Viktoras Rudžianskas „Juodoji dėžutė“. Leidykla „Kauko laiptai, 2016 m.

Kelionė, ko gero, visuomet yra verta, kad ją keliautum. Kelionė skatina, vilioja išeiti iš įprastos vadinamosios komforto zonos, o šitai jau savaime šlieja keliaujantį prie bendrakeleivio, ragina pažinti ne tik kitą ir kitokią erdvę, bet ir KITĄ. Niekur kitur taip nuoširdžiai neatsiveria žmogaus tapatybė, kaip keliaujant. O tai reiškia, kad ir jūs būsite atpažįstami pagal suvokiančiojo kodus.

Pirmoji kelionė su poetu Viktoru Rudžiansku (neskaičiuojant virtualios pažinties per poeziją) ištiko mus rugsėjo pradžioje, vasarai netikėtai atsigręžus ir švystelėjus saulėtą dienelę, tad nė kiek nenusiminėme mūsų numatytai kompanijai išskydus: iš bendrakeleivių likome dviese. Kelionė neilga, tik iki Kretingos, o jei Dievas duos, ir jūrą pasieksime…

Kelionė per Lietuvą. Ją būtų galima pavadinti ir išvyka, bet toks pavadinimas neatspindėtų jos turinio bei tikslo. Kelionė, net ir trumputė, gali būti ILGA įrašo prasme. Tai būtų aliuzija į naujausio V. Rudžiansko rinkinio „Juodoji dėžutė“ (leidykla „Kauko laiptai, 2016 m.) metaforą: viskas, kas išgyvenama, yra užrašoma mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, lyg lėktuvo juodojoje dėžėje, saugančioje būtiną informaciją.

Su šiuo naujausiu poeto rinkiniu kaip tik ir keliaujame į Kretingą, į grafų Tiškevičių Žiemos sodą, susitikti su Padvarčionių pensionato gyventojais. Renginį organizuoja menininkė Dangirutė Maleckienė. Tąpat dieną numatytas ir Rimgaudo bei Dangirutės Maleckų fotografijos darbų parodos atidarymas ir įrašyto disko „Pašlovinkim Viešpatį“ pristatymas.

Taigi važiavom per Lietuvą, ir vis knietėjo priminti, kad finansiškai… šis susitikimas neapsimokės, nepadengs net degalų išlaidų. Greitai, nei tai rimtai, nei tai juokais, buvau suturėta: „Patys gražiausi darbai ir atliekami neatlygintinai.“

Nedaug pažįstu žmonių, kurie be didesnių skrupulų va šitaip labdaringai savo laiką ir save dalytų. V. Rudžiansko įdomu klausytis visų pirma todėl, kad jis intuityviai jaučia klausantįjį – ir jauną, ir pagyvenusį, kaimo žmogų ar inteligentą kultūrininką. Jo temų paletė įvairi; kalbėdamas jis sugeba tas temas išskleisti auditorijai suprantamais vaizdiniais.

Antra, Viktoras nepataikauja, nesistengia patikti ar įtikti, visa, apie ką jis kalba – išgyventa, išskaudėta. Būdamas sąžiningas su klausytoju, to paties reikalauja ir iš kito. Tad kalbant su juo neverta bandyti dėl kokių nors priežasčių įtikti – vis tiek perpras… Ir trečia, sklando neužrašyta frazė, kad niekas taip gerai neskaito jo poezijos, kaip jis pats. (Na, nebent Olita Dautartaitė, tuo teko įsitikinti poeto sukaktuviniame vakare.) Jau vėliau, atmintyje girdėdamas poeto skaitymo tembrą, įsikirtęs į jo intonaciją, pauzes, lengviau atveri eilėraštį, dvigubomis metaforomis užrakintą, bet kažkokiai intuicijai smigtelėjus vienu nušvitimu atsiveriantį ir įsismelkiantį po smegenų žieve.

Susitikimas su Padvarčionių pensionato žmonėmis: senukais, neįgaliaisiais, juos prižiūrinčiu personalu ir jaunaisiais šauliais, atgabenusiais nevaikštančius, buvo būtent toks – šiltas, jaukus, nuoširdus. Kalbėta rimtomis, aktualiomis temomis, gerbiant klausytojus. Mane jaudino nesuvaidinta pagarba, kuri randasi iš išminties, užsiaugintos per gilumines patirtis.

