Saulės aikštė / Naisiai.lt nuotrauka


Savo meilę gimtajam Naisių kaimui išreiškiau

remdamas viską, kas jau padaryta, kuriama ir bus sukurta ateityje.

Ramūnas Karbauskis

Miglų migla! – sako Mokytojas. Miglų migla!
Viskas migla! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus
triūso, kuriuo jis triūsia po saule? Viena karta nueina,
kita ateina, bet žemė amžinai lieka ta pati. [...]
Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,
taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins
vėliau gyvensiantys žmonės.

Mok 1, 1–4. 11

Naisiai negali neturėti istorijos: tokia išankstinė nuostata, leidžiantis į ekspediciją, regėjosi nepajudinama. Ir atvykus akivaizdu: kaimas pilnas viešųjų objektų su istorinėmis informacinėmis lentelėmis, turi savo Žemės ir istorijos muziejų su nuolatine (ir istorine) ekspozicija, savo laikraštį Naisių Žemė ir Naisių radiją, kuriuose netrūksta istorijų apie save, savo archeologą – prof. Vykintą Vaitkevičių (treji metai kasinėjimų aplink Naisius, vienas Baltų dievų muziejaus kūrėjų) ir savo istoriką – rašytoją ir žurnalistą Vytautą Kirkutį, parašiusį bent porą istorinių publicistinių veikalų apie Naisius. Pagaliau buvusiame dvare jau 30 metų veikiantis Šiaulių krašto literatūros muziejus, 40 metų skiriama Zigmo Gėlės literatūrinė premija geriausiam Lietuvos poetui debiutantui su visais aplink susiformavusiais papročiais, – rūpestingai puoselėjamas istorinis Naisių paveldas.

Tačiau manydamas, kad aplankius Naisius ir ištyrus aptiktus pasakojimus apie juose paskutiniais šimtmečiais vykusius ir juos ištikusius dalykus, bus nesunku užčiuopti jų (siūlomą, gal jau įsigalėjusį, o gal net mik­ro, taigi apie kaimo raidą, ir makro, taigi apie Lietuvos istorijos lūžių atspindžius, lygmenis turintį) istorijos karkasą, klydau. Naisiai turi labai stiprią legendą ir labai silpną istoriją. Netgi ten, kur kyšo akivaizdūs artefaktai ar spiriasi būti įvardijami pamatiniai faktai, jie čia pat įtraukiami į meta-gamtinių, pseudo-kultūrinių, kvazi-vertybinių ir turbo-fikcinių simbolių, šešėliuotų kontekstų ir numanomų interpretacijų miglą.

Galimas daiktas, tai, kas jau padaryta, dar tik kuriama ir bus sukurta (plg. epigrafą) Naisiuose, iš tiesų yra savitas šiuolaikinio kaimo civilizacijos modelis, tik jis griežtai a-istoriškas, anti-istorinis. Todėl užuot išanalizavęs Naisių istorinį vaizdą ir savivaizdį, turiu rinktis dviejų greičių kelią: dešifravimo legendinės informacijos, kurioje gali slypėti tokio istoriškumo elementai, ir ieškojimo šaltinių, kuriuos (kam nors kada nors prakalbinus) galima bus paversti tikrosios Naisių ir naisiškių istorijos pagrindu.

Skulptūros informacinė lentelė. Baltų dievų muziejus.

Prologas apie Naisių ištakas: po žeme 

Miestai nusistato ir švenčia savo gimtadienius įvairiai, kartais remdamiesi faktu (Magdeburgo teisės suteikimo data), kartais pasirinktu simboliu (Gedimino laiškai), kartais literatūriškai pavaizdžiu mitu (Saulės mūšis), kartais – gryna išmone (Pilėnai). Visai padori praktika (plg. Lietuvą) yra tą pradžią išvesti iš pirmojo (iš tiesų – žinomo seniausio panašaus į dabartinį pavadinimą vietovardžio) paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Naisiai – ne šalis ir ne miestas, tačiau pirmą paminėjimą surasti vis tiek būtų (tipiškai) būtina. Tad matome – ir muziejaus ekspozicijoje, ir Kirkučio knygose: „Pirmasis Naisių kaimo (sioło Nayse) paminėjimas Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame 1658 m. Šiaulių ekonomijos dokumente“ (ir tai yra visai kitas, ikivalakinis mažulytis Naisių kaimas kitoje Šiaulių pusėje, į pietus nuo Kurtuvėnų). Tiesa, muziejuje/knygoje tai nepaverčiama nei tema, nei motyvu, paliekama parašu po dokumento fragmento iliustracija.

