Gruodžio 15 dieną Australijos komisija, kuriai buvo pavesta tirti vaikų seksualinį išnaudojimą, pateikė rekomendaciją, kad Katalikų Bažnyčia atsisakytų kunigų celibato reikalavimo, o be to, baudžiamojo persekiojimo susilauktų tie kunigai, kurie neinformuotų apie su pedofilijos atvejais susijusius įrodymus, gautus per išpažintį. 2010 metais kunigas jėzuitas Jamesas Martinas SJ parašė tekstą, aiškinantį, kodėl celibatas nėra kaltas dėl seksualinio išnaudojimo atvejų, pasitaikančių Bažnyčioje.

Daug veiksnių lemia seksualinio išnaudojimo krizę Katalikų Bažnyčioje. Čia pateikiamas tik labai glaustas, todėl ir ne visas jų apibendrinimas. Pirmiausia, netinkama kandidatų į seminarijas atranka lėmė tai, kad kai kurie psichologiškai nesveiki vyrai buvo įšventinti į kunigus. Kai dalis vyskupų gavo pranešimus apie seksualinį išnaudojimą, šie pranešimai buvo tragiškai nuvertinti, atmesti ar ignoruoti.

Antra, apie seksualinio išnaudojimo atvejus dažnai nebuvo pranešama civilinei valdžiai. Taip elgtis skatino klaidingas Bažnyčios atstovų susirūpinimas „išvengti skandalo“, bylinėjimosi baimė ar nenoras stoti į akistatą su prasikaltusiu kunigu.

Trečia, nesuvokdami tragiškų seksualinio išnaudojimo padarinių, visiškai priklausomi nuo psichologų patarimų dėl reabilitacijos ir teikdami pirmenybę dvasininko interesams, o ne rūpindamiesi išnaudojimo aukomis, kai kurie vyskupai prasižengusius dvasininkus kilnojo iš parapijos į parapiją, kur jie pakartotinai prasikalsdavo.

Visa tai yra didžiulis supaprastinimas, paliekantis nuošalyje daugelį svarbių priežasčių. Tačiau apibendrintai kalbant, tai yra sąžininga apžvalga kai kurių pamatinių priežasčių, leidusių įvykti šiems nusikaltimams. (Pabrėžiu, kad kalbu apie „priežastis“, o ne „pateisinimus“, nes pateisinti tokių nusikaltimų negalima.)

Sutrumpinta forma tai taip pat yra išsamios studijos, kurią atliko Nacionalinė peržiūros komisija, išvada. Šią nepriklausomą grupę sudarė katalikai pasauliečiai, kurie 2002 metų pradžioje, kilus vaikų seksualinio išnaudojimo Amerikos Bažnyčioje skandalui, apie tai pranešė JAV Vyskupų konferencijai. Šios institucijos analizė atvedė prie „nulinės tolerancijos“ politikos, kurią priėmė Amerikos hierarchai.

Vienas dalykas, kurio nematote priežasčių sąraše, yra celibatas. Taip yra todėl, kad celibatas nėra pedofilijos priežastis. Tačiau tai vis dėlto nesustabdė kai kurių sąmoningų apžvalgininkų ir komentatorių, įskaitant net ir kai kuriuos katalikus, nuo aiškinimų, kad celibatas yra krizės priežastis.

Maždaug tuo pačiu metu, kai Nacionalinė peržiūros komisija paskelbė apie savo atradimus, Johno Jay kriminalinio teisingumo koledžas užbaigė nacionalinę studiją, kurioje pranešė, kad nuo 1950 iki 2002 metų maždaug keturi procentai Amerikos kunigų buvo apkaltinti nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu. Net ir vienas toks nusikaltimas jau yra pernelyg daug, tačiau vis dėlto tokia statistika tesiekia tik pusę rodiklio, kuris būdingas Amerikos vyrams. Remiantis Nacionalinio dingusių ir išnaudojamų vaikų centro prezidento Ernie Alleno duomenimis, kaltinimų dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo yra susilaukę vienas iš dešimties Amerikos vyrų. (2010 metų „Newsweek“ tekste Johno Jay koledžo tyrėja Margaret Leland Smith darė prielaidą, kad tikrasis skaičius veikiausiai yra vienas iš penkių.) „Mes Katalikų Bažnyčios neregime kaip esminio šios problemos epicentro ar vietos, kurioje problema yra didesnė nei kur nors kitur“, – „Newsweek“ teigė E. Allenas.

Ir, kaip savo knygoje „Grobuoniški kunigai, nutildytos aukos“ rašė psichologė ir vaikų seksualinio išnaudojimo ekspertė Mary Gail Frawley-O’Dea bei psichologė Virginia Goldner, seksualinio vaikų išnaudojimo pasitaikė ir tarp protestantų pastorių, žydų rabinų, islamo dvasininkų, budistų vienuolių ir krišnaitų.

