1951 m. spalis, ką tik Ačinsko stotyje išlaipinti tremtiniai. Užrašas ant kitos pusės: „Vėl prasideda nauja ašarų pakalnė“.

Sovietines represijas išgyvenusieji bei jų vaikai iki šiol jaučia patirtų kančių pasekmes. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad istorines traumas išgyvenusių šeimų vėlesnės kartos nuo tokios patirties neturinčių asmenų nesiskiria potrauminio streso sutrikimo reakcijomis. Atvirkščiai, jų savijauta yra geresnė, jie laimingesni ir psichologiškai atsparesni.

XX amžiaus istorinės traumos 

XX amžius buvo vienas žiauriausių žmonijos istorijoje – jo metu buvo išžudyti, kankinami, kalinami, tremiami iš savo gyvenamųjų vietų milijonai žmonių. Patirtos jų kančios ir psichologinės traumos nepraėjo be pėdsako jų vaikams ir anūkams. Žydai išgyveno Holokaustą, armėnai, Kambodžos, Ruandos gyventojai – genocidą, sovietinio lagerio žmonės – Stalino režimą, Baltijos valstybės – sovietinę okupaciją, trukusią pusę amžiaus.

Psichologai traumą apibrėžia kaip asmeniui ar visuomenei kenkiančius įvykius ar patirtis, apimančius tiek fiziologinius, tiek psichologinius išgyvenimus. Istorinėmis traumomis vadinami sudėtingi kolektyviniai sukrečiantys išgyvenimai, kuriuos per tam tikrą laiką patiria didelės žmonių grupės. Šias grupes gali vienyti tapatybė, etninė ar socialinė priklausomybė grupei, kitos bendros aplinkybės. Vienas ryškiausių istorinių traumų pavyzdžių – Holokaustas, kurio aukų psichologinė savijauta pradėta tyrinėti anksčiausiai. Vėliau mokslininkai ėmėsi tirti ir kitas istorinį traumavimą patyrusiais žmonių grupes. 

Nors ir patyrę ypač sudėtingą traumavimą, daugelis išgyvenusiųjų istorines traumas sugebėjo prisitaikyti ir išlikti. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad nukentėjusiesiems išgyventi padėjo šeimos, kitų artimųjų bei panašios patirties draugų parama, tikėjimas (religija), dvasinė stiprybė, viltis, optimizmas, ryšys su bendruomene, politinis aktyvumas. Pagrindinės Holokaustą išgyvenusiųjų savybės, kurios jiems padėjo gyventi vėlesnį sėkmingą gyvenimą, buvo šios: gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų, iniciatyvumas, atkaklumas, į ateitį orientuotas požiūris į gyvenimą, savo intelektinių ir profesinių gebėjimų išnaudojimas, gebėjimas psichologiškai atsitraukti nuo trauminių išgyvenimų, socialinės palaikymo sistemos turėjimas, gyvenimo prasmės ir vientisumo radimas bei drąsos sutelkimas. Tikėtina, kad šios savybės galėjo būti perduotos ir vėlesnėms kartoms. 

Istorinių traumų padariniai Lietuvoje 

Lietuva XX a. patyrė du pasaulinius karus bei tris vieną kitą keitusias okupacijas. Teroras prasidėjo jau 1940 m. liepą: tuometinis faktinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pasirašė įsakymus suimti 1000 asmenų. Vėliau prasidėjo tremtys į atšiauriausius Rusijos rajonus: Komiją, Altajų, Krasnojarską, Novosibirską.

Tik 1988–1989 m., prasidėjus Lietuvos Laisvės Sąjūdžiui, žmonių sielų įšalas pradėjo eižėti

Pasak istoriko A. Anušausko, po karo, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai 1944–1945 m. Lietuvoje vykdytas sovietinis teroras buvo pats nuožmiausias – nužudyta per 12 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 200 tūkstančių buvo įkalinti, mobilizuoti, priversti slapstytis ar patyrė kitokias okupantų represijas. Tik apie dešimtadalis žmonių aktyviai dalyvavo ginkluotame pasipriešinime, visi kiti buvo civiliai. Nemažą politinių kalinių dalį sudarė moterys ir vaikai – partizanų motinos ir žmonos, jų vaikai. Skaičiuojama, jog pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metais tiesiogiai nuo okupantų vykdytų represijų nukentėjo apie 350 tūkstančių žmonių. Per 130 tūkstančių žmonių buvo išvežti į „amžiną“ tremtį, apie 150 tūkstančių politinių kalinių buvo išsiųsti kalėti Sibiro lageriuose, nužudyta apie 20 tūkstančių partizanų. Didelė dalis ištremtųjų ir kalėjusiųjų lageriuose mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. 

Net ir grįžę iš lagerių ir tremties žmonės buvo persekiojami, trukdant jiems įsidarbinti, o jų vaikams – siekti mokslų. Apie savo patirtas kančias žmonės nebuvo linkę pasakoti, nenorėdami traumuoti savo artimųjų. Tik 1988–1989 m., prasidėjus Lietuvos Laisvės Sąjūdžiui, žmonių sielų įšalas pradėjo eižėti, žmonės dalinosi su vaikais ir anūkais apie tai, ką jiems teko patirti. 

Eglė Mažulytė - Rašytinė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pasak VU doktorantės Eglės Mažulytės-Rašytinės, gruodžio 15 d. sėkmingai apgynusios disertaciją „Šeimos istorinių traumų ilgalaikiai padariniai: vėlesnių kartų psichologinio atsparumo tyrimas“, Lietuvos gyventojų patirtos sovietinės politinės represijos – žudymai, trėmimai, įkalinimai ir kitoks persekiojimas – neabejotinai atitinka istorinių traumų apibrėžimą. Tai buvo ne vienkartinis, o ilgalaikis, daugelį žmonių palietęs traumavimas, kurio psichologinės pasekmės išgyvenusiesiems juntamos net ir praėjus ketvirtadaliui amžiaus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o jų atgarsiai paliečia ir vėlesnes kartas. 