O kas tada tema? Nagi migla, kuri kuo tolyn į praeitį, tuo tirštesnė, kuo gilyn į žemę – tuo sunkiau perskaitoma. Kirkutis tad ir klausia: „Kas slepiasi Naisių žemėje? Kokia istorija čia užkasta?“ Pirmas atsakymas – akivaizdžiai nuviliantis. 2011 m. per Naisių dvaro teritorijos žvalgomuosius archeologinius tyrimus (vad. Virginija Ostašenkovienė) buvo rasta keramikos šukių, datuojamų XIX a. Senesnių kultūrinių sluoksnių neužfiksuota. Dvare nerasta, bet Naisiai – ne vien dvaras ar jo sodyba, tai lygumų kraštovaizdis, žemdirbių kraštas, ženkim platyn, tolyn, gilyn...

Pakeliui paieškas sustabdo jau minėtų prof. Vaitkevičiaus tyrinėjimų rezultatai: aptikta I–II tūkstantmečių sandūros gyvenvietė, kultūrinis sluoksnis virš 1 m, yra šansų rasti ir ankstesnių sluoksnių. Tik kad... ta gyvenvietė, kurią taip lengva muziejiškai publicistiškai įtraukti į „Naisių kraštovaizdį“, yra už gerų dviejų upelių, palei Kulpę, kur šalia, keliskart arčiau nei Naisiai, regime Kryžių kalną. O šis, kaip pabrėžtinai teigiama Naisių muziejaus ekspozicijoje ir pan., tik vadinamas „Kryžių“. Iš tiesų tai (Jurgaičių/Domantų) piliakalnis, ant kurio išdidžiai stūksojusi žiemgalių pilis, kurią, – čia jau vietos kraštotyrininkų pasakojimų locus, – jau kaip Kulių pilį per 1348 m. žygį sugriovė „kryžiuočiai“. Gal iš tiesų stūksojo kažkas panašaus į stulpinę konstrukciją, juk papėdėje rasta gyvenviečių liekanų, bet čia, kraštovaizdžio požiūriu, stengiamasi pabrėžti: krikščioniškų kryžių fikcija vs. baltiškos pilies tikrovė. Nesvarbu, kad kryžiai regimi, o pilis – ne...

Naisių palivarko atvaizdas. 1861 m. Rusijos imperijos topografinio žemėlapio fragmentas. Lauros Prascevičiūtės kopija.

Apie Naisių pradžią: ant žemės 

Regimiausias Naisių istorinis (arte)faktas, be abejonės, yra „dvaras“ (pasak Lauros Prascevičiūtės, turbūt palivarko valdytojo namas ar bent oficina, bet dėl paprastumo toliau vadinkime dvaru be kabučių), ant kurio pastato vieno akmens aiškiai iškalta 1822. Akmeninis dvaras, kad ir restauruotas, bet išlikęs nenugriuvęs – tikras briedis po ranka, palyginti su užsisvajotu Jurgaičių/Kulių pilies žvirbliu. Bet knygų tekstų, muziejų ekspozicijų, muziejininkų pranešimas apie dvarą – ne mažiau miglotas, nei kalbant apie požemines paslaptis. Taip ir neaišku: buvo iki Platono Zubovo (beje, jis kaip tik 1822 m. mirė) Naisių dvaras ar nebuvo? Naisiai – Rusijos imperijos (imperatorės favorito, ATR galutinio padalijimo formalaus prievaizdo, buvusios Šiaulių ekonomijos asmeninės valdos) tvarinys, ar vis dėlto savas (Radvilų laikų ar bent Antano Tyzenhauzo reformų) paveldas?

Kirkutis drąsiai tvirtina: 1768 m. pertvarkant ekonomiją buvęs įkurtas Naisių dvaras (plg. minėtą pasažą apie jau 1658 m. čia neva buvusį kaimą, kuris iš tiesų buvo/yra visai kitur). Bet ar įkurti raktą (žemėvaldos vienetą) reiškė ir pastatyti dvarą, į ką panašesnis buvo toks dvaras – į būsimąjį Zigmo Gėlės gimtąjį namą ar į menamąją Kulių pilį? Gal 1768 m. tiesiog buvo sukurtas naujas palivarkas, atriekiant žemes nuo gretimo, pavyzdžiui, Sereikių valakinio kaimo? Gal kaip tik gavę nurodymą „už savus“ statydinti ką nors, kur dabar Naisiai, apylinkių valstiečiai įsitraukė į žymųjį 1769 m. ekonomijos maištą, bene didžiausią ligtolinėje Lietuvos istorijoje kaimiečių masinį protesto veiksmą? Kita vertus, ką reiškia, kad 1820 m. Naisių rakte suskaičiuojami 8 žmonės?