Beje, šitą patirčių augimo procesą galima atsekti V. Rudžiansko kūryboje. Pradėjęs nuo kaimo – savos aplinkos – žmonių gyvenimo stebėjimo, atsispindinčio rinkinyje „Vidurdienio vakaras“, eidamas gilyn, į prasmės paieškas „Miesteliai.lt“, vėliau ėmėsi egzistencinių temų (rinkinyje „Vienas“, kuriame, anot literatūros kritikės Janinos Riškutės, eilėraščio žmogus išeina į dykumą, metaforiškai atkartodamas Kristaus išbandymus), „Juodojoje dėžutėje“ pasiekė dar rizikingesnę – kosminę – dykumą…

Programiniu tapusiame šio rinkinio eilėraštyje „Įrašas juodojoje dėžutėje“ išsakoma viltis, gimusi iš tikėjimo amžinybe: „išnykstame tik iš radarų“, vadinasi – ne suvisai. Poetas probėgšmiais užsimena apie patirtą „trumpą prisilietimą prie ne šio pasaulio“ (klinikinę mirtį – aut past.) tuo momentu regėtus vaizdinius, sustiprinusius jo tikėjimą. Eilėraštyje „Kryptis“ šitai patvirtinama: štai tada ir suprasi: / kai išnyksta kryptis, viskas dar tik prasideda.

O man toji išnykusi kryptis neduoda ramybės: kodėl žmogui vis dėlto norisi, kad kelionės pabaigoje kažkas lauktų? Kodėl nepakanka pačios kelionės – gyvenimo dovanos? Anot graikų poeto Kavafio, kiekvienas sugrįžta į savo Itakę, į Tėvo namus, pagal Šventąjį Raštą. Bet gal svarbiau ne tai, kas mūsų laukia kelio gale, o su kokiomis nuostatomis, įrašytomis sąmonėje ar pasąmonėje, keliaujame Gyvenimą? Ir vis dėlto galutinis tikslas – lyg mazgelis, surišantis visas gijas. Jei nebūtų jo, šito mazgelio, iširtų audžiama drobulė lyg voratinklis ištikus vėjui. Betgi ir voratinklis turi ašį, nuo kurios driekiasi gyvybiškai svarbios gijos…

Poeto punskiečio, gero bičiulio Sigito Birgelio knygos „Ožkiniai linų mėlynų“ pristatymo vakare (Maironio namuose – Literatūros muziejuje Kaune) poetas V. Rudžianskas prisipažino žydinčius linus pirmą kartą pamatęs gal būdamas kokių 40-ies pakeliui į poezijos šventę Šakiuose. Mat tuose kraštuose, iš kur kilęs poetas (Kauno rajonas, Čekiškės miestelis), linų neaugindavo. Tačiau sąmonėje tie linai žydėjo, nes kažkokiu būdu buvo atėję iš liaudies ir Pauliaus Širvio eilėmis atliekamų dainų, iš sakmių, kaip tam tikra tėviškės įvaizdžio sudėtinė dalis.

Kokie poeto gimto krašto vaizdai yra atplaukę į jo eilėraščius? Naujausiame rinkinyje „Juodoji dėžutė“ aptikau vosilkas – taip jos anuomet (mūsų vaikystėje) buvo vadinamos. Beje, V. Rudžianskas prisipažįsta, kad tai jo mylimiausia gėlė nuo pat to laiko, kai jis save atsimena... Sako, tėviškės ilgesys blunka, silpsta... Tik tas rugiagėlių mėlynumas toks pat stiprus.

Nebandau prieštarauti, bet... Tėviškės ilgesį, esu įsitikinusi, jis sudėjo į eilėraščius; gimtinės vaizdą, sustingusį laike, tarsi gintaro laše įklimpusį vabzdį, saugo prisiminimuose, nugludindamas, poetizuodamas: tų namų nebėra, tiktai nuotraukoj sopa numirusį tėvą, / o stiklinėj vandens – užgriuvusį šulinį gelia. Skaitant šio rinkinio eilėraščius susidaro įspūdis, tarsi būtų atsukamas laikas, tiksliau – jo įrašai atminties dėžutėje ir peržiūrimi jau kitu žvilgsniu. Tuose įrašuose – ne tik asmeninė patirtis. Poetas tarsi laidininkas, per jį liudijama ne tik gimtinės, tėviškės, bet ir Tėvynės istorija, todėl jo poezijoje praeities įvykiai, atėję į sąmonę per kitų pasakojimą, tampa savastimi: suvarpytos neperšaunamos liemenės / išguldytos turgaus aikštėje košė vėją / o jis negalėjo pakelti to laiko, nunešti („Vėjas“).

