Nežinoma moteris prie baterijos „Memel Nord“ Girulių paplūdimyje (Vitalijaus Gailiaus nuotr.)

Man skauda matant prie Turkijos krantų išplautą trimečio Alano Kurdi kūnelį. Esu tikras, jei jis būtų gimęs taikoje, o ne ten, kur žmonės nuodijami zarinu bei nuolatos miršta sutraiškyti griūvančių savo namų sienų, dabar jis su bendraamžiais kieme gainiotų sviedinį. Įmušęs įvartį ar atmušęs klastingą oponento smūgį, mažasis Alanas iškėlęs rankas švęstų ir būtų laimingas. Deja, bet, vilkėdamas raudonus marškinėlius ir mėlynus šortukus, jis guli veidu paplūdimio smėlyje, o jo kūnelį skalauja sūrūs Viduržemio jūros vandenys. Sąmoningai rašau esamuoju laiku, nes jis tikrai guli. Guli ir gulės mano bei daugelio kitų atmintyje kaip simbolis fenomeno, su kuriuo susidūrusios tarptautinės organizacijos ir pavienės valstybės, pasak italų filosofo Giorgio Agambeno, „nepaisant jų apeliavimo į „šventas ir neatimamas“ žmogaus teises, pasirodė visiškai negebančios ne tik išspręsti problemos, bet ir tiesiog adekvačiai su ja susidurti“.

Kiek dar vaikų, vyrų, moterų, besiveržiančių į Europą, kurią kadaise pagrobė Dzeusas, turės amžiams nugrimzti į finikiečių vadintos Didžiosios Saulėlydžio jūros dugnan. Saulėlydžio, kuris mūsų dienomis nusineša tūkstančių žmonių svajones, jų troškimus patirti ramybę ir taiką. Kiek dar gyvybių pareikalaus užkietėjusios mūsų širdys?

Man skauda žinant, kad Rytų Ukrainoje XXI amžiuje aidi šūviai ir galbūt rašant šias eilutes pakirstas kulkos paskutinį atodūsį išleidžia karys, o gal atsitiktinis prašalaitis. Pamėkliški miestai bei miesteliai ir jų sugriautomis gatvėmis šmirinėjantys likę vietos gyventojai tėra per ilgus šimtmečius susiklosčiusių politinių intrigų įkaitai, paimti savo paties namuose, virtusiuose kruvinomis žemėmis. Atrodo, kad net jų maldas nusineša gaudžiantys artilerijos pabūklai taip joms ir nepasiekus Aukščiausiojo.

Veria širdį girdint pasakojimus apie tenykščius vaikus, kurie paklausti turbūt nepasakytų, kas toks yra Sidas iš „Lendynmečio“, ar net nežinotų Tomo ir Džerio, bet ore išgirdę ūžesį jie puikiai atsakytų, kokio tipo artilerijos sviedinys atskrieja. Baisu ir tragiška, pagalvojus, kad tas garsas gali būti paskutinis, kurį girdėjo jų ausys. Štai ką sukelia gaivališka dehumanizuotos politikos jėga.

Man skauda matant, kaip Mianmaro kariai spardo ant žemės sėdinčius beginklius rohinjų tautos vyrus. Ant peties pasikabinę automatus jie talžo juos, atrodytų, be jokios vidinės graužaties. Tarytum tai būtų ne žmonės, o sporto salėje kabanti kriaušė. Kol žeminami vyrai, kiti kariai imasi vietos moterų, kurias brutaliai prievartauja; su neregėto juodumo žemėmis maišo jų orumą. Kaip nepakeliamai siaubinga būti užgultai bet kokį žmogiškumą praradusio ir perversiška aistra apsėsto kario. Už ką visa tai? Už tai, kad jie yra kito tikėjimo, o gal už tai, kad, XIX a. Mianmaro teritorijas užėmus britams, jų protėviai atsikėlė į šias teritorijas? Nėra ir negali būti jokio argumento, kuris leistų šitaip elgtis.

