„Pirmą kartą Europos susitikimas vyksta trijų šalių ir dviejų kalbų kryžkelėje. Bazelis yra europietiškas miestas. Sienos kirtimas čia kasdienybė. Atvykdami čia, norime pareikšti, kad Europos kūrime negalima žengti atgal. Bazelis taip pat yra miestas XVI a. paženklintas protestantų reformacija ir kuriame šiandien imamasi daug ekumeninių iniciatyvų. Susirinkdami čia, mes taip pat žengiame žingsnį krikščionių vienybės link, kurią norėtume paskatinti“, – rašo brolis Alois, Taizé bendruomenės vyresnysis, artėjant tradiciniam bendruomenės naujametiniam susitikimui. Bazelio miestas yra Šveicarijoje, bet jo priemiesčiai liečiasi su Prancūzijos ir Vokietijos teritorijomis, sudaro vientisą visumą su jau ten pastatytais kvartalais.

„Dėkojame krikščionių, protestantų, ortodoksų, evangelikų ir katalikų bažnyčių bei bendruomenių vadovams, kurie susitelkė, kad parengtų šį priėmimą, taip pat ačiū vietinei valdžiai, žiniasklaidai, viešiesiems partneriams, kurie sunkiai dirbo, kad viskas būtų gerai. Pastarosiomis savaitėmis stebėjome didžiulį dosnumo pliūpsnį, daugelio laukia šeimos, įskaitant kito tikėjimo ir netikinčias šeimas, senjorai parodys pasitikėjimą atverdami savo duris“, – priduria brolis Alois.

Taize bendruomenės interneto portale taip pat yra paskelbtas brolio Alois kvietimas bendruomenės draugams ateinančiais, 2018 metais medituoti apie  „Džiaugsmą, kuris niekada neišsenka“.

„Labai serganti mergina man sakė praėjusią vasarą – ‚aš myliu gyvenimą’. Aš likau sukrėstas to vidinio džiaugsmo, kuriuo ji buvo pripildyta, nepaisydama labai didelių apribojimų dėl savo ligos. Mane palietė ne vien žodžiai, bet ir graži jos veido išraiška“, – pasakoja brolis Alois. Jis atsimena ir kitą epizodą, neseną apsilankymą Pietų Sudane ir Sudane. Nepaisant labai dramatiškų istorijų, labai sunkių sąlygų, stebino sutiktų vaikų džiaugsmas, kuris buvo tarsi vilties spindulys, padedantis suaugusiesiems. Įsiminė ir moterys, kurios daug ištvėrusios, likimo blaškytos, turėdamos labai mažai, sugebėjo padėti ir dirbti dėl kitų. Šios ir kitos patirtys iš dalies įkvėpė keturis pasiūlymus kaip mąstyti apie džiaugsmą.

Pirma, apie džiaugsmo šaknis, apie džiaugsmą ne kaip apie lengvą jausmą ar individualų gerumą, bet kaip apie ramų įsitikinimą, kad gyvenimas turi prasmę. „Ieškokime savo džiaugsmo visų pirma tikrume, kad priklausome Dievui. (...) Maitinkime savo džiaugsmą bendrai giedama malda. (...) Atskleiskime Dievo meilės atšvaitus žmogiškuose džiaugsmuose, kuriuos mūsų širdyje sukelia poezija, muzika, meno lobiai, Dievo Kūrinijos grožis, meilės gelmė, draugystė...“

Antra, br. Alois siūlo klausti, kodėl daug iškentę – atskirtį, prievartą, alkį, ligą, gamtines nelaimes – žmonės yra taip mažai girdimi. Kaip mes patys į tai atsiliepiame? „Atsiminkime, kad žmogumi tapęs Jėzus Kristus yra suvienytas su kiekvienu žmogumi. Jis yra kiekviename asmenyje, ypač labiausiai apleistame. (...) Išmokime padėti stokojantiems per asmeninį kontaktą. Nelaukime grąžos, bet būkime atidūs tam, kuo jie panorėtų pasidalinti su mumis. (...) Ir mūsų žemė yra pažeidžiama. Blogas žmonių elgesys ją marina. Išgirskime žemės šauksmą.“

Trečia, dalinkimės išbandymais ir džiaugsmais. „Gaivinkime savyje troškimo džiaugsmą, giliai mumyse įspaustą. Žmogiška būtybė sukurta džiaugsmui. (...) O šio paskirtis nėra būti užšaldytu, tačiau pasidalintu, skleidžiamu. (...) Kaip Jėzus apverkė savo draugo Lozoriaus mirtį, išdrįskime ir mes verkti dėl žmogiško liūdesio. (...) Palydėti kenčiančius, verkti su jais gali suteikti drąsos, sveikame pasipriešinime, pasmerkti neteisingumą, atmesti tai, kas grasina gyvenimui, perkeisti užstrigusią situaciją.“

Ir ketvirta, būdami krikščionys džiaukimės vienas kito dovanomis. „Skirtingų Bažnyčių krikščionys, išdrįskime kartu atsigręžti į Kristų ir, nelaukdami visiško teologinio suderinamumo, atsistoti po tuo pačiu stogu. (...) Pradėkime nuo padėkos Dievui už kitų dovanas.  (...) Atraskime kitų dovanose džiaugsmo šviežumą.“