Caleb Woods/Unsplash.com nuotr.

Dažnas neatsimena, bet yra ir tokių, kurie net užaugę kiekvienąsyk su liūdesiu prisimena akimirką, kai sužinojo, kad Kalėdų Senelio nėra ir nebuvo. Keturi „Bernardinai.lt“ redakcijos žmonės pasakoja savo vaikystės istorijas.

Vytautas Raškauskas: aiškinimas apie visraktį nuo visų pasaulio namų pasirodė mažai tikėtinas

Miegodavau tame pačiame kambaryje, kur būdavo statoma ir puošiama eglutė. Kūčių naktį, kai visi ruošdavomės gulti ir jau užgesindavome šviesas, – tik eglutės spalvotas lemputes palikdavome mirgėti – aš neramiai snūduriuodavau. Žinojau, kad Kalėdų Senelis yra taikus ir geras vyras, bet vis tiek būdavo nemalonu, kad mums visiems sumigus svetimas žmogus slampinėja po namus. Taip nerimaudamas Kūčių naktį užmigdavau sunkiai, o prieš akims galutinai sulimpant įtemptai galvodavau.

Lyg būtų įvykę tik vakar – taip gerai pamenu vieną iš be galo rimtų savo svarstymų, kodėl sakoma, kad Kalėdų Senelis įlipa pro kaminą, jeigu mes gyvename daugiaaukščio blokinio pastato ketvirtajame aukšte ir pastate nėra nė vieno kamino. Ramybės dėlei dar apėjau visą butą atidžiai tyrinėdamas lubas – neradau jokios skylės ar kokio kito pėdsako, rodančio, kad būtų kada nors bandyta pro lubas į butą patekti.

Tuomet išgirdau, kad Senelis neva turi visraktį, tinkantį viso pasaulio namų durims atrakinti. Gal jau buvau ūgtelėjęs, nes toks paaiškinimas manęs neįtikino. Bandžiau tą visraktį įsivaizduoti taip atkakliai, lyg spręsčiau sudėtingą matematinę lygtį, bet man pasirodė mažai tikėtina, kad toks raktas, su tūkstančiais skirtingų briaunų kombinacijų, egzistuotų. Pagrindo skepticizmui pridėjo ir neatsargus mokytojas, darželyje metai iš metų vaidindavęs Kalėdų Senelį. Belaukdamas šventės, darželio aktų salės prieigose, pro praviras salės duris, pamačiau mokytoją, nerūpestingai klijuojantis barzdą bei velkantis raudoną švarką, ir puoliau rodyti visiems šalia buvusiems vaikams.

Galiausiai, dar po metų, man tiesą jau pasakė ir tėvai. Pamenu save kone raudantį ir jiems su dideliu nusivylimu šaukiantį: kaip galėjote man meluoti? Ilgai negalėjau už tą melą atleisti ir dar ilgai vis per Kalėdas klausinėdavau, ar tikrai niekaip negalėjo man anksčiau pasakyti. Būčiau norėjęs pirmiau už kitus vaikus tiesą sužinoti.

Rosita Garškaitė: Kalėdų Senelis labiau nei silkė ar virtinukai suvienydavo šeimą

Mano šeimoje esama tradicijos Kūčių vakarą susirinkti pas senelius. Nemenkas keliolikos žmonių būrys drauge vakarieniauja, keičiasi dovanomis. Tiesa, proziškas apsidovanojimas prigijo tik pastarąjį dešimtmetį, mums, vaikaičiams, užaugus. Anksčiau Kūčių vakaras būdavo ypatingas ir tuo, kad mus aplankydavo Kalėdų Senelis. Juo dažniausiai persirengdavo senelis, tačiau vienais metais šį vaidmenį atliko ir šalia gyvenanti draugiška kaimynė. Scenarijus įprastai būdavo toks: pavakarieniavus senelis atsiprašydavo susirinkusiųjų, kad turįs nueiti į mokyklą – atsirado reikalų, po kiek laiko pasigirsdavo beldimas į duris. Ir štai įžengia raudonais rūbais apsirengęs Kalėdų Senis su būtinaisiais atributais – žila ilga barzda, medine lazda ir nuo dovanų išpampusiu maišu. 

