Komentaras skambėjo LRT RADIJOS laidoje „Kultūros savaitė“.

Ginčas, o gal net ir konfliktas, dėl paminklo Lukiškių aikštėje nėra, be abejo, nei politinis, nei ideologinis. Viskas yra daug paprasčiau – didelė, gal net didesnioji visuomenės dalis nori, kad valstybės, kuri kadaise buvo didžiausia Europoje, sostinė galų gale gautų būtiną (būtiną pagal statusą) skulptūrą – realistinį šarvuotą raitelį ant realistinio žirgo. Kad būtų kaip pas žmones, t.y. – kaip kitų buvusių imperijų ar šiaip didelių ir svarbių šalių sostinėse. 

Tokios skulptūros trokšta įvairiausių, kartais – maksimaliai priešingų pažiūrų žmonės, ir šio troškimo piku tapo neseniai įvykęs Seimo narių balsavimas dėl įstatymo projekto, kuriame įrašyta, kad aikštėje turi būti raitelio skulptūra, ir atsirasti ji ten turi iki 2018 metų pabaigos. Posėdyje dalyvavę parlamentarai beveik vienbalsiai pritarė, kad tokio įstatymo projektą verta svarstyti komitetuose, o vėliau – galbūt ir priimti galutinai. Šioje teigiamai balsavusių grupėje yra įvairiausių partijų – ir pozicijos, ir opozicijos – narių, kurie kitokiomis aplinkybėmis, ypač kalbant apie vertybinius dalykus, turbūt tiesiog privalo turėti skirtingas nuomones. Žinoma, įstatymo projekte negalima įrašyti teiginio „norim raitelio skulptūros“, todėl norą tenka argumentuoti korektiškiau – siekiu įamžinti valstybės simbolius, iš kurių vienas, lyg tyčia, ir yra raitelis.

Šis troškimas yra visiškai suprantamas. Aš jį pavadinčiau neišnaudotų galimybių ilgesiu. Štai, pavyzdžiui, lenkai. Jau okupuoti Rusijos imperijos, jie sugebėjo populiariausiam XIX amžiaus pradžios skulptoriui Berteliui Torvaldsenui užsakyti raito kunigaikščio Juzefo Poniatovskio paminklą ir net jį atlieti. Kaip visuomet, publika buvo baisiai nepatenkinta, nes klasicistas Torvaldsenas kunigaikštį apvilko ne geidžiamais šarvais, o romėniška toga. Bausdamas lenkus už 1830 metų sukilimą, Rusijos imperatorius pastatyti paminklo Varšuvoje neleido, išvežė atlieją į Rusiją ir ją užsakovų palikuonims grąžino jau bolševikai 1922 metais. Paminklą, kartu su puse Varšuvos, susprodino naciai, jis buvo atkurtas pagal Kopenhagoje saugomą modelį ir 1951 pastatytas ten, kur stovi ir dabar – šalia Lenkijos prezidento rezidencijos. Jei Vilniaus bajorai anuomet būtų ką nors panašaus sumąstę, šiandien turėtumėm legalią priežastį atstatyti savo raitelį – nes juk irgi nebūtų išlikęs.

Dar arčiau raitos skulptūros mes buvom priartėję 1909 metais, kai būsimas vilnietis Antanas Vivulskis už kompozitoriaus Ignaco Paderevskio pinigus pradėjo lipdyti ant arklio sėdintį ir šį kartą totaliai šarvuotą Jogailą, figūrą, skirtą Žalgirio paminklui. Jis buvo pusiau slapta pastatytas tuomet Austrijos imperijos okupuotoje Krokuvoje, nacių susprogdintas, atkurtas pagal miniatiūrinį modelį ir 1976 metais sumontuotas senoje vietoje, Jano Mateikos aikštėje. Vilniečiai galėjo A. Vivulskiui užsakyti paminklo kloną, kur ant arklio sėdėtų Vytautas, Jogaila stovėtų po jo kojomis, o kryžiuotį pančiojantis lietuvis irgi būtų su šarvais. Bet neužsakė, paminklo niekas nesusprogdino, mes jo negalime atstatyti ir tenka nuosavą raitelį sugalvoti plynoje vietoje.

Lukiškių aikštės drama prasidėjo tuomet, kai neįvykusios skulptūros ilgesys susidūrė su skonio opozicija. Vyčio šalininkai turbūt nustebtų, jei sužinotų, kiek daug (nors ne dauguma, žinoma) žmonių kitoje stovykloje įnirtingai kovoja ne prieš Vyčio ar bet kokio kito tinkamo herojaus ant arklio idėją, bet priešinasi konkrečiam, aktyviai stumiamo ir reklamuojamo, raitelio projektui.