Naisiškiai kol kas atsakymų neturi, gal nė neieško, pasitikėdami prof. Vaitkevičiaus intuicija apie Naisių apgyvenimą bent nuo Valakų reformos laikų ir apie tuo laiku gyvenusį vietai vardą davusį valdytoją Naisį. Mes gi, sudėję daiktan visą turimą informaciją iš šaltinių ir istorinių/archeologinių aplinkinių temų tyrinėjimų, turime liūdnai konstatuoti: jokių Naisių, iki Zubovui pastatydinant iki šiol išlikusį valdytojo namą, nebuvo, šis iškilo (turbūt naujai, po 1765 m. sukurtame) palivarke, o ten, kur dabar Naisių kaimas, net Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinės valdžios parengtuose Vakarinės Rusijos žemėlapiuose (žr. iliustraciją žemiau) plytėjo palivarko dirbamų žemių rėžiai ir miškas.

Taigi Naisių tėvu kūrėju, geriausiu atveju, deja, tenka laikyti ATR ir konkrečiai Lietuvos valstybingumo duobkasį Zubovą ar kurį jo įpėdinių. Net jeigu ir pritarsime hipotetiniam palivarko įkūrimui Tyzenhauzo laikais, abi Naisių kilmės, numanoma „ekonominė“ ir akivaizdžioji „socialinė“, yra griežtai valdiškos: Naisiai randasi administraciniu-ūkiniu sprendimu iš viršaus. Tai svarbi, bet nereflektuota „istorinė tiesa“.

Naisių dvaro atvaizdas. 1917 m. topografinio žemėlapio fragmentas.

Apie Naisių kilmę: dvaro žemės, kaimo žmonės 

Nei muziejiškai, nei knygiškai Zubovų (taigi Rusijos imperijos) laikai Naisių metraštininkų nėra nupasakoti. Ramūnas Karbauskis neretai išdidžiai kalba apie šalia Naisių pražygiavusią Napoleono kariuomenę, bet nei šis karas, nei sukilimai, baudžiavos panaikinimai ir kiti svarbūs XIX a. istorijos įvykiai niekaip faktiškai pasakojimuose apie Naisius nefigūruoja. Fragmentinės biografinės nuorodos, prasilenkiantys duomenys – iki pat Platono brolio proanūkio Vladimiro laikų, kuris jau buvo ir savo valdų ūkio modernizatorius, ir lituanofilas, ir švietėjas (Naisių mokykla, 1906).

Kažkuria prasme tuos laikus ir siekia, bent jau virtualioji, Naisių kolektyvinė atmintis. Antai Kirkutis 1911 m. Vienybėje randa iškalbingą pasažą apie geresnės veislės Ginkūnų ir prastesnės ­– Naisių karves, tapusias gyvulininkystės progresą įgalinusio Vladimiro Zubovo eksperimento objektu. Bet tai vis karvės, ne žmonės. Vis dėlto tas laikas šiandienei Naisių savimonei svarbus ne tiek dėl ūkininkavimo iš viršaus, kiek dėl kultūros: mat prie šio grafo Naisių valdytoju tampa Erazmas Gaidamavičius, kurio šeimos istorija yra bene aiškiausias faktinis Naisių kultūrinės atminties kraitis. Žinia, ne dėl pačios šeimos, bet dėl vyriausiojo sūnaus (iš bene 16 vaikų) Zigmo – tik 18 metų nugyvenusio poeto.

Kaip tik Gėle pasivadinusio, valdytojo name gimusio Zigmo gyvenimas ir kūryba, jos kraštovaizdiniai turiniai, ir yra tas tikrasis istorinis lobis, rūpestingai išdistiliuotas ir budriai išlaikomas Naisiuose iki pat šių dienų. Tik... nuo kada? Juk Zigmą staigi mirtis ištinka dar 1912 m., tada tuoj stoja karas, Gaidamavičiai pasitraukia į Rusiją (ten dalis sūnų subolševikėja), Vokietijos okupacijos sąlygomis randasi Lietuva, kyla ir plečiasi Nepriklausomybės kovos ir karai, dvaras suvalstybinamas ir išparceliuojamas, kažkur kunkuliuoja visas nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetis... Jo istorijos pėdsakų šiandienos Naisių pasakojimuose ieškoti beveik nėra kur. Tik pavieniai vaizdeliai, žinutės, užuominos. Aiškiausiai į(si)vardijama nuo 1923 m. dalyje dvaro pastato veikusi aklų senelių prieglauda, vienintelė tokia Lietuvoje, dar ir fotografijos esama. O daugiau? Toliau, giliau, plačiau? Ne, Naisiai savęs nemato, nesuvokia ir kaip prieškario Lietuvos kaimo, – gerai jau, ne kaimo, o buvusio dvaro gyvenvietės. Galima eiti per juos iš pietų į šiaurę, kampais ir įstrižai, jokio prieškario Lietuvos kvapo nepajusime.

