Evaldo Lasio nuotrauka

Keliaujant nuostabiu Prahos Karolio tiltu akį traukia įspūdinga šv. Jono Nepomuko (1345–1393) skulptūra. Šis šventasis buvo karaliaus Venceslavo IV žmonos nuodėmklausys. 1393 m. kovo 20 d. jis buvo nuskandintas Vltavos upėje už tai, kad atsisakė atskleisti karaliui karalienės išpažinties paslaptį. Tokiu būdu Jonas Nepomukas tapo pirmuoju kankiniu, atsisakiusiu atskleisti išpažinties paslaptį. Tokių kankinių gretas papildė 1936 m. nušautas ispanų dvasininkas, palaimintasis Felipė Ciskaras Puigas (Felipe Ciscar Puig), nužudytas dėl to, kad atsisakė atskleisti pranciškonų kunigo išpažintį. Tėvas Puigaas buvo sušaudytas kartu su savo penitentu.

Airijos teisingumo ministras pasiūlė penkerių metų kalėjimo bausmę dvasininkams, jei jie nepraneštų apie mažamečių seksualinio tvirkinimo atvejus. 

Išpažinties paslaptis domina ir populiariąją kultūrą: sukurta nemažai įvairių televizijos laidų ir filmų, nagrinėjančių šią problemą. Galimos atsisakymo atskleisti išpažintį pasekmės tyrinėjamos Alfredo Hičkoko filme „Išpažįstu“ („I Confess“), kurio pagrindinis herojus tėvas Loganas išgirsta savo sodininko išpažintį apie tai, kad apiplėšdamas jis nužudė vieną iš savo darbdavių. Išpažinties paslapties saugojimo įpareigojimas neleidžia dvasininkui įskųsti atgailą atlikusio sodininko policijai. Vėliau pats dvasininkas tampa pagrindiniu įtariamuoju ir vos išvengia atsakomybės už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Tačiau iššūkiai išpažinties paslapčiai nėra nugrimzdę į istoriją ar vaizduojami tik filmuose. Australijoje ir Airijoje jau kyla iniciatyvos įteisinti išpažinties atskleidimą. Airijoje naujoji įstatymo pataisa siekia kriminalizuoti atsisakymą išduoti išpažinties paslaptį, susijusią su sunkiais nusikaltimais prieš vaikus ir pažeidžiamus suaugusiuosius. Airijos teisingumo ministras pasiūlė penkerių metų kalėjimo bausmę dvasininkams, jei jie nepraneštų apie mažamečių seksualinio tvirkinimo atvejus. 

Panašios priemonės siūlomos Australijoje, kurioje vyksta valstybinis seksualinio vaikų tvirkinimo valstybinėse, religinėse ir nevyriausybinėse organizacijose tyrimas. Australijos premjerė Julia Gillard 2012 m. pareiškė, kad tyrimas turi įtraukti ir išpažinties paslaptį, kadangi vaikų tvirkinimo atveju prisidengimas šia pareiga yra „praleidimo nuodėmė“. Parlamento narys Nickas Xenophonas pareiškė, kad „viduramžiškas įstatymas turi būti pakeistas“ ir kanonų teisė „neturėtų būti viršesnė už šalies teisę“. Kiti taip pat sutinka su tuo, kad dvasininkai būtų įpareigoti pranešti apie tvirkinimo atvejus netgi tuomet, kai tai pažeistų išpažinties paslapties saugojimą. Apie tai kalba ne vien politikai. Geoffrey Robinsonas, Sidnėjaus vyskupas augziliaras emeritas pareiškė, kad jis būtų pasirengęs sulaužyti Išpažinties paslapties sakramentą dėl didesnio gėrio, siekiant apsaugoti nekaltuosius. Kaip ir buvo galima tikėtis, tokia nuostata susilaukė daug kritikos iš Bažnyčios pusės.

Bažnytinės teisės apibrėžimas

Ką apie Išpažinties sakramentą sako Bažnytinė teisė? 1983 m. Kanonų teisės kodekse konstatuojama: „Išpažinties paslaptis yra nepažeidžiama, todėl konfesarijui absoliučiai neleidžiama netgi dalinai išduoti atgailaujančiojo žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties (983 §1). Už šio sakramento sulaužymą Kanonų teisė (1388 §1) nustato bausmę – automatišką ekskomuniką, kuri yra rezervuota Apaštalų sostui. Tai reiškia, kad dėl pasmerkimo panaikinimo reikia kreiptis į Šventąjį Penitenciarijų Romoje.

