Gareth Harper/Unsplash.com nuotr.

Kalėdų Senelio pasaka vaikams teikia daug džiaugsmo, tačiau neretai baigiasi dideliu sumišimu ir liūdesiu, kai pasirodo, kad tėvai – žmonės, kuriais labiausiai tikime būdami maži, Kalėdų Senelį prasimanė.

Paprašėme kelių tėvų, kad papasakotų, kaip sau atsakė į klausimą: leisti vaikams Kalėdų Seneliu pasidžiaugti, ar pasakyti tiesą?

Dalia Neverdauskienė, dviejų mergaičių mama

Pirmoji duktė mums gimė spalį, ir per Kalėdas dar nebuvom pasiruošę keliauti pas senelius, todėl gruodžio šventes sutikome trise namie. Neturint religinio pagrindo ir močiučių, kurios pakiša šieno po staltiese, šventės tikrai buvo prėskokos. Supratau, kad teks susikurti savo prasmę ir tradicijas, kuriomis nuoširdžiai tikėtume. Norėčiau, kad Kalėdos mums būtų šeimos susirinkimo, gerų darbų, dalinimosi šventė. To bandau mokyti ir savo dukras.

Šiuolaikinis Kalėdų Senelis, kuris vaikus stebi visus metus ir apdovanoja tik gerus vaikučius man atgrasus. Todėl dukroms nuo mažens akcentavau, kad dovanas dovanojame, o ne gauname. Per šventes mes dovanojame įvairių dovanų, nes norime pradžiuginti vienas kitą.

Iš pradžių buvo lengva: kartu pakuodavome dovanas, o nustebinti buvo galima ir nauju dantų šepetuku ar pleistriukų dėžute. Tereikėjo pristabdyti senelius ir dosnias tetas. O paskui mūsų penkiametė iš darželio parsinešė naujieną: „Kalėdų Senelis gali padovanoti viską (pvz., lego už 100 eurų!)“ – ir teko iš naujo apie tai kalbėtis.

Man patinka stebuklai, ir aš noriu, kad vaikai jais tikėtų, bet meluoti ir palaikyti tuščias viltis nesinori. Todėl nuolat aiškinu, kad net jei Kalėdų Senelis kažkur ir yra, nelabai realu, jog visą pasaulį gali aplankyti, todėl mes patys turime pabūti Kalėdų nykštukais pagalbininkais ir dalinti ne tik dovanas, bet ir gerumą visiems aplinkui. Tam neblogai pasitarnavo ir šv. Mikalojaus istorija. 

Taigi, kasmet kartu atrenkam daiktų padovanoti vaikams, kurie negali jų įsigyti. Stengiamės mažinti dovanų skaičių, o kad jos būtų ypatingesnės, su meile jas pakuojam, vežamės pas senelius, sukraunam vakare po eglute ir tik Kalėdų rytą visi kartu išvyniojame. Svarbiausia yra tai, jog, žinant, kad kojines dovanojo babytė, galima jai čia pat ir padėkoti. Proga padėkai man atrodo didesnis stebuklas, nei išankstinių užsakymų seneliui išpildymas.

Nesakau, kad viskas taip sklandžiai ir praeina. Tenka rinkti ir nusivylimo šukes, išklausyti nuoskaudų, kad mergaičių draugės, sakykime, gavo visą rinkinį kažkokių trolių. Arba kartais, žiū, ir pati susipainioju akcijų voratinkliuose ir užmirštu, kad ne tai tikrasis džiaugsmas. Bet mes mokomės, visi kartu.

Justinas, trijų vaikų tėvas

Mūsų šeimoje Kalėdų Senelio klausimas yra visų pirma ne apie tai, kas techniškai atneša ir palieka dovanas. Mums Kalėdų Senelio istorija susijusi su dviem svarbiais dalykais – tikėjimu stebuklu ir anonimišku gerų darbų darymu.

Mūsų vaikai jau pakankamai suaugę, kad imtų abejoti Kalėdų Senelio istorija. Tačiau jie taip pat žino, koks džiaugsmas yra gauti dovanų ir jas dovanoti. Ypač žmonėms, kuriems padovanotas daiktas gali iš esmės pakeisti gyvenimą. Tad mes visi mokomės patys būti Kalėdų seneliais – padėti kitam, kai pagalbos reikia, ir tikėti, kad, kai pagalbos prireiks tau, tu jos sulauksi.

Galiausiai fizinis Kalėdų Senelio egzistavimas lieka antrame plane. Juk stebuklo laukti ir jį dovanoti galima visą gyvenimą. Tuo tiki ir maži, ir suaugusieji. Gal todėl net ir interneto laidais apraizgytame, iki riešuto sumažėjusiame pasaulyje Kalėdų Senelio istorija vis dar gyva ir kelia tiek aistrų. Ir gal todėl mūsų vyresnėlis paslaptingai šypsosi, kai jaunesnės sesės diskutuoja apie Kalėdų Senelio egzistavimą. Šypsosi, bet nieko nesako...

Rasa Baškienė, dviejų vaikų mama

1990-ųjų gruodį su keturmečiu sūneliu Luku išsiuntėme laišką į Laplandiją – Kalėdų Seneliui. Prašėme Senelio taikos, Lietuvos laisvės ir dovanų. Kalėdų Senelis tais laikais buvo didelis atradimas, nes iki šiol vaikus lankydavo sovietinis Senis Šaltis, pasirodydavęs prieš pat Naujuosius, o ne per Kalėdas.

