Nathan Anderson/Unsplash.com nuotr.

Jei ne artėjančios šv. Kalėdos ir „Bernardinai.lt“ redakcijoje vykstantys įvairiausi pokalbiai bei svarstymai šia tema, gal net nebūčiau prisiminusi kadaise įvykusio susirašinėjimo su Kalėdų Seneliu. Tai buvo pats rimčiausias iš visų mano Kalėdų Seneliui rašytų laiškų ir gautų atsakymų. Tas vaikiškas, asmeninis ir labai atviras su(si)rašymas (man) šiandien priminė, apie kokias dovanas svajoja mažos sovietmečiu augančios mergaitės ir kartu kokios aktualijos šeimoje (o tam tikra prasme – ir visoje Lietuvoje) buvo 1986-aisiais.

Ir dar: koks kūrybiškas gali būti vaikų auklėjimas, net jų tiesiogiai neauklėjant. Šie laiškai – ir apie tai.

Iš Kalėdų Senelio pašto dėžutės

Gyveno kartą dvi mergaitės. Kaip ir visi vaikučiai, jos labai laukdavo Kalėdų – Kūdikėlio Jėzaus gimimo dienos ir, žinoma, Kalėdų Senelio.

Vieną gražią dieną jos ėmė ir parašė jam laišką. Kad Senelis nieko nepripainiotų, ten buvo surašytos visos dovanos, kurias jis turi joms atnešti.

Gavęs šį laišką, Kalėdų Senelis tik nusišypsojo ir išsiuntė joms tokį atsakymą:

---

Mielosios mano lietuvaitės – Verute ir Maryte!

Jums rašau aš, Kalėdų Senelis.

Galbūt judvi ir nežinote, kad tai nėra mano tikrasis vardas. Iš tikrųjų aš esu graikas, vardu Mikalojus. Gimiau ir gyvenau labai labai seniai – prieš tūkstantį šešis šimtus metų – ir labai toli nuo Jūsų tėvynės Lietuvos – senovinėje Likijos šalyje, prie Viduržemio jūros. Ir tada, kai buvau jaunas, ir vėliau, kai tapau vyskupu ir pasenau, labai mylėjau mažus vaikučius, dažnai juos lankydavau ir dalydavau jiems dovanėles. Netgi tada, kai Gerasis Dievulis pasišaukė mane pas save į dangų, o žemėje Bažnyčia paskelbė mane šventuoju, aš neužmiršau savo mažųjų bičiulių. Kasmet Kalėdų naktį dangaus vartininkas šventasis Petras atidaro rojaus vartus, ir aš skubu į žemę su didžiuliu maišu dovanų ant nugaros. Aš žinau, kad mano dovanėlių laukia milijonai vaikučių visose pasaulio šalyse. Todėl ir aplankau kiekvieną vaiką, kuris myli Kūdikėlį Jėzų ir švenčia Jo gimimo dieną – Kalėdas. Galbūt ne visi vaikai gauna, ko norėjo arba prašė. Jie nesupyksta ir nenusimena, nes žino: pasaulyje vaikučių daug, ir kai kurie neturi ne tik žaisliukų, bet ir paprasčiausių drabužėlių, jie išalkę ne tik pyragaičių, bet ir juodos duonelės, kurios niekada neprivalgo iki soties. Juk tokius vargšus nelaimingus vaikučius reikia apdovanoti pirmiausia, ar ne, Verute ir Maryte?

Judvi savo dovanėles jau radote Močiutės Janinos prieškambaryje, o namie rasite šį mano laišką. Noriu pasakyti, mano mielosios mergaitės, kad atidžiai perskaičiau Jūsų prašymus. Ir man pasidarė truputį liūdna. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad nieko neparašėte apie save. Kaip jūs gyvenote šiais metais, ar buvote geros, ar klausėte tėvelių ir kitų vyresniųjų, ar mylėjote juos, ar padėjote darbelius dirbti? Kas gero ir gražaus nutiko Jums šiemet? O gal turėjote kokių nelaimių, bėdų, nepasisekimų? Žinoma, danguje iš Gerojo Dievulio aš viską galiu sužinoti apie Jus, bet man būtų smagiau, jei pačios apie save papasakotumėt. Prižadėkite, kad kitais metais būtinai apie save parašysite, gerai? Laiškelį man galėsite ir iš anksto išsiųsti – pavyzdžiui, gruodžio 6 dieną, kurią Bažnyčia yra paskyrusi man paminėti. Gal tą dieną Jūs ne tik parašysite man, bet ir į bažnytėlę nueisite ir iš ten man tiesiai į dangų pasiųsite trumpą, bet nuoširdžią maldelę? Gerai? Aš labai lauksiu.