Kanonų teisės 983 p. daugybę amžių saugo Išpažinties sakramento saugojimo tradiciją. Dar ankstyvajame IX a. Bažnyčios vadovai perspėjo išpažinties klausančius kunigus neatskleisti jiems patikėtos išpažinties paslapties. Gracijanas savo XII a. sudarytame disonansinių kanonų rinkinyje teigė, jog kiekvienas kunigas, atskleidęs atgailaujančiojo nuodėmes, turi būti pašalintas iš kunigų luomo.

Ketvirtasis Laterano susirinkimas 1215 m. perspėjo visus dvasininkus, kad išpažinties paslapties sulaužytojo laukia pašalinimas iš kunigų luomo ir amžina atgaila vienuolyne. Tačiau kai kurie teologai palaikė mintį, kad sakramentą galima sulaužyti tais atvejais, kai kyla grėsmė kitam žmogui ar bendrajam gėriui. Tą mintį jie grindė tuo, kad linkęs nusikalsti dar kartą atgailaujantysis nesiekia pasitaisyti, ir tuomet išpažintį išklausęs kunigas neprivalėtų laikyti paslapties. Vyko diskusijos ir apie tai, kaip galima naudotis žiniomis, gautomis per išpažintį, ir ar pats penitentas galėtų atleisti kunigą nuo paslapties saugojimo.

Šventasis Sostas 1682 m. lapkričio 18 d. dekretu uždraudė „bet kokį pasinaudojimą išpažinties paslaptimi, netgi tuomet, kai nėra jokio pavojaus ją atskleisti, ir net kai pasinaudojimas jos suteikta informacija galėtų apsaugoti patį atgailaujantįjį nuo dar didesnės žalos“. Atitinkamai išpažinties paslaptis negalėtų būti sulaužoma tiesiogiai ar netiesiogiai, atskleidžiant informaciją, kuri galėtų būti susijusi su atgailaujančiuoju ar jo nuodėme.

Sakramento esmė

Išpažinties sakramento svarbą suvokiame įsiklausydami į Jono Pauliaus II dokumentą „Susitaikinimas ir atgaila“ (1984 m.). Šiame apaštališkajame paraginime popiežius kalba apie kunigo – teisėjo ir gydytojo – bei atgailaujančiojo susitikimą greičiau kaip „apie gailestingumo, nei griežto teisingumo tribunolą“. Jonui Pauliui II buvo aišku, kad nuteisimas vaidina antraeilį vaidmenį.

Pasak popiežiaus, kadangi Bažnyčia „atspindi sakramento funkciją“, jame „atpažįstamas sąmoningumas, esantis virš nuteisimo, yra mediciniškai gydantis“. Jonas Paulius II pabrėžia daugialypę kunigo – kaip brolio, aukščiausio dvasininko, ganytojo, gydytojo, mokytojo ir teisėjo – misiją. Dvasininkas sužino apie žmogaus silpnybę, įvertina troškimą pasitaisyti, suteikia atleidimą ir sugrąžina atgailaujantįjį į bendruomenę.

Dvasininkas veikia kaip bažnytinės bendruomenės atstovas ir Dievo gailestingumo liudininkas. Dvasininkas laiko veidrodį, atspindintį atgailaujančiajam tokius jo gyvenimo aspektus, kurių jis gali ir nesuvokti. Įspėdamas apie šiuolaikiniame pasaulyje aktualią „sąžinės užtemimo“ grėsmę, Jonas Paulius II rašė, kad Bažnyčios dvasininkijos susitaikymas „įsikiša, kad atneštų žmogui žinias apie jį patį', siekiant vidinio atsinaujinimo...“

Atgailaujančiojo, išpažįstančio dvasininkui savo nuodėmes, aktas Sutaikinimo sakramente suformuoja šventą pasitikėjimą.

