Brian Sugden/Unsplash.com nuotr.

2018 m. sausį įsigalios naujos redakcijos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Pagal naująją tvarką, jei asmuo neatskleis, kur konkrečiai gyvena, jo duomenys, kuriuos šiuo metu turi savivaldybė, bus naikinami, jam teks iš naujo registruotis į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Kitu atveju jo gali nepasiekti socialinės išmokos, pensijos, kils problemų registruojant vaiką į vaikų darželį ar paprašius kitokių paslaugų iš savivaldybės. Nauja tvarka palies daugiau nei 60 tūkst. savo gyvenamosios vietos negalinčių deklaruoti asmenų. Šio straipsnio herojai atskleidžia, kodėl jie jau daugelį metų dokumentuose yra „benamiai“.

Turėdami savo nuolatinį adresą to galbūt ir nepastebime: jo reikia užsiregistruojant eilėje gauti vietą vaikų darželyje, keičiant vairuotojo pažymėjimą – bet kokiu atveju, siekiant gauti kokią nors paslaugą iš valstybės institucijų.

„Laikomas kaip ir valkata“

Kaune gyvenantis Gintas prieš gerą dešimtmetį išėjo iš savo namų: būstas liko buvusiai žmonai ir vaikui. Nuo to laiko vyras kankinasi dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, dėl to ne kartą kilo keblumų.

„Nuomojuosi butus tai metams, tai pusmečiui pas įvairius šeimininkus. Šeimininkai dažniausiai, tiksliau – niekada – nesutikdavo, kad aš jų bute deklaruočiau savo gyvenamąją vietą, − sako Gintas. – Būdamas bedarbis negalėjau iš savivaldybės gauti pašalpos – tam reikėjo turėti gyvenamosios vietos adresą. Problemų kilo ir siekiant prasitęsti vairuotojo pažymėjimą – policijoje išgirdau: „Pone, jūs niekur nedeklaravęs gyvenamosios vietos, laikomas kaip ir valkata.“ Dar pridūrė, kad gal net kokią baudą reikėtų išrašyti už tai, kad tiek metų nedeklaruoju. Paaiškinau jiems situaciją ir neišrašė.“

Neviliojanti išeitis – registruotis nakvynės namuose

Ginto teigimu, būsto nuomotojai, šeimininkai, nesutinka, kad deklaruotum jų buto adresą. Jie nesudaro su nuomininkais nuomos sutarčių, nemoka valstybei mokesčių. Gintas sako, kad butus nuomoja daugiausia senyvo amžiaus žmonės – jie ne tik bijo mokesčių inspekcijos, tačiau ir nesupranta, ką reiškia, kai jų bute kažkas deklaruoja gyvenamąją vietą. Jie dažniausiai naudojasi lengvatomis, gauna išmokas už būsto šildymą – bijo ir jas prarasti.

„Aš ir nenoriu nuvilti šeimininko – todėl nenoriu niekam sakyti, kur gyvenu. Galbūt galėtų būti kokios nors lengvatinės sąlygos – juk savivaldybė mato, kad šitiek metų esu Kaune? – sako Gintas.

Kokia tvarka jam būtų priimtiniausia? Gintui būtų priimtiniausia, jei būtų galima ir toliau registruotis prie savivaldybės. Vyras dar sako, kad apie naująją tvarką skelbiama mažai – reikia specialiai ieškoti internete, kad sužinotum informaciją apie visas nedeklaravusiems gyvenamosios vietos gresiančias pasekmes.

Pašnekovas paminėjo dvi problemas, su kuriomis susidūrė nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos. Tačiau jų yra ir daugiau: pavyzdžiui, neatskleidus gyvenamosios vietos, neleidžiama laukti eilėje į socialinį būstą, gali vėluoti pensija.

Prarado du butus – socialiniam būstui negali net įsirašyti į eilę

Vilniuje gyvenanti Marija taip pat nuomojasi būstą pas šeimininkę. Moteris, gelbėdamasi iš susidariusių skolų ir antstolių, yra paskelbusi asmeninį bankrotą, praradusi ir turėtą butą, vėliau – bendrabučio tipo būstą.

„Dabar glaudžiuosi pas svetimus žmones, kurie kelia sąlygą, kad nesakyčiau, kur gyvenu. Moku pinigus (nuomą) ir kas mėnesį pati pasirašau dokumentą, kuris įrodytų, kad pinigus jie gavo. Jie nepasirašo“, – pasakoja Marija.

Neseniai moteris lankėsi savivaldybėje – ją priregistravo, tačiau tik iki Naujųjų metų.

„Sakė, kad žmonės, kurie yra priregistruoti prie savivaldybės, po Naujųjų metų bus automatiškai išregistruoti. Mane stebina tai, kad, jei gyvenčiau nakvynės namuose, mane galėtų įregistruoti. Bet  argi geriau, kai kuo daugiau žmonių maldauja pagalbos, kuo daugiau žmonių yra gatvėse?“ – retoriškai klausė Marija.

Moteris prarado pirmojo vyro paliktą dviejų kambarių butą už nuomininkų pridarytas skolas ir vėliau – vienintelį turėtą bendrabučio tipo kambarį. Ji tikina, kad antstoliai jos buto duris užplombavo ir paragino greičiau susirinkti daiktus tuo metu, kai ji buvo išvykusi iš Lietuvos visai vasarai. Kai Marija paskolino gyvenimo partneriui savo vardu paimtą kreditą, šis netikėtai mirė, o pinigus ir butą pasidalino jo giminaičiai.

Savivaldybėms pabodo ieškoti nepateikusių savo konkretaus adreso

Moteriai yra pakeisti abiejų klubų sąnariai, ji turi neįgalumo grupę. Šiuo metu dirba parduotuvėje ir stengiasi iš paskutiniųjų išlaikyti pozityvų požiūrį į situaciją.