Ar būtų galima teigti, kad nukentėjusiųjų nuo sovietinių politinių represijų vaikai yra psichologiškai atsparesni nei vaikai, kilę iš tų represijų nepatyrusių šeimų? Kodėl? 

Taip, mūsų atliktas platus bendrosios populiacijos tyrimas Lietuvoje leistų teigti, jog nuo sovietinių politinių represijų nukentėjusių šeimų antrosios bei trečiosios kartos palikuonys pasižymi kiek didesniu psichologiniu atsparumu, nei asmenys, kurie tokios šeimos patirties neturi. Svarbu tai, kad mūsų tyrimas parodė, jog šeimos istorinių traumų patirtis reikšminga, nepaisant pačių palikuonių amžiaus, lyties, išsilavinimo ar kitų demografinių rodiklių. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad kalbame apie bendras visos populiacijos tendencijas, o pavienėse šeimose situacijos gali būti įvairios. 

Nukentėjusių šeimų palikuonims ypač svarbi yra šeima, jie stipriai tapatinasi su savo šeimos istorija

Mūsų tyrimo rezultatai leidžia kalbėti apie nukentėjusių nuo sovietinių politinių represijų šeimų ypatingą stiprybę ir atsparumą. Patys išgyvenę sudėtingą traumavimą nukentėjusieji sugebėjo atsitiesti, prisitaikyti prie sunkių gyvenimo aplinkybių, kurti savo ir šeimos ateitį. Nukentėjusių šeimų palikuonims ypač svarbi yra šeima, jie stipriai tapatinasi su savo šeimos istorija – siekia apie tai sužinoti kuo daugiau, yra linkę pasakoti ją kitiems, šeimos istorija jiems yra svarbi, suvokiant pačius save. Taigi, galima kalbėti apie nuoseklų šeimos naratyvą, kuris gali suteikti stiprybės ir psichologinio atsparumo. Nukentėjusių šeimų palikuonys taip pat mini vaikystėje patyrę daugiau tėvo šilumos bei mažiau mamos perdėtos globos, nei asmenys, kilę iš nenukentėjusių šeimų. Turėdami tvirtus tarpasmeninius ryšius jie yra linkę esant sunkumams kreiptis į šeimos narius ar draugus pagalbos, dažniau meldžiasi. Nukentėjusių šeimų antroji bei trečioji kartos dažniau siekia universitetinio išsilavinimo, o aukštesnis išsilavinimas paprastai siejamas su didesne psichologine gerove, atsparumu. 

Kaip 1990 -aisiais metais atgauta Lietuvos laisvė paveikė nukentėjusiųjų nuo sovietinių represijų asmenų bei jų vaikų psichologinę sveikatą? Tų žmonių patirtos kančios buvo ne beprasmės, jų vaikai gali didžiuotis savo tėvais, tad ar galima būtų teigti, kad tai reikšmingai prisidėjo prie jų geresnės savijautos? 

Žinoma, kad socialinis pripažinimas yra svarbus veiksnys, prisidedantis prie didesnės nukentėjusių šeimų vėlesnių kartų psichologinės gerovės. Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kas vyksta pačiose šeimose: jei apie patirtus skaudžius įvykius vengiama kalbėti, slepiama, ar patys pasakojimai yra labai fragmentuoti, lydimi labai stiprių emocinių reakcijų, gąsdinantys, vien tik visuomenės pripažinimas laimės nesuteiks. Turbūt reikėtų kalbėti apie šeimos ir visuomenės veiksnių tarpusavio sąveiką. 

Kaip, Jūsų nuomone, nukentėjusiųjų vaikams galėtų atsiliepti tėvų patirtos traumos, jei nebūtų aiškaus atsakymo: o kodėl mes kentėjome ir kodėl visa tai įvyko? 

Vėlgi prasmės suteikimas patirtam traumavimui svarbus ne tik visuomeniniu, bet ir asmeniniu lygmeniu. Jei visuomenės pripažinimo nebūtų, tarkime, jei Lietuva nebūtų atgavusi nepriklausomybės, vis tiek išliktų svarbus pačios šeimos įprasminimas. Čia ypač svarbus psichologinis traumos perdirbimas, kai asmuo priima savo skaudų gyvenimo patyrimą, suteikia jam prasmę, integruoja šią patirtį į savo gyvenimo istoriją. Jei tokia integracija, įprasminimas neįvyksta, kalbame apie ilgalaikius trauminio patyrimo padarinius, potrauminį stresą, o tai, žinoma, atsiliepia ir visos šeimos, palikuonių gerovei. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos veiklos ataskaitoje, parengtoje 2017 m., pateikiama, jog 1997–2016 m. 14 tūkstančių asmenų buvo pripažinti kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusai, dar beveik 90 tūkstančių asmenų – nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisiniai statusai, iš jų beveik 6 tūkstančių buvusių politinių kalinių ir beveik 60 tūkstančių buvusių tremtinių.

VU doktorantė E. Mažulytė-Rašytinė disertaciją „Šeimos istorinių traumų ilgalaikiai padariniai: vėlesnių kartų psichologinio atsparumo tyrimas“ paskyrė savo seneliui Alfonsui Urbonui, buvusiam politiniam kaliniui, išgyvenusiam Kengiro ir Magadano lagerius, apdovanotam Kariuomenės kūrėjų savanorių bei Vyčio Kryžiaus ordino medaliais.