unsplash.com nuotr.

Cornelius Hellis iš lietuvių kalbos verčia jau daugiau nei tris dešimtmečius, vokiškai yra prakalbinęs daugybę Lietuvos autorių – nuo klasikų iki šiuolaikinių kūrėjų. Jis sako atidžiai sekantis tai, kuo gyvename ir kvėpuojame, nes tik taip galįs iš tiesų gerai suprasti, kaip ir kodėl kalbame, rašome ir mąstome.

Apie vertėjo žvilgsnį į tekstą, apie tai, kaip kartais tekstų neįmanoma išversti ir todėl juos tenka sukurti iš naujo, su C. Helliu kalbėjomės artėjant ne tik žiemos šventėms, bet ir iki svarbiausio literatūrinio renginio – Vilniaus knygų mugės – likus vos keliems mėnesiams.

Kaip ir kada supratote, kad norite ir galite lietuvių literatūrą pristatyti pasauliui?

Viskas prasidėjo nuo pirmo vertimo 1985 metais. Tada buvau paprašytas išversti tris tekstus iš Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakų“. Pamenu, jau tada supratau, kad tenka prisiliesti prie labai specifinio, kitokio, negu man įprasta, pasaulio. Pamenu, dvejojau, nežinojau, kaip pavyks, nes lydėjo jausmas, kad, norint tą specifinį pasaulį perteikti, paversti jį suprantamą ir vokiečiams, teks jį pakeisti. Juk „Nemuno šalies pasakose“ pasaulis visai kitoks nei mūsų pasakose. Žinoma, yra panašumų, bet ir skirtumų pakanka.

Per trisdešimt metų Lietuva labai pasikeitė. Kaip tuos pokyčius matėte ir jautėte jūs? Ar skyrėsi pasaulis, kurį perteikti reikėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, nuo to, kuris atsivėrė po 1990-ųjų?

Žinoma, ir net labai skiriasi. Beveik viskas pasikeitė – žmonių gyvenimas, bendravimas, net kalbėjimo maniera tapo kitokia.

Manau, geriausiai šį pokytį iš mano verstų kūrinių įkūnija Renatos Šerelytės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. Jį versti buvo labai įdomu, bet ir sunku. Knygos veiksmas prasideda dar sovietmečiu ir nusidriekia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Vienoje knygoje tarsi sukoncentruotas tas milžiniškas pokytis. Skirtumai tarp gyvenimo iki ir po nepriklausomybės, skirtumas tarp mažo miestelio kasdienybės ir sostinės gyvenimo, pačios gyvenimo sąlygos, bendravimas, galimybės, mąstymas ir mentalitetas – visa tai romane labai ryšku, o man reikėjo tai perteikti.

Prakalbote apie mentalitetą, bendravimą ir jo pokyčius. Kiek vertėjui iš tiesų svarbu juos žinoti, ir ar galima sakyti, jog neužtenka mokėti kalbą, kad būtum geras vertėjas?

Taip, tikrai galima taip sakyti. Ir, tiesą pasakius, esu laimingas, kad dar tarybiniais laikais turėjau progos gyventi Lietuvoje. Dabar taip pat gana dažnai čia lankausi, turiu galimybę savo kailiu patirti, koks verda gyvenimas. Pats einu į parduotuves, kavines, bendrauju su žmonėmis. Taip pajaučiu, kas keičiasi ir kas vyksta, kaip funkcionuoja ir keičiasi kalba, kokių posakių atsiranda. Tokius dalykus būtina žinoti, ir kalbos mokėjimas čia tikrai ne visada išgelbsti.

Kalbėdama apie jus rašytoja Giedra Radvilavičiūtė yra labai gražiai pasakiusi, kad turite išskirtinį gebėjimą perteikti ne tik tai, kaip mes rašome ir kalbame, bet ir tai, kaip mąstome. Kaip jums pavyksta užčiuopti tuos niuansus?

