Paola Chaaya/ unsplash.com nuotrauka

Rekomenduojame per Kalėdas skaitomas knygas. 

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Charles Dickens „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“, Tyto alba, 2007, iš anglų kalbos vertė Juozas Butėnas.

Šventiniu laikotarpiu tradiciškai grįžtu prie dar vaikystėje pamėgto autoriaus – Čarlzo Dikenso. Ir ne, ne prie „Kalėdų giesmės“, o prie visų jo tūkstantlapinių romanų, kuriuose atsiskleidžia autoriaus begalinė meilė žmonėms – juokingiems, rimtiems, naiviems, atsidavusiems, išlepusiems, burbantiems, amžinai nepatenkintiems ir amžinai patenkintiems. Jo daugiaplaniai siužetai į vieną vietą visada suveda gausų būrį išskirtinai ekscentriškų personažų, kurie žvakių apšviestose tamsiose svetainėse sprendžia gyvenimo problemas – puikus pasiruošimas Lietuviškos žiemos prietemai ir šventiniam giminių koncentratui. Šiais metais nuo šalčio slepiuosi su „Pomirtiniais Pikviko klubo užrašais“.

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Vytautas Toleikis „Pasakojimai prabudus. Prisiminimai“, Naujasis židinys, 2017.

„Tai kartu ir istorija apie mane, galimi atsakymai, kodėl man patinka katinai ir vištos, kodėl vertinu mėgstančius gerą samanę, kodėl labiausiai neapkenčiu melo, kodėl kreivai žiūriu į tuos, kurie niekina fizinį darbą ir paprastą žmogelį. Ši žinia labiausiai skirta mane pažįstantiems. O nepažįstantiems gali būti įdomu tai, kad knyga pasakoja apie kasdienį gyvenimą kaime tarybų Lietuvoje, o tas Barvų kaimas tebėa buvusiame Klaipėdos krašte. Mano tėvai buvo paprasti žmonės: tėvas baigęs keturis skyrius, mamaitė – vos tris. Nebuvo komunistai, bet nebuvo ir rezisentai ar uolūs katalikai. Paprasti. Siūlau skaityti šiuos sovietinės okupacijos laikotarpio (maždaug nuo 1966 iki 1981 m.) atsiminimus būtent paprasto bachūro akimis“, – taip įvade savo knygą „Pasakojimai prabudus“ pristato mokytojas Vytautas Toleikis.

Tai nėra tik paprasti atsiminimai, o ir savotiškas sociologinis sovietmečio kaimo pjūvis. Kartu tai ir literatūriškai stiprus pasakojimas, tiesiog pakerintis savo žemaitiška šnekta. Vos spėju į sąsiuvinį persirašinėti citatas. Na ir galiausiai dar vienas itin stiprus šios knygos akcentas – puikus humoro, gimstančio iš kasdienybės patirčių, jausmas.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas“ arba „Hobitas“ arba „Silmariljonas“.

Fantastinį „Žiedų valdovo epą pamėgau dar paauglystėje, kai nieko nežinojau apie jo autorių – kataliką, filologą, Oksfordo universiteto profesorių Johną Ronaldą Ruelą Tolkieną. Jo sukurtas pasaulis mane taip įtraukdavo, kad negalėdavau atplėšti akių nuo knygos puslapių. Net skaitydama ketvirtą ar penktą kartą. Net šv. Kalėdų dieną, išsitiesus ant sofos bendrame kambaryje, nepaisant kitų šeimos narių. Po daugiau nei dešimtmečio laiką su šeima vertinu kur kas labiau, tad Tolkieno knygų nuo viršelio ir viršelio nebeskaitau, tačiau mielai skaitinėju vieną trilogijos ar „Hobito“ skyrių arba kurią nors iš „Silmariljono“ sakmių.

Kodėl ir vėl noriu skaityti „Žiedų valdovą“, žinodama istorijos baigtį? Dėl Viduržemio mitologijos išbaigtumo, nepaprastai nuotykingo siužeto, pasakojimo meistrystės, personažų ir įvykių simbolizmo. Dėl to, kad ten esama tikros draugystės, drąsos, meilės, vilties. Jei sunku apibūdinti pastarąsias sąvokas – galima pateikti konkrečių pavyzdžių iš Tolkieno kūrybos. Kad ir kaip būtų keista, mitinis pasaulis padeda labiau pamilti savąją tikrovę. Tikriausiai dalis „Žiedų valdovo“ skaitytojų įsitraukia į epą iš eskapistinių – atitrūkimo nuo realybės – paskatų, tačiau galop jiems tampa lengviau ją priimti. Mat Viduržemio pasaulis guodžia laiminga pabaiga: čia gėris ir blogis nėra tolygios jėgos. Gėris triumfuoja, nes blogis – tik jo trūkumas.

