Nuo pat išrinkimo popiežiui Pranciškui buvo priklijuota „reformatoriaus“ etiketė, nors dar nebuvo aišku, apie kokią konkrečią reformą kalbama. Turima galvoje Bažnyčios įvaizdžio atkūrimą, taip stipriai nukentėjusį per 2013 m. kovo krizę? Politinės ir teologinės Bažnyčios krypties pasukimą link to, ką kai kurie analitikai įvardina kaip „sielovados atsivertimą“? O gal praktinį paties Vatikano apsišvarinimą?

Gali būti, kad kalbama apie visus šiuos tris dalykus? Dar kažką greta? O gal nė vieną iš trijų? Ar šios suminėtos reformos versijos yra prasmingos, o gal tai tiesiog pavojingi nukrypimai? Priklausomai nuo to, kaip kiekvienas atsakome į šiuos klausimus, Pranciškaus kaip reformatoriaus vertinimas gali svyruoti nuo pergalingos sėkmės iki, bent kol kas, baisaus nepasisekimo.

Bet kuriuo atveju 2017-ieji buvo dar vieni įvykių kupini metai reformos fronte: štai keletas svarbiausių aspektų.

Personalas - tai politika

Kai buvo išrinktas popiežiumi 2013 m., Jorge Mario Bergoglio iš Argentinos žinojo, kad palaikymo jis sulaukė dar ir dėl to, jog puikiai žinojo, kokia neveiksni ir lėta gali būti Vatikano biurokratija bei kokia izoliuota ir „susitelkusi į save“ gali atrodyti jos psichologija tiems, kurie neturi didesnės patirties šioje srityje.

Iškart po išrinkimo Bergoglio sukūrė aštuonių kardinolų patarėjų grupę, kurios uždavinys – padėti vykdyti Romos kurijos reformą. Vėliau prie jos prijungė Valstybės sekretorių kardinolą Pietro Paroliną, ir taip radosi garsusis „K9“, posėdžiavęs jau daugiau nei 20 kartų.

Vatikano radijo nuotr.

Kardinolai atstovauja visiems penkiems kontinentams, turi labai įvairų asmeninį, politinį ir teologinį bagažą. Jiems suteikta užduotis – perrašyti Vatikano konstituciją, tačiau kol kas nieko negirdėti apie proceso pabaigą.

2017-aisiais buvo galima justi šiokią tokią pažangą bent jau parenkant personalą dviem mega-dikasterijoms, kurias popiežius sukūrė šiais metais, įsiklausęs į „K9“ patarimus. Viena jų yra skirta Žmogaus plėtrai, jai vadovauja Ganos kardinolas Peteris Turksonas, o kita – šeimos, pasauliečių ir gyvybės klausimams, vadovaujama amerikiečio kardinolo Kevino Farrello.

Kitas su personalu susijęs Pranciškaus sprendimas, sukrėtęs nusistovėjusią situaciją, buvo nebeatnaujinti vokiečių kardinolo Gerhardo Müllerio – Vatikano doktrinos kongregacijos vadovo – kadencijos, pasirenkant vietoj jo ispaną jėzuitą arkivyskupą Luisą Ladaria Ferrerą.

Turint omenyje, kad Ladaria yra laikomas tokiu pat konservatyviu teologu kaip ir Mülleris, šis pakeitimas Romoje buvo vertinamas ne kaip plačios apimties ideologinis Pranciškaus pareiškimas, kiek lojalumo klausimas. Mülleris šiek tiek tapatinosi su opozicija prieštaringai vertinamam Pranciškaus dokumentui šeimos tema „Amoris Laetitia“ bei jame išsakytai atsargiai galimybei išsiskyrusiems ir antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams priimti Komuniją. Tuo tarpu Ladaria laikėsi atokiau nuo prieštaraujančiųjų.

Kiti pokyčiai Romos kurijoje, sulaukę didelio palaikymo, buvo susiję su ad limina vizitais. Įpratai kas penkerius metus kiekvienos šalies vyskupai atvyksta kaip piligrimai į Amžinąjį miestą. Dabar šios maldingos kelionės pabaigoje vyksta susitikimas, kuriame dalyvauja Pranciškus, viešintys vyskupai ir daugumos Vatikano tarnybų vadovai. Apie pirmąsias tokias sesijas buvo kalbama, jog, įsižiebus diskusijai, Pranciškus retai kada palaiko savo Romos biurokratų pusę vietinių vyskupų sąskaita.

Pasauliniu mastu popiežius Pranciškus toliau skatino sielovadinę bažnyčią, tai ypač akivaizdžiai liudija vyskupų skyrimai, pavyzdžiui, Meksiko mieste ir Paryžiuje. Kardinolas Carlosas Aguiaras Retesas ir vyskupas Micheluis Aupetitas pakeitė kardinolą Norberto Rivera Carrerą ir kardinolą André Vingt-Trois'ą, kurie vyskupijoms vadovavo daugelį dešimtmečių.

Lytiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius

Kalbant apie kovą su dvasininkų lytiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius, tenka pripažinti, kad Pranciškaus įsteigta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija pastaruoju metu atsidūrė aklavietėje, laukdama, kol popiežius patvirtins naują narių sąrašą. Dabartinės komisijos mandatas baigėsi gruodžio 17-ąją.

Matant, kad dvasininkų lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius krizė Bažnyčioje dažnai vertinama kaip didžiausia nuo protestantų Reformacijos laikų, dauguma stebėtojų teigia, jog plika akimi matomas Vatikano apsnūdimas, teikiant komisijai reikalingų išteklių ir pagalbą, kelia susirūpinimą.

www.acistampa.com nuotr.