Aš pats dar tikrai nesu tikras, ar man pavyksta, ar sugebu. Tiesą pasakius, mano supratimu, neįmanoma visiškai, iki galo, 100 proc., teisingai suprasti kito žmogaus. Aš net savo draugų ar vaikų kartais negaliu iki galo suprasti – vis pasitaiko siurprizų. O jeigu jau tarp pačių artimiausių žmonių toks supratimas ir jo perteikimas nėra įmanomas, tada aišku, kad supratimas tarp kalbų, kultūrų yra tikrai didžiulis iššūkis. Ir man atrodo, kad svarbiausia – pastanga vis iš naujo bandyti. Net ir žinodamas, kad tarp rašytojo ir skaitytojo visada liks tarpas, vis dar noriu bandyti pasakoti. Būtent pats bandymas, mano manymu, yra svarbiausia.

Juk tikrai nelengva literatūroje perteikti žmonių bendravimo subtilybes. Pavyzdžiui, deminutyvai, kuriuos taip plačiai vartoja lietuviai. Nuo kreipinių mamyte, tėveli iki sąskaitėlių ir parašiukų. Mes tiesiog taip nekalbame, niekada nepavyktų tiesiogiai tokio dalyko pasakyti. Tad versdamas turiu pasirinkti kitą kalbos priemonę, kuri padėtų suprasti, kad, tariant mamyte, tėveli, taip pas jus išreiškiama meilė. Lietuvoje padavėja visiškai ramiai gali klausti: „Ar jums jau atnešti sąskaitėlę?“ Bet aš niekaip negaliu tos sąskaitėlės išversti, pažodžiui pasakyti, tad turiu kitaip parodyti, kad mus aptarnaujanti mergina tiesiog stengiasi būti miela.

unsplash.com nuotr.

Verčiant kartais tikrai reikia tekstą sukurti iš naujo. Kartais forma ima viršų prieš turinį, o bendra autoriaus intencija tampa svarbesnė už detalę. Turiu daryti viską, kad skaitytojas galėtų autoriaus intenciją suprasti. Juk kartais tas faktas, kad vertimas yra labai arti originalo, nereiškia, kad jis bus suprastas taip, kaip norėjo autorius.

Minite kalbos dilemas, kurios iš esmės išreiškia mūsų kalbinį ir kultūrinį savitumą. O kaip jums atrodo, ar užsienio šalių literatūra yra patraukli savo universalumu, ar kaip tik priešingai tuo, kad atskleidžia kitos šalies realijas, kultūrą bei specifiką ir apie tai papasakoja?

Iš tiesų egzistuoja nerašyta taisyklė, kad ir leidyklos, ir skaitytojai laukia, kad lietuvių autorius pirmiausia papasakotų apie Lietuvą, kaip kad graikų autorius kalbėtų apie Graikiją. Mažos šalys, retos kalbos su tokiu lūkesčiu susiduria visada. O JAV rašytojas, amerikietis, gali rašyti apie visą pasaulį, pasakoti labai universalias istorijas, ir jam niekas nieko neprikiš, bet iš mažų tautų tikimasi, kad jų literatūra taps vartais į tų šalių kultūrą ir mentalitetą.

Man tarsi klasikinis pavyzdys atrodo Jurga Ivanauskaitė ir jos kūrinių vertimai. Pati autorė norėjo, kad būtų verčiami tie kūriniai, kuriuose ji pasakoja apie Tibetą. Bet leidėjai aiškiai pasakė, kad ne – lietuvė, rašanti apie Tibetą, mūsų nedomina, nes turime savų autorių, kurie šią temą plėtoja. Buvo manoma, kad lietuvė turėtų pasakoti apie Lietuvą, ir tada buvo nuspręsta išversti knygas „Placebas“, „Ragana ir lietus“.