„Stengiuosi susikaupti ir nelaidyti piktų replikų, kai dirbu, kai užgriūna labai išdidūs, pikti pirkėjai. Nuveju šalin negatyvias mintis. Džiaugiuosi, kad dar turiu savo darbą ir savo kampą“, – sakė Marija.

Moteris nesupranta ir būstų šeimininkų, kurie nenori pasirašyti nuomos sutarčių. Nes kažkada yra buvusi jų vietoje ir stipriai nudegė: nuomininkai iš pradžių mokėjo nuomą tvarkingai, pelnė šeimininkės pasitikėjimą, o vėliau vis prašė atidėti mokėjimą ir galiausiai Marijai liko riebios skolos.

Pensinio amžiaus žmonės, didžiąją dalį amžiaus nugyvenę sovietinės sistemos metais, turi įsitikinimą: tas, kas oficialiai priskiriamas prie būsto gyventojų, įgyja teisę į šį turtą. Savivaldybės valdininkų įtikinėjimai, kad tai – visiškai realybės neatitinkantis įsitikinimas, neveikia.

Vidaus reikalų ministerijos atstovų teigimu, registravimas prie savivaldybės taip pat kelia sumaištį – savivaldybės adresu plaukia įvairūs pranešimai, sąskaitos už komunalines paslaugas, šaukimai į teismą ir panašiai. Jei toks asmuo turi nepilnamečių vaikų, socialiniams darbuotojams sudėtinga įvertinti jų gyvenimo sąlygas nežinant gyvenamosios vietos. Galiausiai konkretaus adreso nenurodę asmenys pradeda piktnaudžiauti ir nemokėti mokesčių.

Savininkų baimė – sovietinės sistemos palikimas

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininkas Tomas Tomilinas tikino, jog pagrindinis klausimas – leisti ar neleisti žmonėms prisiregistruoti prie savivaldybės – jau išspręstas.

„Žmogui tiesiog reikės informuoti savivaldybę apie konkrečią, realią gyvenamąją vietą, kurioje gyvena (pasakyti adresą). Tai nebus deklaravimas ir tam nereikės būsto savininko sutikimo. Juk bankams, mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjams taip pat pasakome savo. Absurdiška neleisti žinoti apie tai savivaldybei“, – kalbėjo T. Tomilinas. Jis taip pat priminė, kad už melagingų duomenų pateikimą gresia atsakomybė.

Vis dėlto Marija nerimauja dėl tokios tvarkos.

„Na gerai, pasakau adresą. Bet jei sužinos šeimininkė – kitą dieną sakys: „Gali susirinkti daiktus ir kraustytis“, – tikina Marija.

T. Tomilinas supranta priežastį, kodėl savininkai nenori leisti savo būste prisiregistruoti nuomininkui: dauguma jų yra vyresnio amžiaus, o sovietinėje sistemoje ilgas gyvenimas konkrečioje vietoje suteikdavo tau turtines teises į tą nekilnojamąjį turtą. Jų sąmonėje išlikęs toks turto įgijimo suvokimas.

„Neseniai priimtame socialinės paramos įstatyme, kuris taip pat įsigalios sausio 1 dieną, numatyta, kad išmokos mokėjimas galiausiai yra atsiejamas nuo deklaravimo, tačiau ten vartojama sąvoka „gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaita“, kurią ir planuojama apibrėžti minėtomis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pataisomis. Jei pataisa būtų atmesta, atsirastų teisinių neatitikimų ir kiltų chaosas“, – komentavo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo atstovė Rimgailė Matulionytė.

Gauni paslaugą? Savivaldybė nori žinoti tavo gyvenamąją vietą

Socialinių reikalų ir darbo komiteto vicepirmininkas taip pat priminė, kad, priėmus šiandien komitete svarstomas gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pataisas, gyvenamosios vietos neturintys žmonės ir šiandien gali registruoti gyvenamąją vietą pagal kokios nors socialinės paslaugos gavimo vietą.

„Kai bus nurodomi konkretūs adresai, turėsime ir aiškesnį vaizdą – kokiame rajone gyvena šie žmonės, kad galėtume numatyti socialinės paramos priemones“, – pridūrė T. Tomilinas.

Jo teigimu, itin svarbu, kad savo  gyvenamąją vietą deklaruotų pensinio amžiaus žmonės, nes to nepadarę jie bent jau laikinai nesulauks pensijų.

„Dėl pensijų ir socialinių išmokų – blogiausiu atveju gali vėluoti jų mokėjimas, kol savivaldybės specialistai sužinos, kur žmogus gyvena. Kad apskritai nebūtų išmokėta – to nebus. Savivaldybė tiesiog turi žinoti, kur mes gyvename, o mes turime prievolę deklaruoti savo gyvenamąją vietą – tai visiškai normali praktika. Negali būti žmonių, gyvenančių „niekur“ – nes jie vis tiek kažkur gyvena. Iš tų 60-ies tūkstančių gyvenamosios vietos nedeklaravusių žmonių realių benamių yra labai nedaug. To reikia, kad nebūtų įvairių klaidų, kai, pavyzdžiui, išmokos sumokamos ne tiems, kam priklauso“, – sakė T. Tomilinas.

Gruodžio 19 d. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas svarstys šio įstatymo pataisas, kurios leistų žmonėms patekti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, jeigu šie gali pagrįsti savo ekonominius, socialinius arba asmeninius interesus toje savivaldybėje, kurioje gyvena. Jeigu pataisos nebus priimtos, benamiais rizikuoja tapti per 60 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas