Justinas Žilinskas „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Vilnius: „Aukso žuvys“, 2017 m. Iliustravo Gediminas Skyrius. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Justinas Žilinskas rašo taip, kad nepasisaugojęs gali per dieną knygą ir perskaityti. Romaną „Kaukas Gugis ir kerų karas“ galima skaityti ir neskaičius pirmosios „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, bet jei skaitei pirmąjį pasakojimą, geriau suprasi ir įdomiau bus skaityti antrąjį, nes jau būsi susipažinęs su veikėjais, kurie abiejose dalyse beveik tie patys.

Pagrindinis romano veikėjas – kaukas Gugis. Jis stipriai išsiskiria iš kitų kaukų. Dar nesu skaitęs tokios knygos, kurios herojus niekuo neišsiskirtų iš kitų. Gugis bendrauja su didžiaisiais žmonėmis. Bendraudamas daug sužino, todėl daugiau supranta nei kiti kaukai. Dėl to net vadinamas žmogkaukiu. Dabar Gugis yra kaukajaunis, pasakojimo pradžioje esantis netoli Įžengimo, t. y. tapimo suaugusiuoju. Įžengimą galima palyginti su Šiaurės Amerikos indėnų ritualais. Indėnai turėjo įšventinimą į karius – Saulės šokį. Čia Įžengimas – kai kaukas išsirenka, su kuo kurs būstą, ir ima kasti savo olą. Indėnų Saulės šokis sudėtingesnis, nes būsimi kariai badosi kūną, o kaukai tiesiog išsirenka, su kuo kurs būstą, ir pradeda gyventi kartu. Šiuolaikiniame pasaulyje Įžengimas tikriausiai įvyksta, kai išeini iš tėvų namų, bet nebūtinai susirandi porą.

Romano pradžioje kipšai sugrįžta į girias prie Kaukašlaičio, kur olose nuo seno gyvena kaukai. Kaukams, maumams ir kitiems miško padarams tai nepatinka, nes kipšai, išskeldami kanopomis ugnį, netyčia padega miškus. Kaukai bando juos išvyti, bet nesėkmingai, be to, kipšai į nelaisvę paima Gugį. Čia jis sužino įdomių dalykų.

Lengviau suprasti dabartį, kai žinai anksčiau buvusius įvykius. Ir Gugiui vienaip atrodo, kai apie didįjį kipšų ir kaukų karą žino iš kaukų pasakojimų, ir visai kitaip, kai išgirsta daugiau detalių iš pačių kipšų. Akivaizdu, kad daug bėdų kyla, kai vieni apie kitų veiksmus nežino ir tarpusavyje nesikalba.

Man patiko, kad šioje knygoje nėra neigiamų veikėjų. Visi galvoja, kad daro gera, bet dažniausiai gera daro sau. Pasitaiko ir taip, kai veikėjas mano, jog gera daro savo giminei ir sau, o iš tikrųjų visiems iš nežinojimo kenkia. Bet iš esmės romane tarsi sakoma, kad gamtoje visi turi savo vietą.

Trečiosios romano dalies pavadinimas „Atskalūnas“ privertė mane susimąstyti. Kas gi tas atskalūnas? Tikriausiai pats Gugis. Jis bendrauja ir su žmonėmis, ir su kipšais, ir su kaukais. Pabaigoje pasielgia taip, kaip joks kaukas nepasielgtų, bet šis poelgis naudingas ir kipšams, ir kaukams. Gugis, elgdamasis kitaip nei visi, rizikuoja, nes jei jo veiksmų padariniai bus blogi, jį pasmerks. O jei geri – taps didvyriu. Atskalūnams netinka tos grupės, kuriai priklauso, nuostatos ir vertybės, jie ieško kažko daugiau.

Knyga skirta paaugliams, nes pagrindinis veikėjas paaugliško amžiaus. Bet tinkama ir jaunesniems vaikams, taip pat – visiems kitiems, nes siužetas labai įdomus. Labai gaila, kad niekur nebegalima įsigyti pirmosios knygos. Pastarosios iliustracijos, mano manymu, labiau vykusios. Gal reikėtų pakartotinai išleisti pirmąją knygą „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“?