Arba, tarkime, Valdo Papievio tekstai. Skaitau juos, žaviuosi ir tuo pat metu galvoju – lietuvis, rašantis apie Paryžių... Bus labai sunku įtikinti leidėjus, kad jiems tokios knygos reikia.

Lietuviškame kontekste kol kas, ko gero, vienintelė išimtis – Undinės Radzevičiūtės kūrinys „Žuvys ir drakonai“. Ten nekalbama apie Lietuvą, ir tai labai universalus kūrinys, tikras europietiškas romanas.

Gal tai, ką sakote, reiškia, kad, užuot nerimavę, turėtume atsipalaiduoti ir pasakoti apie tai, kokie esame ir kas mums svarbu. Būtent tai ir domina užsienio skaitytojus?

Taip, esu visiškai tuo tikras. Labai ramiai galite rašyti apie save ir sulaukti sėkmės. Tiesa, tai, ką reiškia rašyti apie save, pastaraisiais metais irgi labai pasikeitė. Autoriai važiuoja į užsienį, skaito užsienio literatūrą, bendrauja su kolegomis iš užsienio, ir tos patirtys keičia pačius rašytojus. Matau, kad jie apie savo kraštą ir istoriją kalba kitaip nei anksčiau. Bet tai natūralu – per santykį su kitais neišvengiamai pasikeičia ir žvilgsnis į save.

Ar vertėjo žvilgsnis skiriasi nuo paprasto skaitytojo? Kiek tame žvilgsnyje yra kūrybingumo? Ar nėra taip, kad tekstą kartais tenka sukurti iš naujo?

Taip, žvilgsnis tikrai skiriasi. Pirmiausia tuo, kad vertėjas negali skaityti kitaip, kaip tik galvodamas, ar bus įmanoma tą kūrinį išversti. Arba kartais pagaunu save galvojant, kad gali būti sunku išversti, nes tiek visko aiškinti reikės. Arba žargonas irgi gali tapti galvos skausmu. Kaip jį perteikti, ar bus įmanoma suprasti? Man be tokių klausimų nepavyksta skaityti teksto.

O apie kūrybą – tai tikrai taip, verčiant kartais tikrai reikia tekstą sukurti iš naujo. Aš pats tai ypač jaučiau versdamas Tomo Venclovos eilėraščius. Ten vienas pagrindinių dalykų – rimas, ritmas, skambesys. Norint tai išlaikyti, kartais reikia ir žodį praleisti, gal net naują žodį atrasti, kad būtų išlaikytas būtent skambesys. Kartais forma ima viršų prieš turinį, o bendra autoriaus intencija tampa svarbesnė už detalę. Turiu daryti viską, kad skaitytojas galėtų autoriaus intenciją suprasti. Juk kartais tas faktas, kad vertimas yra labai arti originalo, nereiškia, kad jis bus suprastas taip, kaip norėjo autorius.

Įsivaizduokime, kad pamėgintume išversti jūsų vertimus iš vokiečių atgal į lietuvių kalbą. Ar mes gautume originalą?

Turbūt ne. Ir su proza irgi taip būna, tad, jei tekstą išverstume atgal, jis skirtųsi. Man patirtis verčiant Giedros Radvilavičiūtės tekstą šiuo požiūriu buvo unikali. Mes kartu galvojome, kaip išversti, ką pakeisti, ką galbūt iš viso praleisti, kad būtų perteikta tai, ką norima pasakyti. Pavyzdys – viename jos tekste minima čeburėkinė. Versti tiksliai, mėginti išaiškinti, koks tai patiekalas ir kas tai per vieta, būtų buvę labai sunku, o gal net beprasmiška. Tad pačios autorės siūlymu ir leidimu išvertėme tą vietą kaip piceriją. Kaip ir ne tas pats, ar ne? Bet kur kas suprantamiau vokiečiams.