Be to, airė Marie Collins, pati buvusi prievartos auka, atsistatydino iš komisijos kovą, nusivylusi Kurijos laikysena. Panašiai nutiko su britu Peteriu Saundersu, kuris 2016 m. pasiprašė atostogų, o prieš pat joms baigiantis paskelbė apie atsistatydinimą.

2017-aisiais kontraversiją sukėlė ir australų kardinolas George'as Pellas, kuris birželio pabaigoje sulaukė savo šalies teisėsaugos kaltinimų dėl seksualinių nusikaltimų. Pellas energingai kaltinimus neigė ir šiuo metu yra gimtinėje, kur mėgina apsiginti. Jis gavo leidimą išvykti ir palikti Vatikano ekonomikos sekretoriato vadovo postą.

Kitas kritinis momentas Pranciškaus laukia sausio viduryje, kai popiežius keliaus į Čilę bei Peru. 2015 m. jis paskyrė vyskupu Juaną Barroso Osorno, nors pastarasis buvo žinomiausio Čilės pedofilo kunigo gynėjas. Šis gestas sukėlė pasipiktinimą, jį dar pakurstė vaizdo įrašas Šv. Petro aikštėje 2015 m. spalį, kai Pranciškus pavadino prieš Barroso protestuojančiuosius „neišmanėliais“, kuriuos „už nosies vedžioja visa tai surežisavę leftistai“.

Čilėje, be jokios abejonės, Pranciškus bus spaudžiamas pasiaiškinti dėl savo elgesio su Barroso.

Vatikano finansai

Kai Pranciškus buvo išrinktas 2013 m. kovą, keletas kardinolų išėjo iš Siksto koplyčios sakydami: „Daugiau jokių Calvių!“ – taip apibendrindami savo lūkesčius naujajam popiežiui. Galvoje turėjo italų bankininką Roberto Calvi, palaikiusį glaudžius ryšius su Vatikano banku ir mirusį paslaptingomis aplinkybėmis 1982 metais. Šio vardo minėjimas išreiškė tikėjimą, kad Vatikano finansinių skandalų era baigėsi.

Iš pradžių popiežius Pranciškus sukūrė tris naujus instrumentus, padėsiančius skaidriau ir atskaitingiau administruoti Vatikano pinigus: Ekonomikos tarybą – politikai formuoti; Ekonomikos sekretoriatą – jai vystyti; ir nepriklausomą Bendrąjį auditą – kad kiekvienas išliktų sąžiningas.

Tačiau baigiantis 2017-iesiems dvi iš šių trijų naujų įstaigų pasirodė merdinčios, o tikra finansinė galia sugrįžo Valstybės sekretoriatui – ironiška, tam Vatikano „senosios gvardijos“ bastionui, kurį reforma iš pradžių ir siekė neutralizuoti.

Pellas yra Australijoje ir panašu, kad jo šansai sugrįžti Romon vis mažesni, tad sekretoriatas lieka be vadovo. Tuo tarpu generalinis auditorius Libero Milone baigė savo tarnybą birželį, aiškiai neįvardinęs, kodėl.

Lapkritį prie Milone prisijungęs vienas Vatikano banko vadovų, italas pasaulietis Giulio Mattietti, buvo be ceremonijų išprašytas iš Vatikano valstybės taip pat be jokių paaiškinimų.

Libero Milone. formiche.net nuotr.

Vatikane 2017 metais nagrinėta aukšto rango byla taip pat paliko daug nepatenkintųjų, nes baigėsi italo pasauliečio apkaltinimu už 500,000 dolerių panaudojimą iš fondo, skirto popiežiaus vaikų ligoninei, perstatant kardinolo, gyvenančio Vatikane, apartamentus. Jokie kaltinimai ir netgi jokie klausimai nebuvo pateikti pačiam kardinolui.

Visa tai skatina stebėtojus pripažinti, kad finansų reforma nuo pat pradžių buvo pasmerkta nesėkmei, ir jeigu Pranciškus vis dar nori ją atgaivinti, turėtų skirti tam visą dėmesį 2018-aisiais.

Decentralizacija ir liturgija

Popiežius Pranciškus dėjo pastangas siekdamas ir decentralizacijos. Vienas reikšmingiausių dokumentų – jo rugsėjo mėnesį paskelbta nota apie liturginių tekstų vertimą. Dokumentu siekiama perkelti didžiąją dalį galios nuo Vatikano ant vietos vyskupų konferencijų pečių.

Šis sprendimas popiežių daugiau ar mažiau atvirai supriešino su pagrindiniu liturgistu, kardinolu Robertu Sarah iš Ganos. Popiežius netgi pareiškė pastabą kardinolui po to, kai Sarah sakė, kad paskutinį žodį vis tiek tars Roma.

Nors kai kurie šį žingsnį pavadino katalikų liberalų pergale, ypač turėdami omenyje šiuo metu atliekamus vertimus į vokiečių ir italų kalbas, Pranciškus iškart pasuko kita kryptimi dėl dar vieno daug diskusijų sulaukusio liturginio klausimo. Jis šliejasi prie savo pirmtako Benedikto XVI, pabrėždamas, kad Mišiose dera vartoti frazę, jog Kristus mirė „už daugelį“, užuot vartojus žodžius „už visus“.

Pagal publikaciją „Crux“ parengė S. Žiugždaitė