Evelina Daciūtė, Aušra Kiudulaitė „Laimė yra lapė“. Vilnius: „Tikra knyga“, 2016 m.

„Laimė yra lapė“ – bendraautorių kūrinys – knyga. Istorija, parašyta Evelinos Daciūtės, iliustracijos ar tiksliau – vaizdinis pasakojimo variantas sukurtas Aušros Kiudulaitės. Tai išties lygiavertė žodinės kalbos ir paveikslėlių knyga. Iliustracijos ne atkartoja tekstą, o tęsia, plėtoja, reikšmingai papildo mintis, pavyzdžiui, iš zoologijos sodo pabėgusių paukščių transparantai su užrašais: „Laisvė“, „Laisvė papūgoms“, „Zoologijos sodui ne“ ar mėlynų žuvyčių būrys kaip vandenyno aliuzija.

Vizualinė kalba savitai perteikia pasakojimą, tad lapę, kuri yra laimė, galima sutikti ir pažinti vien verčiant puslapius ir žiūrint itin atidžiai, skrupulingai sukurtus paveikslėlius. Šie, regis, mena koliažus – iš atskirų detalių, objektų sudėliotą vaiko žaidimo pasaulį. Todėl atskirai minėtina knygos maketo autorė – Inga Dagilė, kūrybiniu indėliu reikšmingai prisidėjusi sukuriant kitos realybės pasaulį.

O jis tikrai kitas ir kitoks, kaip ir pati istorija, tai E. Daciūtė žymi pirmajame puslapyje. Knygoje pasakojama apie berniuką vardu Povilas, kuris su tėvais gyvena namelyje medyje. „Tėtis kas rytą užlipdavo į medžio viršūnę, kur buvo įrengta nedidelė aikštelė. Čia stovėjo jo oranžinis malūnsparnis. Tėtis įsėsdavo į jį ir burgzdamas išnykdavo iš akių. Mama likdavo namie ir lipdydavo iš molio įvairius dalykus, žiesdavo vazas bei puodus. / Dažniausiai – oranžinius.“ Visa, kas sudaro Povilo gyvenamąjį pasaulį, kas esmingiausia – oranžinės spalvos, kaip ir ta paslaptingoji lapė.

Pirmą kartą Povilas lapę išvydo besisupančią parke. Čia ant medžio kybojo senos sūpynės. Jose bent kartą per savaitę berniukas regėdavo lapę grįždamas namo iš kepyklos, kur pirkdavo mamai, tėčiui ir sau po bandelę. Būtent todėl parkas – labiausiai Povilui patinkanti vieta, o sūpynės tokios ypatingos, svarbios visai ne dėl to, kad vaikas pats labai mėgtų suptis, ne, visa įprasmina mįslingoji lapė.

Spektaklio „Laimė yra lapė“ kūrybinė komanda.

Lapių pasirodymas byloja, kad ir vėl reikia mokytis prisijaukinti vieniems kitus, vėl reikia atrasti būdą, kaip būti draugu vienas kitam, kaip kurti draugystę, idant ta nepažįstamoji atsitiktinai sutikta laukinė lapė virstų tau draugu – geriausiu draugu.

Ją Povilas sutiko grįždamas namo ilguoju keliu, priešingu trumpajam, kuriuo jis keliaudavo į kepyklą. Šiuo vaikas eidavo užsimerkęs, pasiduodamas bandelių aromatui. O ilgasis žadina smalsumą, tad juo eiti norisi atsimerkus – matant įvairiaformius akmenis, paukščius. Kartą taip bežingsniuodamas Povilas ir išvydo besisupančią lapę.

Šioji, įdėmiai žvelgdama berniukui į akis, ištarė: „Dosnumas yra vandenynas... Nori būti vandenyno dalimi?“ Povilas, nelabai supratęs, bet pritariamai palinksėjęs galva, išgirdo sutiktosios prašymą: „Tada pavaišink, prašau, bandele.“ Taip užsimezgė ypatinga pažintis, kuriai besitęsiant berniukas visada vieną bandelę atiduodavo lapei, o tėvams namuose, nepatikliai kraipant galvas, telikdavo atlaužti po pusę savosios bandelės sūnui. Tokiu būdu dosnumas, lapės ištartas, išsipildo ne tik Povilui su ja dalijantis, bet ir šeimoje; tokiu būdu akivaizdi tiesa pasirodo, kad dalijantis iš tiesų dauginama. Iš pradžių trijų bandelių užteko trims šeimos nariams, o sutikus lapę tų pačių trijų bandelių užtenka jau keturiems.