O dėl Jūsų prašymų, tai kai kurie man pasirodė nelabai rimti. Kad ir tas segtukas su rože – ar ne per anksti dar Marytei? Ir plaukučiai jos dar trumpoki, ir pati rožė labiau pritinka suaugusiai moteriai. Arba balta suknelė – ji taip greit išsitepa, nes Marytė vis dar mėgsta pasivolioti ant grindų, ir Mamai paskui gyvas vargas, kol viską švariai išskalbia. Panašiai ir su tais dviem vežimėliais: kažin ar Verutei bereikia vežioti po kiemą ir sūpuoti lėles – juk ji tokia didelė! Kas kita Marytė, bet jai, ko gero, dar būtų galima sutaisyti ir senąjį vežimėlį, ar ne? Na, o lėlių patalėlių ir kitų panašių dalykėlių ir taip jau nemažai turite... Rankinukas Marytei tikrai buvo reikalingas, o Verutė, man rodos, jau yra jį gavusi dovanų iš kažkokios tetos, juk taip? Iš tų dvidešimties balionų, kurių prašėte, dovanojau Jums tik kelis, nes kitus noriu nunešti tiems vaikučiams, kurie dar niekada nėra jų turėję. Jie tai labai apsidžiaugs, o ir mums bus dėl jų smagu, ar ne taip, mielosios mergaitės?

Jūsų tėvelius aš irgi apdovanojau truputį kitaip, negu prašėte. Gerai, kad judvi mylite Mamą ir Tėtę ir prašote jiems dovanų. Bet žinokite, kad suaugę žmonės yra ne tokie, kaip vaikai. Jie mėgsta, ką reikia, įsigyti patys – pavyzdžiui, susitaupo pinigų ir nusiperka. O jei nesusitaupo ir nenusiperka, tai gal jiems nelabai ir reikia? Pagaliau jie dažnai būna tokie išrankūs, kad net sunku įtikti! Pavyzdžiui, geros balinės suknios Jūsų mamai aš tiesiog nemokėčiau išrinkti. Netikite? Tai paklauskite, ar Tėtė tai sugebėtų.

Svarbiausią dalyką pasilikau laiško pabaigai. Norėčiau dovanoti Jums didžiausią dovaną, kuri niekuomet negenda kaip vežimėliai, nesprogsta kaip balionai, nesuplyšta kaip rankinukai. Toji dovana – tai Dievo palaima. Tegul Gimęs Kūdikėlis Jėzus visada globoja Jūsų namelius, tegul niekada juose netrūksta meilės, šilumos, sutarimo! Su Šventomis Kalėdomis, Verute ir Maryte!

Jūsų Kalėdų Senelis, arba Šventasis Mikalojus

1985, Kalėdų naktis

---

Perskaitė mergaitės Kalėdų Senelio atsakymą ir... labai susigėdo. Tada ir nutarė: daugiau tokių laiškų niekada jam neberašys.

Prabėgi metai. Mergaitės paūgėjo, pagražėjo ir pasidarė protingesnės. Štai kokį laišką šį sykį jos pasiuntė Kalėdų Seneliui:

---

Mielas Kalėdų Seneli Šv. Mikalojau!

Sveikiname Jus su šv. Kalėdom. Prisimenam iš pernykščio laiško, kad Jūs labai liūdėjot, jog apie save nieko neparašėm. Tai va, šiemet su mokslu nekas, bet su drausme kur kas geriau, negu pirmojeklasėje. Bet ir šiais metais turiu tris dvejetus: vienas iš tvarkos, antras iš matematikos (kad neatlikau namų darbų), trečias iš drausmės (buvau labai nerami per pamokas ir suspigau bepasakodama Čipolino nuotykius). Pirmą trimestrą turiu du ketvertus (vienas iš matematikos, kitas iš lietuvių kalbos).

Pas mus šiemet darė kratą, tėvelį buvo iškvietę į saugumą. Mūsų pažįstamą dėdę Algį (Patacką - mano pastaba) suėmė, o tėvelį išmetė iš darbo. Greit bus teismas, dėdė Algis juk niekuo nenusikalto, bet saugumiečiai jį kaltina nebūtais dalykais. Gali ištremti net trims metams. Mes kiekvieną vakarą už jį meldžiamės ir mums jo labai gaila. Mamą taip pat buvo iškvietę į saugumą.

Šiemet Marytei iškrito pirmasis dantukas. Jau kitas metais Marytė eis į mokyklą. Šiemet birželio aštuntą dieną pirmą kartą priėmiau Šv. Komuniją. Balandžio 18 d. suėjo devyneri metai, buvo atėję trys klasės draugai. Kitą dieną atėjo visos geriausios mano draugės: Miglė, Sabina, Rima, Indrė, Rūta. Šiemet Marytė ne tokia kaip pernai, truputį geresnė. Mūsų močiutei Janinai pavasarį darė operaciją. Ji po savaitės (savaitės!) jautėsi kaip sveika.

Mes visi dabar sveiki, ir linkim Jums kuo geriausios kloties. Kalėdų Seneli, aš sukūriau Jums eilėraštį:

JĖZAUS GIMIMAS

Gimė Jėzulis Kalėdų naktelę,

Tamsią naktelę, šventą naktelę.

Džiaugės Marija, džiaugės visi,

Kurie susirinko pagarbinti Jį.

O su dovanomis tai šitaip: Jūs Pats žinot, ko mums reikia, ko mes norim, ir ką atnešit, tai ir bus gerai.

Jus bučiuoja

Verutė ir Marytė

1986.XII.17

Tekstas skelbtas žurnale „Katalikų pasaulis“, nr. 24, 1990 m. gruodžio 19 d.