Deimantė Rimkutė

Kas antras emigrantas yra jaunas žmogus, todėl pasitikdami atkurtos Lietuvos gyvavimo jubiliejų pasitarkime, kokių priemonių turime pasitelkti, kad kitą šimtmetį taptume šalimi, į kurią lietuviai norėtų grįžti ne tik per šventes.

Šventes pasitinkame su gerokai papildytais namais, kai galime džiaugtis prie namų židinio sugužėjusiais šeimos nariais iš viso pasaulio. Turbūt sunku atrasti šeimą, kuri nebuvo paliesta emigracijos. Juk per nepriklausomybės metus emigravo bene kas trečias. Vien per praeitus metus Lietuvą paliko tiek, kiek gyvena Marijampolėje – 50 000 Lietuvos gyventojų. Daugumą prie šventinio stalo susėdusių emigrantų sudarys jauni žmonės. Europos migracijos tinklo duomenimis, net 55,2 proc. emigrantų sudaro asmenys nuo 15 m. iki 35 m. 

Kad sugrįžtų ne tik per Kalėdas

Emigracija kaip reiškinys nėra savaiminis blogis. Emigraciją pozityvia prasme galima apibrėžti kaip galimybę išmokti mąstyti už dėžutės ribų: pamatyti pasaulį, susipažinti su kultūromis, siekti geresnio išsilavinimo.

Galime skaičiuoti galybę garsių lietuvių, kurie buvo emigravę. Vasario 16-osios akto signataras Jonas Basanavičius ilgą laiką leido užsienyje, kur turėjo galimybę tobulėti, prisidėti prie Lietuvos garsinimo, sudarinėjo tautosakos rinkinius. Verta paminėti ir Vinco Mykolaičio-Putino, Šatrijos Raganos ar kitų iškilių lietuvių studijas užsienyje ir žygdarbius, kuriuos vėliau pavyko nuveikti Lietuvoje. Tokių didvyrių turime ir šiandien.

Minėti pavyzdžiai, kai išvykę žmonės grįžta į tėvynę, vadinami emigracija su grįžtamuoju ryšiu. Jis plačiąja prasme gali būti suprantamas ne tik kaip lokalus sugrįžimas, bet ir darbas Lietuvos labui, pavyzdžiui, investicijų pritraukimas su užsienio lietuvių pagalba, Lietuvos vardo garsinimas mokslo srityje. Vis dėlto sugrįžimą į tėvynę renkasi nedaugelis. Pernai į Lietuvą grįžo 14 200 emigrantų, o grįžimas vertinamas kaip kur kas sudėtingesnis reiškinys, todėl ši politika reikalauja daugiau pastangų.

Todėl valstybiniu požiūriu emigraciją be grįžtamojo ryšio galima vertinti ir negatyvia prasme, kai išvykę Lietuviai nebegrįžta į tėvynę ir pasilieka užsienyje. Ilgalaikėje perspektyvoje tai sukelia neigiamų pasekmių: trūksta darbuotojų, šalies ekonomika negali taip sparčiai augti, mažėja produktyvumas, net ir sumažėjus gyventojų skaičiui biurokratinis mechanizmas išlieka panašus, o svarbiausia, ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva netenka savo piliečių…

Vis dėlto negalima teigti, kad emigracijos problema nesprendžiama. Vyriausybė jau kuris laikas ruošia 2018–2027 metų demografinių iššūkių sprendimo strateginį planą, tad jo kontekste diskusijos apie emigraciją įgyja dar didesnę prasmę. Tad kaip sutvirtinti šį Achilo kulną?

Emigracijos sėkla mokykloje

Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo „TAMO“ dienyno atlikta apklausa, kuri atspindi 9–12 klasių gimnazistų nuotaikas. Joje nustatyta, kad apie emigraciją galvoja net 82 mokiniai iš 100. Daugiausia jų, net 31,9 proc., nurodė norintys iš Lietuvos išvykti visam laikui.

Nustatyta, kad 12,2 proc. mokinių užsienio mokslas trauktų labiau, atlyginimas viliotų 32,2 proc. ir didesnės ateities galimybės beveik 30 mokinių iš 100. Vertėtų paminėti ir psichologinį klimatą, kuris Lietuvoje nepatinka 8,2 proc. mokinių.

Ir nors tam, kad galėtume sušukti „Eureka!“ ir užversti tyrimų lapus su įvardintu platesniu priežasčių spektru, dar reikia atlikti daug darbo. Bet jau dabar emigracijos priežastis galima dalinti į tris pagrindines sritis: švietimą, ekonomiką, psichologinę aplinką. Akivaizdu ir tai, kad emigracijos problemos sprendimas turi būti apimantis kelias sritis, kompleksiškas.

Lazda turi du galus

Verta kelti klausimus, kaip užtikrinti, kad vykstanti aukštojo mokslo reforma taptų ne tik mechaniniu universitetų sujungimu, bet užtikrintų ir geresnę programų kokybę. Kaip skatinti universitetų tarptautiškumą, dvigubo diplomo programų su aukšto lygio užsienio universitetais kūrimą?

Švietimas yra tik viena paveikslo dalis. Jeigu pabaigus studijas sunku surasti išsikeltus lūkesčius išpildantį darbą, dėl to, kad rinka per maža, tai irgi yra problema, kadangi ji atskleidžia galimybių ribotumą. Jeigu po studijų atvykęs lietuvis gauna mažesnį nei vidutinį atlyginimą, tai ar ne naudingiau grįžti į užsienį, kur būtų bent materialiai vertinamas labiau?

Todėl prasminga diskutuoti ir apie tai, kaip kurti galimybių Lietuvą. Noromis ar nelabai tenka pripažinti, kad gyvename globalizacijos laikais. Nors ir nesame didelė valstybė, turime labai talentingų, nuostabių jaunų žmonių, dėl kurių konkuruoja ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio įmonės. Todėl itin svarbu užtikrinti platesnį spektrą galimybių jauniems talentams čia, Lietuvoje. Skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų kūrimą, investicijas. Ekonomistai dažnai kalba apie „Sodros“ „lubas“. Gal vertėtų žvelgiant į sėkmės pavyzdžius užsienyje, pavyzdžiui, kaimynėje Lenkijoje, ir mums apie tai rimtai pasvarstyti?

Laikrodis jau netrukus išmuš 2018-uosius metus. Lai šie, visiems lietuviams ypatingi, metai atneša daugiau pergalių ir sutelkto komandinio žaidimo Lietuvos politinėje padangėje, juk vis dėlto švęsime Atkurtos Lietuvos šimtmetį.

Deimantė Rimkutė – Valstybinės jaunimo reikalų tarybos narė