Arba kitas pavyzdys – pastraipa, kurioje visas pasakojimas susideda vien iš knygų pavadinimų. Minimi tokie kūriniai kaip „Altorių šešėly“. Vokiečių skaitytojui tai nieko nesako, net ir paaiškinus, kad tai svarbus lietuvių literatūros kūrinys, jiems nepalengvės, nes tas kūrinys jūsų kultūroje iš karto turi labai didelį svorį, o mums nereiškia nieko. Tai Giedra man pati pasiūlė perrašyti, parinkti mūsų kultūrai svarbius ir žinomus kūrinius, jų pavadinimus ir tokiu būdu perteikti mintį. Taip ir pasakė: „Sugalvok pats, kad tiktų, ir sukurk visiškai naują pastraipą su kitais knygų pavadinimais.“ Tai kaipgi kitaip, jei ne kūryba, tai galima vadinti?

Ir vertėjui tikrai prabanga galėti dirbti su autoriumi, nes, kai tokios galimybės nėra, vertėjui neišvengiamai kyla klausimas, ar aš turiu teisę tekstą keisti.

unsplash.com nuotr.

Skaitymas tikrai yra kūrybinis aktas. Literatūros nauda ta, kad tekste visuomet yra tuščių vietų, kurias skaitytojas pats turi užpildyti ir taip sukurti pasaulį. Taip, knygoje labai daug duota, daug kas pasakyta, bet visa kita skaitytojas susikuria pats.

Artėjanti Vilniaus knygų mugė šiemet daug dėmesio skiria būtent kūrybingam skaitymui, įdėmiam žvilgsniui į tekstą. Kaip jums atrodo, ar skaitymą mes vis dar suprantame kaip kūrybą?

Skaitymas tikrai yra kūrybinis aktas. Literatūros nauda ta, kad tekste visuomet yra tuščių vietų, kurias skaitytojas pats turi užpildyti ir taip sukurti pasaulį. Taip, knygoje labai daug duota, daug kas pasakyta, bet visa kita skaitytojas susikuria pats. Ir būtent todėl skaitytojus taip trikdo kino ekranizacijos, nes jose tai, kas rodoma ekrane, neatitinka to, ką jie įsivaizdavo.

O kaip rašytojams ir vertėjams su tuo susitaikyti? Kaip priimti tai, kad tavo kūryba kitų galvose virsta nekontroliuojamais vaizdiniais?

Nežinau, bet mane ramina mintis apie tai, kad mes iš tiesų niekada iki galo kito nesuprantame. Kai aš ką nors kalbu, mėginu išreikšti savo mintis, kiti supranta tik dalį to, tik tai, ką tą akimirką gali suprasti. Vieniems tai gali būti drama, o kitiems – džiaugsmas, tačiau tarpas tarp rašančio ir skaitančio lieka visada.

Kaip per mūsų literatūrą vokiečiai perskaito Lietuvą? Kokią jie ją pamato ir atranda?

Viskas labai priklauso nuo to, ar žmogus šalį pažįsta tik per literatūrą, ar vis dėlto yra čia lankęsis, turėjo galimybę vaizdą susidaryti iš kitų šaltinių. Be to, viskas labai priklauso ir nuo to, ką jis skaito. Tarkime, jei jis perskaito Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, jis turbūt pagalvos, kad Lietuvoje dar daug maginio mąstymo, kad tai labai archajiškas, pusiau pagoniškas kraštas.

O tai juk tik labai nedidelė dalis tiesos. Kai skaito Giedrą Radvilavičiūtę – jie mato Vilniaus gyvenimą, supranta, kad ten rusų bei lenkų kalba dar vaidina svarbų vaidmenį. O skaitydami Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ jie pajaus, kad ir dabar vyresnės kartos vyrai Lietuvoje dar turi skausmingą tarnavimo sovietų armijoje patirtį. Iš kiekvieno kūrinio šalies vaizdas formuojasi, jis visada vis kitas, vis pilnesnis.