Teigiama, kad tai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių išpažįstamos nuodėmės: dvasininkai padeda atgailaujantiesiems suvokti, ką ir kodėl jie daro. Kardinolas Jozephas Ratzingeris, dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu, 1996 m. šį būdą pavadino „subjektyvią sąžinę išteisinančios galios teorija“, kuri mūsų dienomis turi labai menką ryšį arba beveik jo neturi su objektyviomis normomis. „Žmogus, atliekantis „teisėjo ir gydytojo“ vaidmenį nuodėmių išpažinimo metu, gali padėti prisiimti asmeninę atsakomybę už mūsų blogą elgesį...“, – periodiniame religijos apžvalgos leidinyje 2001 m. rašė Brendanas Kneale (F.S.C.) Tai taip pat padeda išvengti Dietricho Bonhoefferio vadinamosios saviapgaulės, kai mes paprasčiausiai išpažįstame savo nuodėmes sau, suteikdami ir atleidimą. Šis „atleidimas sau“ (blogąja prasme) gali niekuomet nenutraukti ryšio su nuodėme ir galiausiai susilpninti krikščioniškąjį gyvenimą.

Iš viso to galime suprasti, kodėl išpažinties paslapties saugojimo standartas Katalikų Bažnyčioje yra daug aukštesnis nei kitose profesinio konfidencialumo formose. Atgailaujančiojo, išpažįstančio dvasininkui savo nuodėmes, aktas Sutaikinimo sakramente suformuoja šventą pasitikėjimą. Tą saugo sakramentinės paslapties reikalavimas, neleidžiantis atskleisti to, kas buvo išgirsta; atgailaujančiojo jokiu būdu negalima išduoti.

Įstatymas ir paslaptis

Anglijos teisėsaugoje, kurią perėmė ir Australijos teisinė sistema, sakramentinės paslapties pripažinimas buvo privilegija, leidžianti neįtraukti liudijimo, kylančio iš išpažinties klausytojo ir atgailaujančiojo ryšio. Šis įstatymas dar iki Reformacijos kelis kartus buvo svarstomas. Australijoje egzistuoja dvejopa statutinės teisės sistema, kuria vadovaujantis įstatymų leidimo teisė priklauso jos valstijoms ir nacionalinei vyriausybei. Reikia pažymėti, kad Viktorijos ir Tasmanijos, taip pat ir Šiaurinės teritorijos valstijose veikianti teisinė sistema (su kai kuriais skirtumais) apgina dvasininką nuo reikalavimo atskleisti informaciją, gautą per išpažintį.

Religinė laisvė

Sakramentai užima pagrindinę vietą Katalikų Bažnyčios gyvenime ir praktikoje. Siūlantieji tam tikrais atvejais pažeisti konfesinę paslaptį nesuvokia Bažnyčios Sutaikinimo sakramento esmės. Bet netgi kalbant apie civilinę teisę galima argumentuoti, kad kiekvienas Airijos ar Australijos įstatymas, kuris negerbia konfesinės paslapties saugojimo, bus antikonstitucinis. Tiek Airijos, tiek Australijos konstitucija įsipareigoja „gerbti religiją“ ir palaikyti „religijos praktikavimą“. Kiekvienas įstatymas, kuris pareikalaus sulaužyti konfesinę paslaptį, gali būti traktuojamas kaip įsikišimas į Katalikų Bažnyčios tikėjimo praktikavimą.

Taip pat kyla klausimas, kaip tokia teisinė sistema galėtų būti įgyvendinta. 2012 m. kardinolas George Pellas, Sidnėjaus arkivyskupas, pasakė, kad kunigai privalėtų atsisakyti išklausyti įtariamųjų vaikų tvirkinimu išpažinties, kad vėliau nebūtų priversti atskleisti išpažinties paslaptį. „Jei dvasininkas iš anksto jau žino apie tokią situaciją, patarčiau jam atsisakyti išklausyti tokią išpažintį. Aš niekuomet neklausyčiau kunigo, įtariamo tokiu nusikaltimu, išpažinties“, – sako jis, komentuodamas karališkosios komisijos pranešimą Australijoje.

Jei paslapties negina įstatymas, tikėtina, kad pažeidėjai vengs šio sakramento. Šio dialogo būdo nutraukimas sumažintų galimybę paskatinti tvirkintoją žengti žingsnį prisipažinimo link.

Pagal užsienio spaudą parengė Rasa Baškienė