Tik istorinių šaltinių žvalgyba duoda apčiuopiamų rezultatų: jau minėtas detalus topografinis karo metų vokiškas žemėlapis, fiksuojantis visus Naisių dvaro statinius, nenurodo karo metais Naisiuose buvus nė vieno gyventojo (kur bent 3 buvę, visur kitur nurodyti). O štai 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymas penkiuose dvaro pastatuose priskaičiuoja 131 gyventoją (čia turbūt priskaičiuojami jau ir dvare įkurdinti aklieji seneliai, juos prižiūrėjęs personalas; kumečių ir gal amatininkų šeimos6). Aiškiausią vaizdą apie Naisių transformaciją pateikia 1925 m. buvusio Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės dvaro parceliacijos planas – naisiškiams žinomas, kažkur net eksponuojamas, bet taip ir likęs neprakalbintas. Ant plano, greta kitko, matome ir Žemės reformos departamento direktoriaus antspaudą, pranešantį, kad 1927 m. Naisių dvaras pervadintas į Naisių kaimą. Dvaro sodyba su 50 ha žemės sklypu paliekama Šiaulių aps. vaikų prieglaudai (jos rėmuose ir veikė minėta senelių prieglauda), truputį išskiriama mokyklai, Sereikių kaimo mažažemiams ir mokyklai, likę apie 300 ha išskirstoma į 34 sklypus įvardijamiems asmenims.

Plane nepavaizduotas nė vienas už dvaro sodybos ribų jo žemėje buvęs gyvenamasis pastatas, taigi Naisiai tikrai kurti nuo nulio: kiek per 1926–1940 m. laikotarpį naujakurių pasistatydino/atsikeldino namų, tiek Naisių kaimo (tegul ir vienkiemiško tipo) ir susikūrė... Kas tie naujakuriai, kiek tarp jų galėjo būti buvusių dvaro gyventojų, kiek atsikėlusių iš tų pačių Sereikių?.. Naisių kronikininkai apie tai nepasakoja. O to meto spaudoje kartkartėmis pasirodančiose žinutėse minimas tik Naisių dvaras (plg. 131 gyventoją 1923 m. surašyme), kuriame įsikūrusioms mokyklai ir prieglaudai ketvirtame dešimtmetyje nesisekė, ypač ūkiškai.

Ir šiandien naisiškame kalbėjime apie savo praeitį tuo laiku pirmiausia minimas dvaras, kurį, sakoma, 1940 m. nacionalizavusi sovietų valdžia. Tik... kokį dvarą, jei jo nebebuvo, tik prieglauda, Šiaulių apskrities institucija, kuri, sovietizavus Lietuvą, juk savaime turėjo tapti „valdiška“? Kyla šventvagiška mintis: o gal ket­virto dešimtmečio antroje pusėje Fledžinskienė dvaro sodybą iš ją nugyvenusios apskrities išsipirko? Tada jau ir būtų buvę ką nacionalizuoti, bet tada ir būtų buvę ką atsiimti paveldėtojams, šiuo atveju – kad ir Fledžinskienės dukrai, pasaulinės šlovės sulaukusiai architektei, dizainerei, skulptorei Aleksandrai Kašubai (g. 1923). Taip ir galima įsivaizduoti šalia buvusio dvaro (vietoj dabartinio Karbauskio žirgyno) išdygusį Rock Hill tipo namų kompleksą, arba, kaip atsvarą Baltų arenai, žalčiams ir stabukams – kokią gigantišką granitinę instaliaciją, it kosminį laivą, nusileidusį priešo dykroje (plg. iliustraciją)... Bet juk ne, ne iš šios istorijos išaugo Naisiai: ne iš buvusio dvaro, ne iš besiradusio vienkiemių kaimo.

Kolchozinę Naisių praeitį įamžinantis stendas.

Apie Naisių esmę: kolchozas 

Apibendrinkime: to, kas šiandien yra Naisiai, nesukūrė nei XVI a. vidurio LDK Valakų reforma, nei XVIII a. antros pusės ATR Šiaulių ekonomijos Tyzenhauzo reforma, nei Rusijos imperijos laikų Zubovų administracija su paskutiniu palivarko valdytoju Gaidamavičiumi, netgi nei Lietuvos Respublikos žemės reforma. Naisiai yra sovietų valdžios pokariu vykdytos priverstinės kolektyvizacijos produktas. Ne kaimas, o kolchozas, į kurį žmonės nuo pradžių suvaromi dirbti, po to jau ir sukeliami gyventi.

