Chad Madden/Unsplash.com nuotr.

Pirmą kartą jį pamatėme ligoninėje, Petach-Tikvos Beilinsono vaikų onkologiniame skyriuje. Buvo penktadienis, skyrius tuštėjo, jame likdavo tik tie, kuriems reikėdavo nuolatinės priežiūros. Aš stoviniavau koridoriuje, kuriame tada dar leisdavo rūkyti, žinojau, kad netrukus, kaip per kiekvieną šabą, pasirodys jaunas rabinas, kuris ateis ir tyliai melsis už vaikų sveikatą ir dėkos Viešpačiui už dar vieną dovanotą šeštadienį. Šalyje dar tebuvome naujokai, namų jau neturėjome Lietuvoje, o Izraelyje jų dar nebuvome spėję per mėnesį sukurti – bendrabutyje, jei būtume išleisti namo, mūsų lauktų keli atsivežti lagaminai, gausios nepažįstamų žmonių suneštos dovanos – daugiausia mums niekad nematyti vaikiški žaislai. Skyriuje jau pažinojome visus – ir tėvus, ir nelaimės užkluptus vaikus, pažinojome ne tik atsidavusius gydytojus ir seseles, bet ir ligonių draugus ir gimines.

Koridoriumi prie manęs žengė labai nedidelio ūgio vyras. Priėjęs ėmė kažką hebrajiškai sakyti. Gerai, kad be kelių frazių neblogai suvokiau kūno kalbą – ką čia rūkaliui suvokti, kai nedidelis vyras, su barzdele, prikimusiu balsu prieš akis mostaguoja ranka, kurioje užgesusi pypkė. Pridegiau, o jis, supratęs, kad aš nelabai galiu susišnekėti hebrajiškai, manęs paklausė angliškai:

–      Where are you from?

–      Lithuania, – atsakiau.

Jis ėmė springti ką tik užtrauktu dūmu, kol galų gale atsikosėjęs, pažiūrėjo į manę iš padilbų ir labai rimtu, susirūpinusiu veidu gražiausiai lietuviškai paklausė:

–      Tu Kanovičius?

Atėjo eilė kosėti man. Savaime suprantama, kad nesitikėjau išgirsti nei lietuviškai, nei juolab mane atpažinusio man niekad nematyto žmogaus.

–      Aš esu Londonas. Arije Londonas, – pasakė vyras, tiesdamas man ranką, ir, neleidęs man nieko pasakyti, tęsė: – aš iš Danieliaus Bliudzo girdėjau, kas Jums nutiko, dariau interviu su tavo tėvu, bet tu manęs nepažįsti, atvažiavau, kad paklausčiau, ar tau nereikia kokios nors pagalbos, ko nors atvežti, atnešti, nuvežti ar kam nors paskambinti, kur tavo vaikas, kaip jis jaučiasi, ką sako daktarai, ar tavo žmonai nieko netrūksta, galbūt jai ko nors reikia, nuvesk mane pas vaiką, aš tave parvešiu paskui namo, – ištratino jau išdaužęs pypkę į peleninę ir jau eidamas pro skyriaus duris.

Per tą trumpą laiką Izraelyje, jau buvau priprantąs, kad nepažįstamas žmogus tampa pažįstamas per kelias minutes, kad kreipinio „jūs“ hebrajų kalba nepripažįsta, kad aplinkui visi žmonės yra pasiruošę padėti kam nors, kas sau padėti negali. Nuskubėjau jam iš paskos. Nespėjau pristatyti jo žmonai, kuri, praradusi amą, klausėsi jo to paties pristatymo. Po kiek laiko Arije išėjo, netrukus grįžo su Mikio formos balionu, žaislu, gėlėmis ir kažkokiais saldumynais.

–      Čia mano namų telefonas, mano žmonos vardas Ela, ji iš Latvijos, mano dukrai tiek pat metų kaip tavo Nojui, ji vardu Aviva, skambink bet kada. Gerai?

–      Ačiū, Arije, gerai, – atsakiau.

–      O! – patenkintas tarė Arije.

Vėliau, jau gerokai su juo pabendravęs, žinojau, kad „O!“ su pakeltomis į dangų akimis ir ištiestu parodomuoju pirštu buvo trumpiausias šito geraširdžio ne žemiškais matais žmogaus sakinys, kurį jis leisdavo įterpti pašnekovui. Nuo tada taip jį ir vadindavau – iškeldavau pirštą, pažiūrėdavau dangun ir sakydavau:

–      O! Arije!