Šitaip, barantis dėl skirtingų vertybių, pradedami naudoti nekorektiški, politizuoti ir ideologizuoti argumentai iš vienos pusės, ir netikslūs bei neesminiai įrodinėjimai – iš kitos, nors oponentams tereikėtų pasakyti svarbiausią dalyką – šitoks, kokį turim dabar, Vyčio projektas neturi atsirasti Lukiškių aikštėje ne dėl to, kad herojinis romantizmas skulptūroje yra pasenęs ir neaktualus žanras, ir niekas tokio stiliaus paminklų nebedaro (šen bei ten arklius su herojais tebestato), bet tik todėl, kad tai yra prastas menas: štai šitaip turėtų suformuluoti savo priešgyniavimą raitelio entuziastų priešininkai, o entuziastai – įrodinėti priešingai ir kvalifikuotai išaiškinti, kad būsima skulptūra yra tobulas monumentaliosios dailės kūrinys.

Bet abi stovyklos puikiai žino, kad ginčas dėl skonio yra nerezultatyvus, todėl – beprasmiškas, ir į eterį eina solidesni kaltinimai – vieni tampa kosmopolitinių Briuselio masonų padlaižiais, kiti – retrogradiniais nacionalistais ir Kremliaus agentais.

Seimo bandymas jėga pastatyti raitelį Lukiškių aikštėje šio ginčo irgi neišpręs. Beje, nors parlamentarų iššūkiui visiškai nepritariu, nenoromis privalau prisipažinti – jei būčiau diktatoriumi, pagundai neatsispirčiau ir valstybėje visi meniniai sprendimai būtų daromi pagal mano skonį, be jokių ginčų ar įsiklausymų į kitas nuomones (mano diktatoriškose vizijose Lukiškių aikštėje nėra jokio paminklo, ir pačios aikštės nėra. Ji yra visiškai deleninizuota ir jos vietoje stovi koncertų salė su atviro plano architektūra, na, panašiai kaip Southbank centre Londone). Bet Seimo nariai, nors turėdami galios svertus, nėra diktatoriai, todėl hipotetinio Lukiškių aikštės scenarijaus vingiai gali tapti visiškai nenuspėjamais.

Nors paprognozuoti verta. Sakykim, kad įstatymo projektui bus pritarta komitetuose, jis bus priimtas Seime, o prezidentė jo nevetuos, o vetuos, Seimas jį atmes. Šitaip sausio mėnesį vyriausybė pamatys, kad reikia vykdyti netikėtą prievolę ir supras, kad prievolės vykdymui nėra jokio turinio. Privatus Vyčio skulptūros konkursas valstybės valdymo kontekste ir viešųjų pirkimų kontekste yra niekinis. Šiuolaikinio meno centro surengtos dirbtuvės nebuvo skirtos Vyčio skulptūrai, todėl irgi yra niekinės. Vyriausybė įpareigoja Kultūros ministeriją skubiai surengti Vyčio skulptūros konkursą, skirtą naujajam įstatymui vykdyti. Konkursą nusprendžiama organizuoti tarptautinį – kad galėtų dalyvauti ir išeivijos menininkai, ir šiaip užsieniečiai. Net sukantis ypatingai greitai, konkurso sąlygos suformuluojamos ir paskelbiamos tik vasario pabaigoje. Menininkams laiko kūrybai duodama minimaliai – šeši mėnesiai. Rugsėjo pradžioje visuomenei pristatomi konkurso rezultatai. Du mėnesius vyksta aptarimas, svarstymai, komisijos posėdžiai. Lapkričio pradžioje išrenkamas laimėtojas – ir aš galiu lažintis, kad tai nebus realistinis raitelis su šarvais ant realistinio žirgo.

Prasideda protestai, formuojasi stovyklos. Parlamentarai diskutuoja, ar herbo figūrą galima interpretuoti ir kokios yra interpretacijos ribos. Nutariama (balsuojant), kad herbo interpretuoti negalima. Šitaip paaiškėja, kad vienintelis įstatymo nepažeidžiantis skulptūros variantas aikštei tėra padidinta herbo kopija. Gruodžio 31 dieną pusapvalėje aikštelėje, šalia jau kelis metus Lukiškių aikštėje plėvesuojančios vėliavos, santūriai atidengiamas Lietuvos monetų kalykloje pagamintas šalies herbas. Architektas siūlė paįvairinti aikštės profilį ir vietoj granitinio herbo postamento supilti nedidelę kalvelę, bet, pamatęs nuoširdžiai rūsčius organizacinio komiteto narių žvilgsnius, savo idėją mikliai atsiėmė.

Komentaras skambėjo LRT RADIJOS laidoje „Kultūros savaitė“.

lrt