Tai viena krikščionybės tiesų, iš kurių Tolkienas surentė naują pasaulį. Pagalvokite apie Saurono žiedą kaip nuodėmės simbolį, Frodo kopimą į Lemties kalną kaip Kristaus į Golgotą, apie Semą kaip Simoną Kirėnietį, elfų lembasą kaip Eucharistiją ir taip toliau. Žinoma, „Žiedų valdove“ nėra vieno Kristų reprezentuojančio veikėjo, kaip liūtas Aslanas C. S. Lewiso „Narnijos kronikose“, tačiau ir negalėjo būti, nes Tolkienas nesižavėjo alegorijomis. Kaip rašė laiške bičiuliui, „nemėgstu alegorijos – sąmoningos ir tikslingai sukurtos“. Ir dar: „Mitas ar sakmė, kaip ir kiti meno kūriniai, turi atspindėti ir reikšti greta kitų dalykų ir moralines bei religines tiesas (ar klaidas), tačiau ne akivaizdžiai, ne pirminio, „realaus“ pasaulio pavidalais.“

Pats autorius epą vadino fundamentaliai religiniu ir katalikišku, o išsamiai apie pasaulėžiūrą, persmelkusią visame pasaulyje išpopuliarėjusį britų filologo kūrinį, siūlau skaityti puikioje amerikiečių filosofo, apologeto Peterio Kreefto knygoje „The Philosophy of Tolkien: The Worldview Behind The Lord of the Rings“ (Ignatius Press, 2005). Pasak jo, kristologinės figūros „Žiedų valdove“ yra net trys – Gendalfas (pranašas), Frodo (kunigas) ir Aragornas (karalius). Visgi pastaroji rekomendacija – tikriems tolkinistams. Vidutiniškai „Žiedų valdovu“ susižavėjusiems, mačiusiems tik ekranizacijas ar apskritai dar neįžengusiems į pasakišką Viduržemio pasaulį kuo geriausiai tiks šventinėmis dienomis čiupti kurį nors Tolkieno kūrinių vertimą į lietuvių kalbą ir neskubant, atsipalaidavus ir, pageidautina, balsu skaityti. Jūsų laukia stebuklai!

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Doloresa Kazragytė „Švytintis rūkas“, Tyto Alba, 2017.

Per, prieš ir net po Kalėdų skaitau vieną autorę – Doloresą Kazragytę. Todėl, kad ji man geriausia (tinkamiausia, gal arčiausia) iš visų, šiandien rašančiųjų lietuvių kalba. Gal kai kurie skaitymo gurmanai ar literatūrologai truktels pečiais? Suprantu šią nuostabą ar abejonę – todėl aiškinuosi čia, viešų viešiausiai.

Visai neseniai perskaičiau paskutinę (kol kas), jau devintąją Jos knygą „Švytintis rūkas“. Ji nuoga, ta knyga. Kaip ir kiekviena autorės knyga. Tai kūrinys apie depresiją, purviną, kruviną, dažnai visiškai nesuprantamą politiką, šunelį Rikį, Labanorą, Kauną, Vilnių, senatvę, vienatvę, draugystę, džiaugsmą, buvimą, abejonę ir nuolatinį šauksmą Dievop. Apie tikėjimą ir viltį juodžiausioje neviltyje. Apie teatrą. Kaip nė vienoje ankstesnėje knygoje (na, žinoma, išskyrus pačią pirmąją) – labai daug apie teatrą. Autorė pasakoja apie savo nemėgstamą (anot Jos, beveik nekenčiamą) teatrą. Apie naujausią savo darbą didžiojoje Vilniaus scenoje, profesorės vaidmenį „Didvyrių aikštėje“ (gal dar nematėte? Būtinai pamatykite. Ne pasižiūrėkite, o pamatykite ir išgirskite...).

Šį spektaklį žiūrėjau (jame „gyvenau“) jau tris kartus. Ir toliau ten būsiu. Bandysiu vis iš naujo išgyventi tai, ką perteikia paskutinė 20 minučių trukmės scena – gedulingi pietūs, kalbos apie nieką, tuštybės ir banalybės, nereikalingi korektiškumai (arba agresija) ir vis labiau Doloresos herojės sieloje spengianti tyla. Tyla, išvirstanti į nacionalsocialistų kažkada taip pamėgtos aikštės triukšmą, galingas „Heil Hitler“ skanduotes. O po to – apokaliptinis sprogimas. Iš tylos, virstančios tiukšmu. Sprogimas girdimas tik Jai – profesorei, kurios būseną keletu žodžių, stingstančiais judesiais, valgant pirmąjį patiekalą, perteikia mūsų teatro legenda Doloresa Kazragytė.

Ji – šio spektaklio ašis, kulminacija ir pagrindinė „herojė“. Tokia autentiška, tokia tikra, bejėgė. Iš rašytojos Doloresos Kazragytės knygos sužinai, kad scenoje visai ne profesorė Hedviga, o Ji pati, „Švytinčio rūko“ autorė. Tai Jos tyla, Jos šauksmas, Jos apokalipsė. Todėl viskas ir tikra – knygoje, gyvenime, net scenoje. Tikrumas jau yra katarsis. Knyga vis dėlto skausmingai viltinga. Doloresa tiki: rūkas išsisklaidys, liks tik Amžinybės Švytėjimas. Skaitykite šią knygą. Ne perskaitykite, o skaitykite.