Likimas vėliau mus ne tik apgyvendino gretimoje žalios ir ramios Kfar Sabos gatvėje, bet ilgainiui tapome ir kolegomis – Arije buvo Izraelio radijo laidų jidiš kalba vedėjas, o aš darbavausi to radijo tarnyboje rusų kalba. Arije buvo nepaprastai įdomus, labai emocingas pašnekovas, siaubingas vairuotojas – jo nediduku aplamdytu „Austin“ pirmąsyk išvažiavome rinkti kazlėkų miškuose, netoli Jeruzalės, savaitgaliais jis mus tiesiog priversdavo išvažiuoti į artimiausią parką ar mišką su vaikais. Bet visa tai buvo daug vėliau, o tada, kai palikęs visas gėles ir saldumynus jis išėjo, mes su žmona čia pažiūrėdavome vienas į kitą, čia į balioną, kuris, užkliuvęs už lašelinės stovo, erzindavo su juo žaidusį Nojų, čia vėl vienas į kitą.

–      Arije London, – pasakiau, žiūrėdamas pro langą.

–      Jis labai geros širdies, – pasakė greta stovinti žmona.

Artėjo pirmos Kalėdos Izraelyje, daugiaukščiame imigrantų centre Beit Milman. Ir aš žinojau, kad viskas atrodo ne taip. Ne tik man, prie Kalėdų stalo pradėjusiam sėsti tik vedus žydiškų šaknų atradusią lietuvaitę, bet ir žmonai. Už lango palmės, lauke beveik trisdešimt laipsnių šilumos, Betliejus nepasiekiamas, galvoje visai kitokios problemos, uošvių namai, be kurių Kalėdos neįsivaizduojamos už dar geležinės uždangos, naujienose vien tik Irakas ir jo greit pradėsiančios kristi raketos – kokios Kalėdos? Ir taip ta nostalgija vakarais užpuola tokia, kad skaitant kas savaitę Jono iš Vilniaus rašomus laiškus ar klausantis Masytės ir Justino Marcinkevičiaus „Laisvės“, iš jo per žmones atsiųstos kasėtės bijai, kad kūkčiodamas ir į palmes žiūrėdamas, dar miegantį vaiką pažadinsi. O čia – Kalėdos. Hebrajų pamokos rytdienai nepadarytos! Į duris pabeldė. Iš įnirtingo, beveik agresyvaus daužymo krumpliais jau žinojau:

–      O! Arije!

Už durų iš tikrųjų stovėjo jis.

–      Labas, kur Jurga? – paklausė įeidamas.

Jo paties beveik nesimatė – abiem rankomis jis laikė vazoną, kuriame augo kažkoks nedidukas nelabai ligi tol matytas medis. Atrodė, kad kalbėjo ne „O! Arije”, o jį beveik visiškai uždengęs medis.

–      Kokios Kalėdos be eglės, tu man pasakyk, na, kokios Kalėdos be eglės, kur pastatyti Jurgos Kalėdų eglę? – paklausė Arije.

–      Čia, Arije, – pasakiau, rodydamas į vienintelį laisvą kambarėlio kampą.

–      O! – pasakė patenkintas Arije, pastatė ant grindų vazoną su nematytu medžiu, ir, gerokai pasivėlinęs, pakėlė akis ir pirštą į dangų, turbūt devintąjį, kuriame jau stovėjo mano laiminga žmona.

Jis išėjo lygiai taip pat netikėtai, kaip netikėtai ir pasirodė:

– Einam į lauką parūkyt, man reikia dar nuvažiuoti į darbą, padaryti interviu su Avromu Golub-Tori, tada – namo, pas jus viskas gerai?.

Jurga karpė iš popieriaus girliandas ir klijavo žaislus. Vakare Betliejuje, kaip uošvio namuose iš jo tėvo paveldėtų gaidų Žirgo gatvėje, pasigirdo „Bėkit, bėkit piemenėliai“.

Aš žiūrėjau pro langą į nekalėdines Tel Avivo palmes ir galvojau, kad Londonas visai nepanašus į Kalėdų Senelį, jo medis tik išoriškai panašus į Kalėdų eglę, dar keliavau laike, atgal į Žirgo gatvę, kad pamatyčiau nutviskusį mano amžiną atilsį uošvio veidą, kai jo rankos bėga fortepijono klaviatūra. Ir vėl stovėjau Ramat Avivo imigrantų bendrabutyje, už lango buvo šiltas Kalėdų vakaras.

Kalėdų senelis Arije Londonas išėjo Anapilin visai neseniai. Jo eglę-ne eglę mes saugojome tol, kol neišvykome iš Izraelio ir puošiame ją mintyse prieš kiekvienas Kalėdas. Nebe popieriniais žaislais. O pačiais tikriausiais. Arije gerumu, kuriuo jis papuošė mūsų visas ateinančias tikinčių ir parmazonų, ateistų ir ortodoksų, švenčiančių ir nešvenčiančių Kalėdas.

Kalėdų eglei, pasirodo, kaip ir laimei, nereikia jokių žaislų. Tik meilės.