Vladimiras Putinas

EPA nuotrauka

Vladimiras Putinas vėl surengė įprastinį šou, pagal nesusipratimą pavadintą baigiamąja spaudos konferencija. Neabejoju, kad šiais metais bus Putino – „taikdario“, o ne Putino – „kariautojo“ šou. Putinas jau visiems padėjo, visus nugalėjo – liko tik išvesti kariuomenę. Neatsitiktinai šios konferencijos išvakarėse V. Putinas nuskrido į Chmeimą ir iškilmingai pareiškė, kad iš Sirijos bus išvesti Rusijos kariai. Kelintą kartą.

Putinas apskritai niekuo nerizikuoja, kai kalba apie kariuomenės išvedimą. Pagal ankstesnius jo pareiškimus apie Siriją, Rusijos kariai iš tos sugriautos ir subombarduotos šalies jau seniai turėjo būti išvesti – tad labai sunku suprasti, ką būtent Putinas rengiasi išvesti ir ką jis išves, pavyzdžiui, dar per keletą mėnesių, kai vėl panorės išgarsėti kaip didelis taikdarys. Rusijos karius „hibridinio“ karo sąlygomis galima įvesti ir išvesti, priklausomai nuo vyriausiojo kariuomenės vado propagandinių tikslų – ir ne tik iš Sirijos. Iš Donbaso – taip pat.

Todėl, kad visiškai nesuprantama, apie kokį sureguliavimą toje Ukrainos teritorijoje, apie kokį kompromisą galima kalbėti Minske arba Rusijos ir Amerikos tarpininkų susitikime, jei pati svarbiausia problema – okupacijos problema – Kremliaus nepripažįstama. Jeigu jų ten nėra ir niekada nebuvo, jeigu visą tą košmarą, pražudžiusį Donbasą ir sunaikinusį visas jo gyventojų perspektyvas, surengė „išnaudojami šachtininkai“...

Ir ar bus galima tikėti Putinu, jeigu po tam tikro laiko Rusijos prezidentas pareikš apie išėjimą jau ne iš Sirijos, o iš Ukrainos? Kaip jis gali išeiti, jeigu jo ten nėra? Kaip galima kontroliuoti tą išėjimą – net kiekvienam ESBO stebėtojui paskyrus JTO sargybinį? Kaip galima garantuoti, kad jis negrįš ir vėl nepareikš, jog jo nėra? Kaip galima susitarti su Ichtamnetu? Kaip galima tikėti Ichtamnetu? Kaip gali išvesti karius tas, kuris nepripažįsta, kad juos įvedė?

Pati didžiausia Putino karų problema – tai net ne jų cinizmas ir beprasmybė. Tai – jų anonimiškumas. Reguliarūs kariai laikomi savanoriais. Samdiniai – sukilusia liaudimi. Jei nei tai, nei kita nesuveikia, atsiranda kaip Kryme „žalieji žmogeliukai“, nuardantys antpečius ir ševronus iki geresnių laikų.

Tai kaip karas su šėtonu, nematomu, klastingu ir visur esančiu. Išvaryti velnią visada buvo pats sunkiausias uždavinys kiekvienai religijai, kiekvienam dvasininkui, kiekvienam stebukladariui. Todėl, jog buvo sunkiausia nepatikėti nelabuoju, kai jis tikino, kad jo ten nėra, kad jis jau pabėgo iš sužalotos sielos, kad jis jau išsigando maldų ir kryžiaus. O iš tikrųjų šėtonas liko, nenugalėtas bei ironiškas – ir laukė savo valandos.

Šėtonas ir buvo pirmasis ichtamnetas. Putinas iš jo išmoko.

Autorius yra radijo „Svoboda“ apžvalgininkas

Parengė M. B.