Ši Naisių istorijos atkarpa jau akivaizdi, ryški atvykstant ar nuo Joniškio, ar nuo Šiaulių: buvę kolchoziniai ūkiniai statiniai taip apsupę buvusio dvaro branduolį (1949 m. daug jo teritorijos statinių išgriauta), kad jį išduoda tik medžių viršūnės. O poparceliacinio kaimo struktūros likučius tegalime pamatyti iš paukščio skrydžio, gal net su 1–2 vienkiemių šešėliais. Tiesa, posovietiniais laikais dalis kolchozo erdvės buvo organiškai perimta ir euromodernizuota pajungiant Agrokoncerno (ar Ramūno Karbauskio šeimos) reikmėms, bet kolchozas ir jo atminimo ženklai Naisiuose kaip reikiant ryškūs.

Ryškūs, tik... be istorinio turinio. Naisiai ir jų pasakojimai nutyli ne tik 1940 m. sovietinę okupaciją, nacių okupaciją, sovietų grįžimą, bet ir „klasių kovą kaime“, netgi kolektyvizaciją, kai iš žmonių buvo atimta žemė. Vienas sakinys Naisių žemės istorijos muziejaus ekspozicijoje, po vieną sakinį Kirkučio knygose, toliau – spalvingi „kolūkiečių gyvenimo“ vaizdai. Kuriuose ir matome pirmiausia Naisių žemę (jos fotografijas) ir ją dirbančius žmones; dabar kaime netgi esama savitos instaliacinės kompozicijos, skirtos GAZ-51, kurių septynetas į Naisius atgabenti 1963 m. Bet 1963 m. automobiliai – kaip ir 1911 m. karvės – ženklina pirmiausia Naisius kaip ūkinės veiklos, darbo, ne gyvenimo vietą.

Net stebėtina, kaip kaimas, radęs reikalą įamžinti 1969 m. Česlovo Karbauskio LŽŪA baigimo laidą (įspūdinga skulptūrinė kompozicija kolchozinės kaimo dalies centre), nieko konkretaus nepasakoja apie savo dabartinio pavidalo atsiradimą. Kada buvo pastatyta Naisių kolūkinė gyvenvietė? Kiek intensyviai ardyti buvusio kaimo erdvės likučiai? Turbūt į tą klausimą galėtų atsakyti bet kuris vyresnis vietos gyventojas: kur, kada, kaip, naikinant Naisių kaimo sodybas, trumpinant artimiausius Sereikių, Daunorų kaimus. Spėčiau, kad vienkiemių naikinimo ir „antrosios kolektyvizacijos“, masiškai keldinant ir priviliojant žmones iš namų į gyvenvietes, procese kolūkis „Už taiką“ neliko tarp paskutiniųjų.

Tuo tarpu dabartinės Naisių kolektyvinės atminties (jau galima drąsiai sakyti, kad ne saugotojai, o) kūrėjai, konstruktoriai, visai nepasakodami istorijos, sugeba vis dėlto tą kultūrinį gyvenimą pademonstruoti kaip vieną kertinių šiuolaikinių Naisių tapatybės dėmenų. Apie tą gyvenimą kalbama daug, įvairiai, spalvingai, tik su dviem išlygomis. Pirmiausia apsiribojama, sakyčiau, „didžiosiomis istorinėmis asmenybėmis“: kolchozo pirmininku paskirtu jaunu LŽŪA absolventu Česlovu Karbauskiu, jo pirmtaku Pranu Brašiškiu, pabrėžtinai „mūsų kultūros ministru“ vadinamu kolchozo partorganizacijos sekretoriumi Rimantu Karnatka, su vietos įvykiais susijusiais Šiaulių rajono kultūrininkais. Antra, visas dėmesys sutelkiamas į kultūrinius faktus ir procesus: kultūros namų pastatymą (1969 m., turbūt sutampa su dabartinės gyvenvietės statybomis) ir pirmosios (nuo pradžių vietinės) literatūros premijos skyrimą; 1976 m. Zigmo Gėlės (nacionalinės) premijos įsteigimą ir jos teikimo nulemtą literatūrinio gyvenimo Naisiuose raidą; muziejaus buvusio dvaro rūmuose ilgą kūrimą (1979–1987); netgi Zigmo Gaidamavičiaus kapo Sereikiuose tvarkymo peripetijas, ten nuo 1976 m. premijos laureatų sodintą medelių giraitę. Šitos istorijos turbūt daugiau pridengia nei atskleidžia, užtamsina nei nuskaidrina. Keletą tokių istorinių pasakojimų iliustratyvesnių epizodų ir norėčiau paklibinti, gal bent taip pavyks užčiuopti ką nors istoriško Naisių kolektyvinėje mitobiografijoje?

