Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimų ceremonija. Įsakymą skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. ant stalo matyti patiesta Trispalvė.

Sausio 1-oji kiekvienam žmogui reiškia naują pradžią, iš kurios tikimasi klestėjimo, sėkmės, naudingų patirčių. Kiekvienam piliečiui sausio 1-oji taip pat yra Lietuvos vėliavos diena. Keldami trispalvę apčiuopiame praeities ir dabarties ryšį, kurio išsaugojimui svarbi mūsų atmintis. Tai, kad trispalvėje gali sutilpti ne tik pagarba savai tautai, bet ir viltis, ryžtas bei pasiaukojimas, rodo laisvės kovotojų, pokario Lietuvos partizanų, pavyzdys.

Akivaizdu, kad partizanams tautinė ir valstybinė simbolika buvo reikšminga, gal net gyvybiškai svarbi, nes ji kėlė kovotojų dvasią, pažymėdama nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, dėl kurios laisvės atgavimo ir buvo aukojama ramybė, jėgos, gyvybė. Žvelgiant bendrai, galima identifikuoti ne vieną funkciją, kurią atliko trispalvė.

Pirma, vėliava veikė konspiraciniais tikslais, nes nors ir labai nedaug, tačiau būta laisvės kovotojų, pasivadinusių Trispalviais, taip pat egzistavo Trispalvės rajonas Prisikėlimo apygardoje ir Trispalvės tėvūnija Tauro apygardoje. Be to, tebėra atviras klausimas, ar vėliavos motyvas buvo dažnas paroliuose ir kituose kodavimuose.

Antra, iš devynių, 1949 m. nusistovėjusių apygardų ribų, net šešios skiriamuosiuose ženkluose išlaikė trispalvės motyvą, tai Didžiosios Kovos, Žemaičių, Tauro, Vytauto, Dainavos, Kęstučio apygardos, taigi vėliavos simbolika stiprino kovotojų autoritetą gyventojų akyse. Idealizuotame partizano vaizdinyje tokios simbolikos nešiojimo atminimas labai gajus.

Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balninkų apylinkėse. Apie 1948 m. Ant kariškų kepurių – trispalviai ženklai.

Trečia, per visą partizaninio karo laikotarpį reguliariai buvo keliamos trispalvės viešose vietose, taip parodant okupantui, kad kova tęsiasi. Daugiausiai pasakojimų liudija apie tokius veiksmus Vasario 16-ąją, per šv. Velykas arba artėjant sovietiniams rinkimams. Į tokią veiklą aktyviai įsitraukdavo vietos gyventojai, kai kada ir dvasininkai.

Ketvirta, trispalvė neatsieta nuo kasdienybės – neretai stovyklavietėse, bunkeriuose ar kitokiose slėptuvėse vėliava buvo puošybos elementas. Dar šiandien, atstatinėjant bunkerius dažnai nepamirštama išsaugoti šios tradicijos.

Penkta, kryžius, ginklas ir trispalvė – kiekvienam kovotojui reikšmingos priesaikos ceremonijos esmė, parodanti, kad ginklu saugoma lietuviui taip brangi tėvynė ir tikėjimas. Yra žinoma, kad priesaiką duodavo ne tik ginkluoti kovotojai, bet ir jų pagalbininkai, tai yra, ryšininkai ir rėmėjai.

Tai – viso labo keli aspektai, bet jie rodo analizuojamos temos įdomumą ir įvairiapusiškumą. Artėjant valstybės šimtmečio šventei visų svarbiausia tai, kad trispalvė buvo nepriklausomybės ženklas, akstinas nepailstamai kovoti, subūręs gausius būrius sąmoningų žmonių. Naujiems metams artėjant partizanai ir rašė, ir kalbėjo, ir tikėjo: ateinančiais metais Gedimino kalne vėl plevėsuos trispalvė. Ta viltis ne vieną paskatino įsitraukti į ginkluotą pasipriešinimą. Vadinasi, vėliava tiek materialia, tiek dvasine prasme buvo įrodymas, apčiuopiama žymė tos Lietuvos, kurios gimimą rengiamės minėti šiais naujais metais. TA LIETUVA laisvės kovų dalyviams buvo JŲ LIETUVA, joje jie augo, brendo, pamilo tautą, valstybę, laisvę. Už tos Lietuvos įskiepytas vertybes jie ir kovojo, padedami galvas dėl trispalvės, kuri kartais papuošdavo jų, žuvusiųjų, kapus, kaip pagarbos ženklas tautos sūnums, padėjusiems brangiausia, kas tik begali būti, ant tėvynės aukuro.