Arba:

...norėsiu, kad ji, saulė, plauktų toli, kad neštųsi

mano mintis, o šamanų galvose įtaisytų

mano tikėjimą, išgyventą, išduotą,

konkretų

kaip arešto orderis,

kaip mano nuotrauka

su užsiūta burna, kol išmoksiu

įskiepyti savo Tėvynę iš duonos minkštimo

nulipdytiems lokiams ir prižiūrėtojams.

(„Dėžutės. Variantai“)

Užuominos tiems, kurie žino: tremtyje, lageriuose žmonės rožinius lipdė iš duonos minkštimo, tikėjimas saugojo juos ir palaikė viltį sugrįžti, o jie saugojo tikėjimą, kurį kiekvienai kartai reikia įskiepyti iš naujo. Liūdesys ir švelni ironija jaučiama poeto laikysenoje, kai jis kalba apie šiandieną: kad ištarsiu tavo vardą, kai apsimeti, kad nėra pomirtinio gyvenimo, / tik supermarketas, / kuriame prekiaujama / kiauliena ir aukso dirbiniais, ikonomis, loterijos bilietais („Viena minutė. Atstumai“).

Tai, kas vyksta (arba nevyksta, o turėtų) Lietuvoje šiandien, nemenkina meilės jai, tik peršti, gelia. Tai būtų atsakymas, kodėl, atradęs Punsko lietuvių tikrumą, išsaugotą lietuvybės grynuolį, pastaruoju metu poetas Viktoras Rudžianskas dažnai vyksta pas Lenkijos lietuvius. Kartu su bičiuliu Sigitu Birgeliu rengia poezijos šventes, poetinius skaitymus, į kuriuos vežasi menininkus, kūrėjus iš Lietuvos.

Dar viena, įsimintina kelionė – į Punską Baltų vienybės dieną su grupele poetų, aktorių, publicistų. Ant Eglinės piliakalnio, degant laužui, spragsint rugsėjo žvaigždelėms (į kurias žvelgė ir mūsų protėviai baltai!), klausydamiesi punskiečių senovinių dainų ir mūsų poetų skaitomų eilių apie gimtąją žemę, regėjome juos, iš šešėlių išnyrančius, pailgaveidžius vyrus su sakalu ant peties, su kalavijais, įaugusiais rankosna, degančiomis akimis jie žvelgė į mus tarsi klausdami...

Tebesaugo jie šitą žemę. Todėl joje tiek daug tikrumo. „Tikrąją Lietuvą, kurią atsinešiau iš vaikystės, atrandu čia“, – sako poetas V. Rudžianskas. O Sigitas Birgelis prisimena, kaip sovietmečiu, pasieniečiams saugant sieną, įlipę į piliakalnį jie žvelgdavo Lietuvos pusėn, rodydavo tėvai vaikams sakydami: „Čia – gimtinė, o Tėvynė – ten, Lietuvoj.“

Nostalgijos pilnas V. Rudžiansko eilėraštis „Kryptis“, kuriame jis tarsi provokuoja skaitytoją: Blaškosi po mano smegenų žieve / svetima atmintis – pelė, kurios niekas negaudo, / o man irgi nereikia. Betgi reikia! Jei nereikėtų, argi keliautume, svetima atmintim dalindamiesi – tik tokiu būdu ji gali savastimi tapti: iš balto gintaro karolių, / iš inkliuzų, iš pravažiuojančio autobuso langų, / iš visur veržėsi praeitis, o procesija slinko rytojaus dangumi. Tebeslenka. (eil. „Tėvynė“)

Tokia yra poeto Tėvynė, kurią lemta neštis su savimi visoje Kelionėje – neštis ir dalintis su kitais lyg duona kasdiene, nes tarsi ir nėra kitos prasmės keliauti.