Baltų žolynų muziejus / Naisiai.lt nuotrauka

Apie Naisių tiesą: istorinis kultūrkampfas 

Pamatinis civilizacinis konfliktas, tegul ir nureikšminamas kaip nekaltas prasilenkimas, Naisiuose jau kurį laiką tveria tarp [b]ažnyčios ir kultūros. Karbauskio duotuose interviu, Kirkučio knygose, Naisių muziejuose, jų viešojoje erdvėje ir netgi kultūrinės sferos ribose galima užčiuopti ne vieną to ne tiek prasilenkimo, kiek kaktomušos istorinę giją. Pavyzdžiui:

Kartą viena žurnalistė Ramūno Karbauskio paklausė, ar jis nesirengia ir bažnyčią pastatyti [juk seriale ir romane Naisių žemė veikia kunigas, yra bažnyčia]. Ramūnas linksmai atsakęs: „Ne, nestatysiu... Sakyčiau, tam nėra didelio poreikio, nes kaimas – gana jaunas, niekada neturėjo bažnyčios ir nėra labai religingas. Čia kiekvienuose namuose greičiau rasite ne šventųjų atvaizdų, o naujausių geriausių knygų net su autorių autografais“. Tokia jau ta Naisių tiesa: knygas vietoj šventųjų paveikslų, o literatūros muziejus atstoja bažnyčią ir kleboniją. (Vytautas Kirkutis, Naisių vasara ir kiti metų laikai, Naisiai: Naisių vasara, 2015)

Ši citata iškalbingai atskleidžia mąstymą, kuris akivaizdžiai yra ne naujas, modernus, o kaip tik istoriškai susiklostęs. (Beje, 1861 m. žemėlapis rodo palivarko žemėje, kitapus kelio nuo dvaro, kur vėliau dygo karvidė, stovėjus koplyčią.) Mąstymas, tvirtai įsišaknijęs toje ankstyvoje brežnevmečio konfigūracijoje, kai kilo kolūkinės gyvenvietės. Jose kultūrnamiai ir turėjo atstoti bažnyčias ir klebonijas, o iškilių kultūrininkų apsilankymai juose – mišias ir kitas maldingas praktikas. Dvasinius poreikius, reiškias. Tiesoje 1984 m. publikuotoje Jono Radzevičiaus apybraižoje „Kuo garsėja Naisiai“ cituojamas tuometinis Naisių šeimininkas Karbauskis sr.:

Pirmininkas apskaičiavo, kad per pastarąjį dešimt­metį pas žemdirbius viešėjo apie aštuoniasdešimt Rašytojų sąjungos narių, daugelis jų – po keletą kartų. O žurnalistui pasiteiravus, ar neapsunkina toks svečių antplūdis, Česlovas Karbauskis atsako: „Nė kiek: Tik­ri rašytojai – žmonės neišpuikę. Už kuklų svetingumą jie dosniai atsilygina žemdirbiams. Žinoma, dvasiniu penu, kurio šių dienų kaimiečiai labai godūs... (Kirkutis)

Dvasinio peno pasiūla tarsi kyla iš paklausos, o ši? Iš tuštumos?.. Anuomet taip nė pamąstyti turbūt nebuvo galima: juk noras sukurti ką nors prasminga kyla iš atpažinimo poreikio, kad žmonėms reikia, jog kas nors sukurtų ką nors prasminga. Maždaug kaip tokia iniciatyva iš apačios Kirkučio knygose ir muziejiniuose pasakojimuose vaizduojamas ir Zigmo Gėlės premijos sukūrimas, ir Literatūros muziejaus steigimas. Kaip tokią iniciatyvą iš apačios Kirkutis aprašo ir Zig­mo Gėlės kapo „sutvarkymą“ Sereikių kapinėse, visą procesą nupasakodamas ypač spalvingai. Nuo pradžių, 1959 m. rudenį, Meškuičių mokyklos direktorius aptikęs kapą tesant žole apžėlusį kauburiuką („nei antkapio, nei paminklo, nei įrašo, nei gėlės“), tada jau visas mokyklos literatų būrelis įsijungė, kapas buvo „sutvarkytas“ kaip pridera, liko nuolat prižiūrimas. Toks užmojis neliko be atgarsio. Po penkerių metų, minint poeto 75-metį, kapą lanko jau ne tik Meškuičių mokyklos šviesuoliai, bet ir „Už taiką“ kolūkio žemdirbiai, svečiai... Ir „visuomenės jėgomis pastatomas kuklus paminklas, kuriame iškalta paukštė pakeltais sparnais“. Ir čia pat, po kelių sakinių, Kirkutis tęsia:

1964 metais pastatytas architekto Vlado Naujiko sukurtas antkapinis paminklas vietoj seniau ant kapo stovėjusio kryžiaus. Kam kryžius nepatiko? Muziejaus archyvuose yra Birutės Stumbrienės įrašas, kad kryžius nugriautas Šiaulių rajono ateistų tarybos nutarimu. Visiškai įmanoma versija. Juk panašiu laiku bandyta kovoti ir su Kryžių kalno, esančio netoli nuo Naisių, toje pačioje Meškuičių seniūnijoje, kryžiais. (Kirkutis)