Kasmet kartodavosi tie patys klausimai: ar nepavargęs Senelis, kaip jo elniai, gal norįs užkąsti, ar lengvai mus rado. Sukdavosi ir tas pats pasirodymų ratas – eilėraščių, anekdotų, dainų, šokių, kuriais turėdavome už dovanas atsilyginti. Žvelgiant retrospektyviai tie Kūčių vakarai iš vaikystės regisi kiek šabloniški, komiški, tačiau gerai atsimenu ypatingą jaudulį, kuris apimdavo išgirdus Kalėdų Senelio žingsnius laiptinėje, o vėliau, perėjus į suaugusiųjų pusę – pastangas įsijausti į šį kalėdinį spektaklį. Jis labiau nei silkė ar virtinukai su aguonomis kuriam laikui suvienydavo visą šeimą.

Buvau gan pastabi ir į suaugusiųjų reikalus mėgstanti nosį kišti mergaitė, tad turėjau įtarimų dėl senelio-Kalėdų Senio, tačiau jo apsilankymo situacijos nepaprastumas, kurio laukdavau visus metus, abejones nustumdavo į giliausią vidinio pasaulio kertę. Iki vieno lemtingo momento, kai buvo pasakyta garsiai, kad Kalėdų Senio nėra ir jo darbą atlieka senelis. „Tu juk nepatikėjai?“ – šitaip ar kažkaip panašiai užklausė prosenelė manęs, gal septynmetės. Negi prisipažinsiu? Ašaros kaupiasi. „Žinoma ne!“ – atšoviau, mat buvau ir gan išpuikusi pirmūnė, visada turinti žinoti teisingus atsakymus. 

Tikriausiai šis pokalbis vyko virtuvėje, kur dažniausiai su prosenele, kurią vadindavome babunyte, drauge būdavome. Ji sukinėdavosi ruošdama maistą, o aš šmirinėdavau aplink. Nors senos ir daug gyvenime prityrusios ponios būdas nebuvo lengvas, man patikdavo būti šalia, jos kandaus ar rūstesnio žodžio nebijojau. Paskutiniais mokyklos metais, atsimindama prieš dešimtmetį mirusią babunytę, sudėjau eilėraštį „Baimės“: gėda prisipažinti – /dvyliktoj klasėj/(per patį/egzaminų maro įkarštį)/labiausiai bijau:/šalčio/apokalipsės/prosenelės vėlės/(sapnuose dainuojančios/romansus).

Nejaučiu nė kiek apmaudo, kad būtent ji užgesino tikėjimo Kalėdų Seneliu kibirkštį. Veikiausiai ir taip neilgai ji būtų rusenusi. Daug svarbiau tai, kad prosenelė buvo gyvas tikėjimo pavyzdys šeimoje. Ji įvedė tradiciją Kūčių vakarą pradėti nuo „Tėve mūsų“ maldos ir kalėdaičių laužymo. Ją vaikystėje matydavau kalbančią rožančių, prieš sekmadienio Mišias ieškančią maldaknygės ir gražiausios skarelės. Nelabai ką supratau, bet jos veiksmai atrodė rimti ir svarbūs. Šiandien šie prisiminimai man siejasi su Kalėdomis, nes švęsdama Kristaus gimimą švenčiu ir šeimą kaip pačią brangiausią, tiesiog neįkainojamą dovaną.

Donatas Puslys: labiausiai troškau pagauti Kalėdų Senelį

Kaip ir kiekvienas pyplys per Kalėdas labai trokšdavau dovanų. Tačiau buvo vienas dalykas, kurio troškau dar labiau – pagauti Kalėdų Senelį, kai šis deda dovanas po eglute. Kiekvienais metais vis ruošdavausi pasalai. Žinojau, kad jis visada ateidavo vakare, tad imdavau būdrauti ir dirsčioti iš už kampo eglutės link. Tačiau jis visada manęs išvengdavo. Kartą, atsimenu, pro langą stebėjau kieme sproginėjančius fejerverkus, atgavęs budrumą, jau radau dovanas po eglute. Kitą kartą užsikalbėjau su seneliu ir dovanos vėl atsidūrė savo įprastoje vietoje. O Kalėdų Senelio pėdsakai jau buvo ataušę.