Kaip ir bet kurio karo metu, negalima kalbėti apie vienalytę visuomenę, tad natūralu, jog partizaninio karo metais dalis tautos pasirinko kolaboravimo dalią. Partizanai nuolat ragino nesusipratusius atsisakyti tokio pasirinkimo dar iki suplazdant trispalvei, nes nepriklausomoje Lietuvoje jų žygiai bus pasmerkti. Kiekvieno žmogaus indėlis į laisvę, kurioje vėliava nevaržomai plazdės, buvo indėlis į suvenerios Lietuvos kūrimą, į ateinančių kartų gerbūvį. 1949 m. artėjant Lietuvos kariuomenės įkūrimo šventei Prisikėlimo apygardos vadovybė tautiečiams rašė: „Sekanti tautos šventė tegul suburia po save laisvės vėliavą, visus lietuvius Laisvoje nepriklausomoje Tėvynėje, iškilmingai ir laisvai plevėsuojant trispalvei ir pergalingai aidint Tautos himno žodžiams.“ Tokia šventė įvyko tik po keturiasdešimties metų, bet tai buvo išlaukta, tikra, artima kiekvienam kovojusiam, kiekvienam patyrusiam pokario negandas. Sąjūdžio laikais vėl įsiplieskė ir jau nebeužgeso viltis, pareikšta 1956 metais, kai bendras pasipriešinimas jau buvo nuslopęs ir veikė tik pavieniai partizanai, Juozapavičiaus tėvūnijos leidinyje „Partizanų šūvių aidas“. Tikėta, kad: „Pradings skausmas ir kančia iš mūsų krūtinių, n u d ž i u s ašaros nuo motinų veidų, suskambės himnas, s u p l e v ė s u o s trispalvė.“

Žuvinto paliose veikęs Muškietininkų būrys, 1945 m. balandis. Ant uniformų ir kai kurių kepurių matyti trispalviai ženkleliai.

Prasminga tai, kad daugelis partizaninio karo dalyvių ir liudininkų puikiai pamena, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmąkart išvydo trispalvę viešumoje. Sakralus momentas, tapęs vienu iš gražiausių Sąjūdžio laikų prisiminimų, simbolizuojąs laisvų žmonių pergalę prieš agresiją. Ir išsipildė kadaise Geležinio Vilko riktinės (Tauro apygarda) dainoje „Kukū“ sudėti žodžiai:

Vyrai iš miško Trispalvę iškėlė

Ir, Vytim širdy nešini,

Merdinčią žemę pažadins ku-kū!..

Dar 1945 m. Didžiosios Kovos rinktinės vadas Jonas Misiūnas–Žalias Velnias leidinyje „Žalia giria“ rašė: „Trispalvė plevėsuos, didingai skelbdama Tėvynei džiaugsmą ir Dievui garbę tik tuomet, kuomet ją iškels rankos tų, kurie draskančiam tautos kūną ir sielą niekšui spjovė į veidą ir nuėjo mirti su ginklu rankoje už Tėvynės laisvę ir garbę.“ Papildant Žalią Velnią, galima reziumuoti: Lietuvos partizanų kova įgaus prasmę tik tuomet, jeigu širdyse nešiosime tą pačią trispalvę, kurią ateities kartoms saugojo laisvės kovotojai.

Autorė yra Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio (LLKĮS) narė