Visa tai nesustabdė komentatorių, jie ir toliau aiškino, kad kunigų celibatas yra pirminė vaikų seksualinio išnaudojimo priežastis.

Tačiau taip teigti nelabai prasminga. Viena vertus, jei keturi procentai Amerikos kunigų buvo apkaltinti pedofilija, vadinasi, 96 proc. kunigų nebuvo apkaltinti niekuo ir gyvena sveiką, produktyvų bendruomeninį gyvenimą. (Tariant trumpai ir aiškiai, jei celibatas yra vaikų seksualinio išnaudojimo priežastis, tai kodėl likę 96 proc. kunigų nėra pedofilai?) Kita vertus, 30 proc. vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų įvyksta šeimose, tačiau labai nedaugelis sveiko proto žmonių skuba aiškinti, kad santuoka yra pedofilijos priežastis. Kai vaikus seksualiai išnaudoja mokytojai, daugelis nepuola aiškinti, kad švietimas skatina pedofiliją. Daug našlių, jau nekalbant apie vienišus vyrus bei moteris, gyvena celibate. Tačiau niekas neįtaria jų pedofilija.

Tad kodėl yra išskiriamas katalikų kunigų celibatas?

Kunigų celibato kritika labiausiai susijusi su nežinojimu. Manoma, kad savanoriškas susilaikymas nuo sekso yra nenatūralus, nes atmeta natūralią gyvenimo dalį ir taip skatina nesveiką elgesį. Visa tai nesveika, sako kritikai, todėl kunigystė pritraukia tik nesveikus žmones. Kiti teigia, kad celibatas yra neįmanomas, tad kiekvienas kunigas, kuris teigia gyvenantis celibate, iš tikrųjų tik meluoja. Dauguma žmonių nepažįsta nė vieno kunigo, vienuolės ar vienuolio, o mes kartais demonizuojame tuos, kurių nepažįstame. Nusivylimas ar baimė lengvai veda į stereotipizavimą.

Tad leiskite man pakalbėti apie celibatą kaip celibato besilaikančiam vyrui. (Techniškai kalbant, kunigai duoda pažadą celibatui – pažadą nevesti. Vienuolijų nariai prisiekia skaistumą. Tačiau iš esmės abu šie pasižadėjimai veikia tuo pačiu būdu, ir abi sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai.)

Vienas iš daugelio celibato tikslų yra mylėti žmonės kaip įmanoma laisviau ir kaip įmanoma giliau. Visa tai gali skambėti keistai tiems, kurie yra linkę apibrėžti religinį skaistumą negatyviai, t. y. tik kaip sekso atsisakymą. Tačiau tai ilgą laiką buvo Bažnyčios tradicija. Greta kitų šio dalyko šaknų, religinis skaistumas buvo numatytas kaip būdas mylėti kitus ir tarnauti bendruomenei. Taip suvoktas celibatas gali tapti pamoka kiekvienam, ne tik kunigams, vienuolėms ir vienuoliams.

Aš priklausau vienuolijai, jėzuitams, mūsų skaistumo įžadai išlaisvina tam, kad būtume geriau pasirengę tarnauti žmonėms. Nesame prisirišę prie vieno žmogaus, tad mums yra lengviau keisti savo paskyrimus. Kaip teigiama Jėzuitų konstitucijoje, skaistumas yra „savo esme apaštalinis“. Jis yra tam, kad padėtų mums būti geresniais „apaštalais“, kad padėtų mums būti laisvesniems atsakyti į aplink esančių žmonių poreikius. Taigi skaistumas turėtų būti susijęs tiek su meile, tiek su laisve.

Akivaizdu, kad celibatas neskirtas visiems. (Jei taip būtų, pasaulis būtų žymiai mažesnė vieta.) Didžioji dauguma žmonių yra pašaukti romantiškai meilei, santuokai, seksualiniam intymumui, vaikams ir šeimyniniam gyvenimui. Jų meilė pirmiausia atsiskleidžia per sutuoktinius ir vaikus. Ji yra labiau sutelkta, išskirtinė, atsidavusi. Tai nereiškia, kad susituokę asmenys ir tėvai mažiau myli kitus žmones, nepriklausančius jų šeimai. Veikiau jų meilė yra sutelkta į šeimą. Katalikų kunigui ar vienuolijos nariui viskas yra atvirkščiai. Celibatas yra priimamas arba pasižadama būti skaisčiam, kad kaip įmanoma labiau būtų galima atsiduoti Dievui ir mylėti kiek įmanoma daugiau kitų žmonių. Dar kartą pakartosiu, kad visa tai nereiškia, jog susituokusieji ar vieniši vyrai bei moterys negali daryti o paties. Tai nereiškia, kad to negali ir kitų religijų dvasininkai. Veikiau tai yra kelias, kuris, atrodo, veikia mūsų atveju. Tai yra tiesiog kitas kelias.

