pexels.com nuotrauka

Rekomenduojame tai, ką mėgstame žiūrėti per šventes. Ne tik vaidybinius filmus, animaciją, bet ir spektaklius!

Muzikos garsai, 1965

Net ir dabar, žiūrint „Muzikos garsus“ ir klausantis kapitono fon Trapo atliekamo „Edelveis“ mane nukrečia šiurpas. Šis 1965 m. JAV sukurtas miuziklas, režisuotas Roberto Wise, yra paremtas tikra istorija, kurią aprašė jos pagrindinė herojė Marija. Tai istorija apie jauną vienuolę Mariją, kurią pamilsta atšiaurus kapitonas fon Trapas, našlys, septynių vaikų tėvas. Marija išteka už kapitono, o vėliau, naciams aneksavus Austriją, visa šeima, nenorėdama kolaboruoti su okupantais, slapstosi ir bėga per kalnus.

Filme skamba Brodvėjaus karaliais vadinamų Richardo Rodgerso ir Oscaro Hammersteino dainos, netrukus virtusios visame pasaulyje garsiais ir nuolat atliekamais hitais. „Muzikos garsus“ pirmą kartą pamačiau 1972 m. – tuometinėje SSSR šis filmas, nors ir parodytas labai pavėluotai, mušė visus populiarumo rekordus. Manau, šis filmas gyvuos tiek ilgai, kiek mes mylėsime muziką ir vieni kitus, o žiūrėti jį siūlau bet kada – ne tik per Kalėdas.

Rasa Baškienė, žurnalistė 

Stebuklas, rež. Eglė Vertelytė, 2017

Neseniai pažiūrėjau Eglės Vertelytės filmą „Stebuklas“ – tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintą ir lietuviškoje žiniasklaidoje ypač išreklamuotą. Neveltui. Visų pirma jis tikroviškas, atkuriantis mano kartai egzotišką (nes anuomet buvome kūdikiai) laikotarpį – pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus. Mums įdomu, nes patirti neteko, o įtakos tuometinės permainos mūsų giminaičių ir kitų artimųjų likimams turėjo nepaprastai daug.

Režisierės ir scenarijaus autorės žvilgsnis ironiškas (ko verta vien jau kiaulių ferma), tačiau nesiekiama madingai tyčiotis ar smerkti, veikiau suprasti, ko žmonės tikėjosi, kaip prisitaikė prie pokyčių, priėmė laisvę ir chaosą, kodėl lengvai patikėdavo netikrais pranašais. Rimtos temos pasakojamos, pasitelkiant absurdą. Filmas kelia juoką, o tuo pačiu ir esminius klausimus apie žmogų ir visuomenę apskritai. Net keista pridurti tokį epitetą prie žodžių junginio „lietuviškas filmas“, bet jis tikrai puikus! Pažiūrėti „Stebuklą“ kalėdiniu laikotarpiu rekomenduoju, nes jį vis dar rodo kino teatruose, o dar labiau dėl to, kad jis viltingas. Net praradus gerovę, stabilumą, meilę, lieka viltis, kad bus, kad gali būti geriau.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

(Ne)Tikros prancūziškos vestuvės, rež. Philippe de Chauveron, 2014

„(Ne)Tikros prancūziškos vestuvės“ – taip, gan banaliai, lietuviai išvertė ganėtinai intriguojantį originalų prancūzų filmo pavadinimą „Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?“. „Už ką Dievas mus baudžia?“ – klausia filmo pagrindiniai veikėjai.

 

Gal ne vienas dar prisimename 2014-aisiais sukurtą prancūzišką komediją, taikiusią tiesiai į aktualijas. Migracijos ir globalizacijos banga šiurkščiai ir be atodairos įsiveržia į ramią pasiturinčios katalikų prancūzų šeimos idilę. Trys gražuolės dukros, tėvo turtas ir pasididžiavimas, kažkodėl pamilsta ir galiausiai išteka vis už kitos rasės ir religijos atstovo. Na, gal ketvirtoji numylėtinė jaunėlė bus protingesnė?

Neatskleisiu siužeto, tačiau rekomenduoju šį filmą kaip išties kalėdinį. Šiai margai šeimai tenka galiausiai sėstis prie vieno stalo – Kalėdų dieną. Gal pro juoką ir ašaras ne viskas atrodys labai įtikinama, tačiau, nepaisant to, istorijos moralas – nuostabi žinia. Katalikybė, nepaisant visų šešėlių ir nuopuolių, turi taikaus sambūvio kodą. Ne pigų ir ne teorinį brolystės raktą. Kalėdos juk kaip tik apie tai.

Saulena Žiugždaitė, religijos temų redaktorė

Spektaklis „Maskaradas“, Vilniaus mažasis teatras, rež. Rimas Tuminas

Unikalųjį savo „Maskaradą“ pagal to paties pavadinimo Michailo Lermontovo kūrinį režisierius Rimas Tuminas pirmąsyk parodė 1997 metais Vilniuje – taigi šiemet šis legendinis spektaklis švenčia dvidešimtmetį. Ir iš tiesų džiugu, kad jis vis dar repertuare. Kad kuria užburiančio grožio teatro stebuklą su kostiumų, personažų gausa, ryškia scenografija ir emocijų audrą žadinančia muzika. Kad padeda įsukti grynąjį metų pabaigos švenčių džiaugsmą scenos erdvėje siaučiant tikrai sniego pūgai ir skambant pakiliam Aramo Chačaturiano valsui.

Spektaklio „Maskaradas“ akimirka

„Maskaradas“ pasakoja tragišką meilės istoriją, tačiau nuteikia jis anaiptol ne liūdnai. Tai šventės kvintesencija. Šventės, kuri trunka, rodos, tik akimirką, bet sprogsta visu savo teatrališku siautuliu: begaliniu troškimu linksmintis, mylėti ir beprotiškai džiaugtis.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Kalėdų giesmė, rež. Robert Zemeckis, 2009

Kalėdos jau pasibeldė į mūsų duris. Ir tai tikrai viena iš retų progų neskubėti ir pamatyti gerą kalėdinį filmą. Man Kalėdos asocijuojasi su namų jaukumu, mandarinais, imbiero kvapu ir, žinoma, gerais filmais. Jei jums pabodo visos „Vienas namuose“ dalys ir filmai iš serijos „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, siūlau savo mėgstamiausią kalėdinį filmą.

„Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) Tai yra puikus režisieriaus Roberto Zemeckio kūrybos vaisius, pasakojantis apie seną niurzgalių ir šykštuolį Ebenyzerį Skrudžą, gyvenantį be meilės. Jo niekas nebedžiugina ir nebestebina, o savo pyktį jis išlieja nuolat varinėdamas savo ištikimą tarną. Neapsikentę tokio senolio gyvenimo trys Kalėdų dvasios jį pasikviečia į nepakartojamą kelionę. Jos metu Skrudžui parodomos jo praeities klaidos, dabarties gyvenimo tiesa ir ateities pavojai, nutiksiantys, jei jis ir toliau bus blogas žmogus. Artėjant šv. Kalėdoms Skrudžas pagaliau supranta pats save ir suranda atsakymą, kur vis tik slypi tikroji laimė. Šis animacinis filmas tikrai patiks ne tik jaunam, bet ir suaugusiam žiūrovui. Todėl linkiu atrasti šios klasikinės Charleso Dickenso istorijos interpretacijos žavesį ir pasinerti į pasakų pasaulį kartu su „Kalėdų giesme“.

Kostas Kajėnas, vaizdo operatorius