Man skauda matant tuos murzinus ir neprižiūrėtus girtaujančių šeimų vaikus, kurie gyvena juodai baltame pasaulyje; kurie vienoje rankytėje laikydami gardžiausią saldainį atstojančią duonos riekę, o kitoje gniauždami purviną pliušinį žaislą sugeba nusišypsoti. Tik, kad ir kaip būtų gaila, toji šypsena nuskęsta stiklinėse girtų tėvų akyse. Šie vaikai auga girdėdami mušamos mamos klyksmą, tėvo keiksmų tiradas ir šaižų dūžtančių butelių garsą. Jie negirdi pasakų, vaikiškų dainelių, gražaus žodžio.

Kartą savo akimis mačiau, kaip mažas berniukas pribėga ir apsikabina savo neseniai išsiblaiviusią motiną, o ji šaltai jį stveria už rankos ir nusiveda. Gerklėje stringa gniužulas matant tokį gyvenimo tragizmą. Mažytėje vaiko širdyje rusena meilė netgi tai, kuri jo nemyli, tai, kuriai jis tėra galvą, dvi rankas ir dvi kojas turinti dėžė, už kurią mokama pašalpa, o ją juk galima pragerti. Šie vaikai tėra mūsų neįgalios socialinės politikos aukos. Politikos, kuri gimsta iš požiūrio, jog iš tokių vaikų nieko gero neišaugs.

Man skauda matant elgetaujančius senjorus. Sulaukę garbaus amžiaus, jie turi slampinėti pažliugusiomis rudens gatvėmis ir prašyti išmaldos ar rinkti tarą tam, kad pavalgytų. Retai bevaikštau Trakų gatve, Vilniuje, bet seniau teko ten matyti romiai sėdinčią senučiukę, kuri ištiesusi ranką laukdavo į ją įkrentančių monetų. Niekada jos neužkalbinau, nors derėjo. Tik vėliau viename internetiniame portale buvo išspausdinta jos istorija. Pasirodo, ji vardu Adelė ir gyvena dviejų kambarių bute kartu su neįgaliu anūku, mokyklinio amžiaus anūke bei marčia, o gaunama pensija tiesiog per menka patenkinti bazinius poreikius. Bet ypač skaudžiai nuskambėjo jos pačios žodžiai, jog „man tik mirti reikia, bet Dievulis neima“. Nevilties totalybė. Nebekyla jokių abejonių, kad į jos deltą įdėti keli eurai turės kur kas didesnę naudą, nei išleisti savaitgalį bare.

Neatsitiktinai pastraipose taip dažnai aidi žodžiai man skauda, nes manau, kad susidūrus tete-a-tete su aižėjančio humanizmo apraiškomis mums privalo sopėti širdis. Juk nejausdama skausmo dėl kito kančios žmonija pergyveno ir toliau pergyvena nesuskaičiuojamas aibes tragiškų įvykių. Būtent dėl empatijos stokos, kylančios iš abejingumo kenčiančiajam, yra puolama vieni kitiems į gerkles ir sukamasi hobsiškame bellum omnium contra omnes būvyje.

Bijau, pragariškajai bijau, kad pats galiu stoti į vieną gretą su tais, kuriems žmogiškumas tėra tik savotiškas negatyvus atavizmas, o ne pamatinis visuomeninės sanklodos pamatas, todėl, kad ir kaip tai mazochistiškai skambėtų, bet esu laimingas, jog man skauda. Būtent tai mane apsaugo nuo galimo virsmo į bejausmę mašiną.

Nenoriu pamokslauti ar būti perdėm trivialus teigdamas, kad pakilę iš šiltų savo fotelių mes pajėgsime staiga pakeisti pasaulį. Dievaži, greičiau priešingai, pasaulis apraizgytas daugybės mažesnių ar didesnių Gordijaus mazgų, kurių visų perkirtimas tėra utopinė siekiamybė. Tačiau stengtis reikia, todėl nebėkime nuo skausmo, o stoiškai pripažinkime sau, kad taip, mums skauda. Tik taip išsiugdysime atjautą ir tvirtą požiūrį į žmogų kaip vertybę, nepriklausomai nuo jo tautybės, lyties ir kitų atributų. Maža to, jausdami sopulį mes nenugrūsime žmogaus į nematomumo zoną, neignoruosime jo, bet visomis pastangomis ieškosime būdų, kaip jam padėti.