Tačiau kartą, kai man buvo gal penkeri ar šešeri, likęs vienas kambaryje krausčiau daiktus spintoje. Kuičiausi po senus laikraščius, kilnojau kažkokius indus. Ir netikėtai radau tai, kas galėjo tapti mano kalėdine dovana. Palikau nelietęs ir laukiau Kalėdų. Ir štai per Kalėdas po eglute radau tai, ko ir tikėjausi. Taigi Kalėdų Senelis, o gal tiksliau – seneliai, gyvena kartu su manimi po vienu stogu. Tada ir supratau, kodėl anksčiau visada, kai apsilankydavo Kalėdų Senelis, kažkas iš namiškių mane vis užimdavo norėdami pakalbinti, kažką parodyti. Būdavo rengiama specialioji operacija, kur kažkas nukreipdavo dėmesį, o kitas tuo metu po eglute padėdavo dovaną.

Ar nuliūdau, kai sužinojau, kad Kalėdų Senelio nėra? Ne, nepasakyčiau. Veikiau net apsidžiaugiau supratęs, kad mano tėveliai ir seneliai kartą per metus virsta Kalėdų seneliais.

Gediminas Šalkovskis: tikrinti Kalėdų Senelio darbą yra neteisinga

Mano istorija susideda iš dviejų dalių. Pradėsiu papasakodamas apie labai ryškiai atmintyje išlikusį vaizdinį. Dar dabar puikiai galėčiau nupasakoti kiekvieną to momento detalę. Buvo 2003 ar 2004 m. gruodžio 23 d. Su kiemo draugais (būryje visuomet buvau mažiausias ir jauniausias) džiaugėmės plonu, ką tik iškritusiu, sniego sluoksniu. Oras buvo gaivus ir maloniai glostė po kepurėmis ir šalikais paslėptus veidus.

Netikėtai, o gal ir įprastai tarp bičiulių kilo diskusija apie Kalėdų Senelio egzistencijos realumą. Didžioji dauguma berniukų buvo vyresni, tad jau seniai nebetikėjo „vaikams skirtomis pasakomis“. Tačiau šioje diskusijoje netikėtą poziciją užėmė vyriausias kiemo berniukas Žymantas, jis yra ketveriais ar penkeriais metais vyresnis už mane.

Žymantas tąkart bandė bet kokia kaina apginti Kalėdų Senelį. Jam tą daryti sekėsi sunkiai, todėl jis netikėtai pažvelgė į mane ir paklausė: „O tu ar tiki?“ Tuomet, pirmąjį sykį gyvenime, susidūriau su klausimu, reikalaujančiu pasirinkti tikėti ar netikėti. Pamenu, kad laikas aplink mane sustojo, o apsnigtos mašinos atrodė gerokai toliau, nei buvo iš tiesų. Atsakiau, kad tikiu. Nors protas sakė visiškai priešingai, dvikovą laimėjo širdis. Mažiausi gyvenimo momentai yra reikšmingiausi.

O istorija baigėsi lygiai po metų ir vienos dienos. Pasibaigus šeimyniškai Kūčių vakarienei apsimečiau, kad blogai jaučiuosi ir einu miegoti anksčiau. Puikiai atsimenu kiekvieną suskaičiuotą sekundę, lėkusią itin lėtai. Svetainėje šviesa negeso ilgai, o išgirdęs mamos uždaromas duris kaip įmanoma tyliau nuskubėjau tikrinti, ar dovanos jau „stebuklingai atsirado“. Radęs supakuotus žaislus nusivyliau savimi ir pagalvojau: „Kam man to reikėjo?“ Šiandien vis dar manau, kad tikrinti Kalėdų Senelio darbą yra neteisinga.