Tai netgi gali pasiūlyti svarbių įžvalgų kultūrai, kuri seksą regi kaip geriausią arba net vienintelį būdą išreikšti meilei. Skaistumas ir celibatas teigia, kad yra ir kitų kelių. Nemažai labiausiai mylinčių žmonių, kokius tik pažįstu, yra skaisčiai gyvenantys vyrai ir moterys, kurie man parodo savo meilę būdais, neturinčiais nieko bendro su seksualiniu santykiu: jie leidžia laiką su manimi, kai man sunku, dalinasi savo džiaugsmais ir širdgėlomis, netgi išklauso mane besiskundžiantį. Sveikas skaistumas yra priminimas, kad įmanoma mylėti nepalaikant išskirtinių santykių ir nebūtinai būnant seksualiai aktyviam. Be sekso yra daug būdų, kaip parodyti meilę, ir tie būdai yra tokie pat prasmingi.

Kas yra labiau mylintys: pašėlusi porelė, gyvenanti aktyvų seksualinį gyvenimą, įsipareigojusi vidutinio amžiaus pora, kuri užsiima seksu rečiau dėl šeimyninio gyvenimo reikalavimų, ar trapių senjorų pora, kuri dėl ligų apskritai nebėra seksualiai aktyvi? Kas yra labiau mylintys: vedęs vyras, kuris myli savo žmoną, ar vieniša moteris, kuri myli savo artimus bičiulius? Kas yra labiau mylintys: sveikas celibate gyvenantis kunigas, kuris ilgas valandas darbuojasi dėl savo parapijiečių, ar seksualiai aktyvi žmona, kuri garbina savo vyrą?

Atsakymas yra tas, kad visi jie yra mylintys. Tik skirtingais būdais.

Visa tai nepaneigia, kad būta kunigų, kurie jautė pagundą „paslėpti“ savo ligotus seksualinius potraukius, kad galėtų medžioti vaikus, atsitraukę į celibatą kaip savotišką apsauginį bažnytinį kokoną. Tačiau tai nereiškia, kad celibatas yra didesnė pedofilijos priežastis nei santuoka, tėvystė ar švietimas.

Tai taip pat nereiškia, jog celibatas yra geriausias būdas tapti kunigu, ar to, kad jis visada liks taisykle dieceziniams kunigams. Katalikų Bažnyčia jau pradėjo kaip dvasininkus priimti vedusius vyrus iš anglikonų bendruomenės.

Be to, tai nereiškia, kad vien iš vyrų sudaryta dvasininkija per amžius nesukūrė uždaros kultūros, kurioje kunigų interesai iškeliami aukščiau už pasauliečių. Tačiau tai daugiau susiję ne tiesiogiai su celibatu, o su galia.

Tai taip pat nereiškia, kad vedusių vyrų ir moterų darbas svarbiose bažnytinėse pareigose nebūtų paskatinęs energingesnio seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimo.

Tačiau dar kartą pakartosiu, kad visa tai nereiškia, jog celibatas per se skatina asmenį tapti išnaudotoju.

Stereotipai apie celibatą yra dar labiau pritrenkiantys, kai bent akimirką apmąstome tokių celibatą mylėjusių asmenybių kaip šv. Pranciškus Asyžietis, Teresė Avilietė, popiežius Jonas XXIII, arkivyskupas Oscaras Romero, motina Teresė ir didžiąją savo gyvenimo dalį Mahatma Gandhi biografijas. Kalbant dar tiksliau – pagal daugelį šaltinių, Jėzus pats gyveno celibate. (Viena pastaba: Evangelijos laisvai kalba apie jo motiną, jo brolius, jo seseris. Jei jis būtų turėjęs žmoną, būtų buvę keista jos nepaminėti.) Jėzus taip pasielgti galėjo norėdamas išreikšti savo asmeninį įsipareigojimą misijai, veikiausiai žinodamas, kad jo ne itin sėslus gyvenimas būtų sudėtingas su antrąja puse, o gal net siekdamas apsaugoti savo žmoną nuo neišvengiamos kančios, kurią galėjo numatyti.

Jėzus gyveno celibate, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo pedofilas. Toks nesu ir aš. Tokie nėra ir dauguma kunigų.

Stereotipai apie celibato besilaikančius kunigus yra ne tik neteisingi, tačiau net ir pavojingi, kaip ir tie stereotipai apie kitas religines praktikas, kurių žmonės gerai nesupranta, arba stereotipai apie bet kokią kitą nepažįstamą žmonių grupę. Jūs veikiausiai nepraktikuojate celibato, galite su juo nesutikti kaip su dvasininkijos gyvenimo norma, galite jo visiškai nesuprasti, tačiau tai nereiškia, kad turite jį pasmerkti, o juo labiau kaltinti jį dėl problemos, kurios šaknys yra žymiai sudėtingesnės.

Parengta pagal America Magazine