas – prasideda AIDS stadija.

Mitas, kad ŽIV gydymą reikia pradėti kuo vėliau

ŽIV gydymas plačiai vadinamas antiretrovirusine terapija, kadangi ŽIV virusas priklauso retrovirusų šeimai. Gydymas veikia prieš tam tikras pagrindines viruso dalis ir jo dauginimąsi, todėl šiandieninis gydymas pilnai stabilizuoja infekciją, t.y. ji tampa pilnai kontroliuojama, bet nėra visiškai išgydoma. Anot dr. R. Matulionytės, gerai vartojant vaistus, neužmirštant jų išgerti kiekvieną dieną, rezultatai yra labai geri ir pacientų gyvenimo trukmė bei kokybė yra tokia pati kaip ir bendrosios populiacijos.

„Iš senų laikų atėjęs mitas, kad gydymą reikia pradėti kuo vėliau. Bet tai yra labai pasenusi teorija. Šios dienos  gydymas yra labai įvairus, medicinoje įvyko didžiulis progresas. Kiekvienam pacientui pagal jo ligas, pagal nepageidaujamus reiškinius, pagal gretutinę patologiją parenkami atitinkami vaistai, kurie nebeapsunkina paciento gyvenimo“, – sako gydytoja.

Laiku išsityrus dėl ŽIV infekcijos ir skyrus tinkamą gydymą, pasak dr. R. Matulionytės, pacientas gauna labai didelę naudą, nes pagrindinė grėsmė šiai dienai yra ne pati ŽIV infekcija – ji puikiai kontroliuojama, o paciento nežinojimas, ignoravimas ar atvykimas per vėlai, kada imuninė sistema būna išsekusi ir jis jau serga sunkia bakterine, virusine infekcija arba onkologine liga.

Dėl asmeninės medicininės konsultacijos prašome kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą. Šviečiamojo projekto partneriai – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras ir sveikatos priežiūros bendrovė „GlaxoSmithKline Lietuva“