Po mėnesio Lukas gavo atsakymą iš Laplandijos. Kalėdų Senelis lietuvių kalba (!) surašytame laiške Lukui pažadėjo išpildyti visus jo norus. Tai buvo didžiulis įvykis ir rašytinis paties Kalėdų Senelio įrodymas, kad jis yra ne koks nors „feikas“. Vėliau, prasidėjus diskusijoms apie Kalėdų Senelio egzistavimą, tas laiškas labai praversdavo.

Per kiekvienas Kūčias vykdavome pas senelius. Jau įpusėjus Kūčių vakarienei suskambėdavo skambutis į duris, ir senelis (mano tėtis) susirūpinusiu veidu eidavo pažiūrėti, kas atėjo. Už durų pūpsodavo maišas, pilnas dovanų. Kartais tas maišas atsirasdavo balkone, kartais – kieme. Smagu būdavo matyti mūsų mažiausiųjų džiaugsmą ir nuostabą, kai senelis atrišdavo tą maišą!

Metams einant vaikai pradėjo tikrinti, ar tikrai Kalėdų Senelis atneša jiems dovanų. Jie sekiodavo mano tėčiui iš paskos, norėdami įsitikinti, ar tik ne jis pats tą dovanų maišą ir suorganizuoja. Prasidėjo diskusijos apie tai, kaip tas Kalėdų Senelis pats vienas spėja visus apeiti ir dovanomis apdovanoti. „Bet kas jums sakė, kad jis pats visas dovanas atneša? – stebėjausi aš. – Taigi jis talkininkų turi net visą pulką!“

Paskutinis taškas buvo padėtas vienų Kalėdų rytą: atsikėlę visi – ne tik vaikai, bet net ir mes, suaugusieji – radome dovanas po eglute. Vaikiška rašysena (panašu, kad Luko) ant jų buvo užrašyti visų mūsų vardai. Nuo to ryto liovėsi ginčai apie Kalėdų Senelį. Bet paslaptis ir smagus jaudulys, kiekvienų Kalėdų rytą tik pakirdus skubėti prie eglutės, išliko.

Psichologės komentaras

Pasakoja ir pataria sveikatos psichologė Milda Kukulskienė, dviejų mergaičių mama ir tinklaraščio „Švelni tėvystė“ kūrėja.

Neatsimenu, kada pati išsiaiškinau, kad Kalėdų Senelio nėra. Tačiau šios žinios priėmimas man nebuvo skausmingas procesas. Atrodo, viena mano proto dalis visuomet puikiai suprato, kad Kalėdų Senelis išties yra mama – prieš šventes tikrindavau spinteles ir slapčiausius namų kampus, be to, jai išsakydavau visus savo norus. Tuo tarpu, kita mano vaikiško proto dalis tikėjo Kalėdų Senelio pasaka. Naktis prieš šv. Kalėdas būdavo tikrai nerami, pilvas burbuliuodavo nuo susijaudinimo, iš lovos išgriuvusi cimpindavau keliskart per naktį tikrinti, kas darosi po eglute.

Esu girdėjusi nuomonių, kad apgavystė Kalėdų Senelio tema gali traumuoti vaikus, tačiau pati taip nemanau. Nenorėčiau iš savo vaikų atimti šios pasakos ir sumažinti šv. Kalėdų laukimo jaudulį. Juk visame vėlesniame gyvenime apstu pilkos realybės. Žinoma, svarbu, kaip tėvai formuoja šį vaizdinį vaikų galvose. Jokiu būdu nereikėtų vaikų gąsdinti: „Kalėdų Senelis viską mato, jis neatneš tau dovanų, jei būsi blogas.“

Apskritai niekada negalima sakyti, kad vaikas yra blogas. Visi vaikai yra geri ir visi kartais elgiasi netinkamai. Jei akcentuojame besąlygišką meilę savo vaikui ir tikime esminiu jo gerumu, Kalėdų Senelio atneštos dovanos bus tik dar viena mūsų meilės apraiška. Mažų vaikų vaizduotės ir realusis pasauliai yra glaudžiai susipynę. Vėliau, vaikams beaugant, jie ima ne taip tiesiogiai priimti informaciją. Atsiskiria pasakos ir realybės supratimas: yra Kalėdų Seneliai, dirbantys Kalėdų Senių darbus Laplandijoje (jie neskraido su elniais, bet sveikina vaikus, siunčia jiems laiškus), o štai man dovanas po eglute padeda tėvai ar seneliai.

Manau, vaikai turėtų kartu dalyvauti, kai renkate ar pakuojate dovanas kitiems artimiesiems – juk dovanoti taip smagu. Taip pat tėvai neturėtų nei pernelyg slėpti dovanų nuo vaikų, nei sekti labai įmantraus siužeto pasakos, kaip Kalėdų Senelis įlipo pro kaminą, kaip jo paukščiukai klausėsi pro langą ir pan. Užtenka įprasto, šmaikščiai atskleidžiamo pasakojimo. Jei vaikas jau pradeda pastebėti neatitikimus, kritiškai mąstyti, klausinėti, vadinasi, svarbu papasakoti jam tiesą. Dauguma vaikų labai natūraliai augdami supranta, kad Kalėdų Senelis yra metafora – tai mes visi vienas kitam esame Kalėdų Seneliai. Juk dar nuostabiau už Kalėdų Senelį yra tai, kad daugybė mamų ir tėčių visame pasaulyje slapčiomis suka galvas, kaip nustebinti savo mylimuosius, dovanoja gražiausias dovanas ir kuria šventę, neprisiimdami nuopelnų sau. Tad melas būtų sakyti, kad Kalėdų Senelio nėra – juk paslapčiomis dovanojančiųjų ir šv. Kalėdų stebuklą kuriančiųjų yra milijonai.