Bingo! Nesvarbu, kad autorius čia nesuvaldo paties paleisto diskurso, kultūrinio pagerbimo iniciatyvą pervaizduodamas kaip ateistinę (būtinai iš apačios!) kovą (sutvarkyti kapą = pakeisti kryžių). Svarbu, kaip jis visa tai apibendrina:

Tiek to, kad tuomet „Už taiką“ kolūkio kultūros namuose vykusiame vakare literatūra buvo sutuokta su ateizmu... Tiek to, kad lektorius Edvardas Juozapavičius kalbėjo apie Zigmo Gėlės pasmerktą religinę moralę... [...] Tiek to... Svarbiausia, kad amžinieji poeto namai [sic] buvo pažymėti nauju paminklu. Svarbiausia, kad buvo išplėštos užmaršties velėnos, išravėti atminimo žolynai. (Kirkutis)

Kirkutis turbūt negalvojo taip visko sujungti. Bet paleidęs ateistinės kovos džiną, jis neberado butelio (Naisiuose žmonės geria pasislėpę), į kurį galėtų jį atgal sugrūsti. Žinoma, Kryžių kalnas (jo „sutvarkymas“) buvo nacionalinis, LKP CK biuro, visos LSSR vadovybės garbės reikalas. Kiek priimta nutarimų, priemonių, kiek Šiaulių rajono partinė valdžia prigalvojo triukų šiai kovai įgyvendinti, kiek ne tik naikinamųjų būrių (sakoma, iš kareivių ir kalinių), bet ir vietos kolchozų technikos buvo pasitelkta kryžiams naikinti. 1961 m. kalną ištiko pirmas didelis bum, gal kiek ir paskendęs bendrarespub­likinėje kampanijoje prieš bažnyčias ir kryžius.

Beje, tais pat 1961 m. buvo uždaryta ir iki tol veikusi Sereikių koplyčia, šalia kurios ir palaidotas Zigmas Gėlė. Taigi vietoje naikinimas turėjo padaryti atitinkamą įspūdį, gal net ir tiems, kuriems tie kryžiai nelabai ką bereiškė. O po kelerių metų susivokta, kad naikinti nepakanka, kad reikia keisti atgyvenusius simbolius ir blogas praktikas geromis, kultūrinėmis (įpaminklintą Kryžių kalną irgi papuošė kryžius kompensuoti turėjęs 1863 m. sukilimą įamžinantis akmuo). Reikėjo rasti vietos dvasios šviesulių, juos imti gerbti, kurti kultūrinę šviesos atsparą tamsybinėms liekanoms, kurios niekaip nenori atmirti. Zigmas Gėlė ir tapo nacionalinio masto kultūrine atspara. „Zigmo Gėlės prizą ir premiją kolūkis „Už taiką“ įsteigė 1976 metais“. Tų metų vasarą vykęs Kryžių kalno naikinimas jau pasiekė dugną (ta prasme, su naujais išdygusiais kryžiais buvo nukasta ir dalis kalno). Jokio priežastinio ryšio, tik sutapimas laike? Gali būti, bet gali būti ir taip, kad kultūringuosius Naisius tvėrė ne vietos kultūrininkai, o aukštieji protai, kaip pažangią taikių lygumų lyrinės dvasios atsvarą kryžiais vis besišiaušiančio kalno paschališkai dvasiai.

Baltų arena / Naisiai.lt nuotrauka

Epilogas apie Naisių tiesą: pacifikacija

Ekspedicijos metu bene didžiausią įspūdį iš to, kaip Naisiuose apžaidžiama istorija (tikroji, rūsčioji XX a. Lietuvos istorija), paliko konkreti atminimo vieta. Visai šalia naujųjų Kultūros rūmų, kukliai aptvarkyta, dunkso skulptūra. Skulptūra kaip skulptūra, nors nesuprasi, paminklinės ar šiaip simbolinės paskirties. Ąžuolinė, neaišku, ką vaizduojanti, gal rankas irgi kojas, gal šakas ir šaknis. Užtat ant jos iškalta aštuoniolika vardų ir pavardžių ir parašyta: „Jie žuvo už laisvę“. Vardai lietuviški, tai gal... Bet ne... Ginčijomės ratu apstoję tą skulptūrą, kam ji: sovietiniams, už Nepriklausomybę žuvusiems, o gal visiems kartu? Gal čia visi naisiškiai, žuvę per karą, nesvarbu, kieno pusėje, nesvarbu, nuo kieno rankos? Tai galėtų būti buvusi graži Atgimimo metų pacifikacija, tokia tikrai naisietiškoji istorijos įveikos paradigma, jei ne ta dedikacija: „Šlovė didvyriams: 1941–1945“. Tokios datos – kaip iš anų laikų, taigi... Vietos profesionalai ir paprasti žmonės atmintino objekto įvardinti aiškiau negalėjo, gūglinimas nepagelbėjo, teko dalykus aiškintis grįžus. Ir ne kur kitur, o to paties Kirkučio knygose. O prieina jis prie reikalo neįprastai, vėl per tą patį Zigmo Gėlės kapo motyvą:

Pora dešimtmečių stovėjęs ant Zigmo Gėlės kapo buvo nugriautas jo amžinojo poilsio vietą saugojęs Vlado Naujiko paminklas. Nuverstas, kad vietoj jo iškiltų kitas. Ąžuolinis. Modernesnis. Gražesnis. Prasmingesnis. Jį sukūrė trisdešimt trijų [sic] metų skulptorius Vitalijus Lukošaitis. [...] 1980 metais artimi ryšiai siejo Vitalijų Lukošaitį su „Už taiką“ kolūkiu. Čia jis kūrė (1985) ąžuolinę skulptūrą aštuoniolikai Naisių vyrų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare. 1986 metais skulptorius eskizą „Taikiausias darbas“ pateikė konkursui Lietuvos vaizduojamosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės parodoje Maskvoje. Eskizas apdovanotas pirmąja premija. „Taikiausias darbas“ – tai paprastų Lietuvos žmonių pagarbinimas, darbštuolių naisiškių pašlovinimas. (Kirkutis)

Taika. O kas tie žmonės, taip kruopščiai įvardyti pirmoje, karo skulptūroje? Kaip jie žuvo? Kada? Kur? Kaip jie ten, kur žuvo, pateko? Iš kur ir kaip jie atsidūrė tarp tų, kurie žuvo? Palyginus 1925 m. parceliacijos plane įvardytųjų ir skulptūroje iškaltų vardų sąrašus, randame bent (tik?) ketvertą pavardžių sutapimų. O iš kur kiti? Kur apskritai žmonės, žmonių istorijos Naisiuose? Atsakymai į tokius klausimus reikštų pastangą suprasti ir pavaizduoti istoriškai. Bet naisiškas kelias – ne istorija. Jie sumitindavo tai, kas konkretu, anuomet, sumitina ir dabar, tverdami naujuosius Naisius – ąžuolinių skulptūrų kvazi-baltiškų turbo-dievų meta-parką, pseudo-šventyklą. Banalių personažų nesamų santykių nesamas peripetijas menamai atskleidžiančios niekinio siužeto nuobodžiaujančių aktorių atmestinai vaidinamą TV serialą. Nekoks tai mitas, niekoks. Nykus ir net niekingas. Kai pagalvoji.

Post scriptum: tuščia vieta šventa netampa

Sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Jei teisingai sakoma, tai turbūt bus apsirikęs Gnėjus Pompėjus, 70 m. užėmęs Jeruzalę ir, įžengęs į šventyklą, aptikęs net švenčiausiąją jos dalį esant tuščią. Ne tomis akimis žiūrėjo, nors rezultatas – galutinis Šventyklos sugriovimas – ir pasaulinis įvykis. Jei rimčiau, mintis, kad bergždi yra mėginimai ištuštinti šventą vietą, tokia taikli kalbant apie Kryžių kalną, Naisiams niekaip netinka. Apie juos pasakytina atvirkščiai: tuščia vieta šventa netampa. Jei dabartinėje jų teritorijoje ir buvo stovėjusi koplyčia, jos turbūt bus nelikę po 1863 m. sukilimo. Naisiai yra tiesiog istoriškai tuščia, nuolat ištuštinama vieta. Tuščiose dirbamose žemėse iškilusi palivarko valdytojo sodyba, visai ištuštėjusi Vasario 16-osios išvakarėse, tuščia šiandienė atmintis apie tikrą Naisių kaimą, ėmusį tvertis po 1926 m. Tuščias netgi kolchozinės epochos palikimas, nes šiandien istorija Naisiuose kuriama vėlgi plynėje, it Kaino miestas, ten, kur niekas niekada nestovėjo: išžiotais ekskavatorių (ir jų parūpintose vietose prismaigstytų ąžuolinių stabukų) dantimis palengva kasantis link už 6 km stūksančio Kryžių kalno. Kuriamas fikcinis, tyčiomis išgalvotas kraštovaizdis, erdvės sumirginimo ir laiko sumiglinimo būdu. Bet fikcijos išsisklaido, pasakos baigiasi, baigsis ir Naisių vasaros pasaka. Ir prasidės gyvenimas.

Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ septintame numeryje publikuotas tekstų ciklas apie Naisių civilizaciją. Nerijaus Šepečio straipsnis yra šio ciklo dalis.

Naujasis židinys