Pastaruoju metu vis pasirodo lapės. 2017 m. vasaros pradžioje Kauno nacionaliniame dramos teatre režisierė Eglė Kižaitė pagal Daivos Čepauskaitės inscenizaciją sukūrė spektaklį vaikams „Labas, Lape!“ (premjera 2017 m. birželio 1, 2 d.); dabar knyga apie lapę. Tiesa, minėto spektaklio inscenizacija, parašyta būtent pagal šį Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės kūrinį; o dargi Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ (2008 m.). Tačiau skirtingos meno sritys – teatras ir literatūra, – skirtingi laikai – kiti pasauliai, kitos realybės, tad ir lapės savitai unikalios. Regis, daugėja jų... O jų labai ir reikia dabarty. Kodėl? 

Rudoji lapė, lotynų kalba Vulpes vulpes, kaip ir šuo – lotyniškai Canis lupus familiaris, yra šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Taigi kadaise žmogaus prijaukinta lapė, šiandien vienu ar kitu kailiu pasidengusi, pažįstama ir atpažįstama, glostoma kaip šuo, o jis – geriausias žmogaus draugas. Lapių pasirodymas byloja, kad ir vėl reikia mokytis prisijaukinti vieniems kitus, vėl reikia atrasti būdą, kaip būti draugu vienas kitam, kaip kurti draugystę, idant ta nepažįstamoji atsitiktinai sutikta laukinė lapė virstų tau draugu – geriausiu draugu.

Kodėl „Laimė yra lapė“? „Su lape draugauti – tas pat, kas suptis sūpynėse, vieną dieną labai gerai, kitą – nebūtinai taip gera.“ Šioji Povilo ištartis liudija, kad draugystė yra pirmiausia atsakomybė, tai byloja ir Mažojo princo lapė, „tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“ (Antoine'as De Saint-Exupéry „Mažasis Princas“. Vilnius: „Alma littera“, 2008 m., p. 79)

Atsakomybė būti visaip, būti visur, būti visuomet, o tai yra išbandymas, kurio šiuolaikiniai žmonės labiausiai bijo. Todėl renkasi verčiau atsisakyti draugo, negu priimti jį – savitą, turintį ydų, negu būti su juo tada, kai jam visiškai nėra nuotaikos, kai jos neturi nė gramo, kai ji žemiau nulio; ar tada, kai nesupranti jo pasakojamų istorijų, o juk tada draugui tavęs labiausiai reikia. Draugystės atsakomybė, jos vengimas, kratymasis – šiuolaikinių žmonių vienišumo priežastis ir padarinys, gal neištariama garsiai, bet sau viduje, širdyje giliai tylomis pripažįstama.

Aušros Kiudulaitės iliustracija.

Dabar, tarpušvenčiu, kai gauta, išpakuota daugybė didelių ir mažų dovanų, verta pasidovanoti tą – ypatingiausiąją... Padovanoti kažkam save ir priimti kitą. Tai ir yra laimė, o ji visokia, o ji – oranžinės spalvos kaip apvalus oranžinis apelsinas, morkų pyragas, auksinė žuvelė, moliūgų uogienė, šermukšniai rudenį.

Ji kaip žaizda, kaskart pradreskiama, ji savaime neužgyja, o laikui bėgant virsta sugrubusiu randu. Todėl verta apie draugystę kalbėti su vaikais, kad jie suvoktų draugystės esmę, prasmę ir drįstų prisiimti atsakomybę, už kurią mainais gaus didžiausią dovaną būti kartu. 

Dabar, tarpušvenčiu, kai gauta, išpakuota daugybė didelių ir mažų dovanų, verta pasidovanoti tą – ypatingiausiąją... Padovanoti kažkam save ir priimti kitą. Tai ir yra laimė, o ji visokia, o ji – oranžinės spalvos kaip apvalus oranžinis apelsinas, morkų pyragas, auksinė žuvelė, moliūgų uogienė, šermukšniai rudenį. Taip sako E. Daciūtės lapė. Kodėl? Galbūt visi šie dalykai įprasmina esatį ne vienam. Apelsinas – iš skiltelių, kad jomis būtų dalijamasi, morkų pyragas – kažko keptas kažkam, valgomas drauge su kažkuo, auksinė žuvelė – galbūt geriausias draugas, kuri be tavęs savo apskritame akvariume būtų vieniša, ji laukia draugo, moliūgų uogienė – vėlgi virta kažkam, galvojant apie kitą, kuriam bus gera, o šermukšniai – visados valgomi ne vieno, bent jau drauge su paukščiais. 

Dabar, šiuo šventiniu laikotarpiu, linkiu atsiversti knygą „Laimė yra lapė“ ir kiekvienam skaitytojui drįsti būti Mažuoju princu, prisiimti draugystės atsakomybę ir sutikti gal prie Kalėdų eglutės, gal besisupant parke, gal ragaujant raudonus šermukšnius, draugą amžinybei. Naujųjų metų naktį, kai žvaigždės krinta, pildosi stebuklai, net ir patys didžiausi... Viena jų ima ir pataiko, nusileidžia tiesiai širdin... Tereikia panorėti, patikėti, ryžtis įsileist vidun kitą ir saugoti jį.