Hailey Kean/Unsplash.com nuotr.

„Vaikai, gyvenkime draugiškai“, – mėgo kartoti toks vienas katinas iš animacinio filmuko. Kiekvienos serijos pabaigoje tarsi ir susidraugaudavo su nenaudėliais peliukais, tačiau jau kitoje dalyje, trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių, pastarieji vėl kildavo į misiją jį nuskriausti. Patarlė sako, kad viena ranka ploti neįmanoma, lygiai taip pat ir draugystei reikalingas dviejų pusių nusiteikimas. Gali norėti, ko nori, tačiau, jei kitas to nenori, nieko neišeis. Apie tai derėtų susimąstyti visiems politikams, kurie skubėdami į prezidento rinkimų kampaniją prabils apie troškimą draugauti su Putino Rusija. Taip, su ta pačia Rusija, kuri savo gebėjimą draugauti su kaimynais geriausiai atskleidė Gruzijoje ir Ukrainoje.

Kalbos apie draugystę su Rusija man primena mokyklos laikus, kai klasėje atsirasdavo koks nors pacanas, panūdęs įvesti savo tvarką, t. y. paniatkes. Žiūrėk, vienam kokią pravardę priklijuoja, iš kito atima rašiklį ar kuprinę, trečiam už nepatikusį žvilgsnį pasiūlo į ausį ir tyčiojasi tiek, kad anas praranda norą keltis ryte ir keliauti į mokyklą. Matydamas visą situaciją, tu susiduri su pagunda susidraugauti su tuo pacanu. Juk iš tiesų geriausia nesipykti. Kas kad kitus skriaudžia, svarbu žiūrėti savęs, kad ir pats nepapultum į jo radarą. Geriau būti prieteliumi nei auka.

Tačiau kokia gi tai draugystė? Tiksliau klausiant, kiek tokia draugystė kainuoja? Sakoma, kad su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Draugauti su pacanu reiškia palikti skriaudžiamąjį jo valiai. Neapgaudinėkime savęs manydami, kad pacanas ramiai į mus žiūrės, jei drįsime jam pasakyti, kad su kitais jis elgiasi neteisingai. Pasakyk tai ir netrukus susilauksi kokio riebaus epiteto, o gal net „vieno į galvą“. Nes pacanas su savimi leis draugauti tik tokiu atveju, jei visada žinosime savo vietą ir niekada nestosime jam skersai kelio.

Be to, pacanai labai mėgsta kitus įtraukti į savo juodus darbus. Negi tik jis vienas bus susitepęs, geriau visi tegul susitepa, kad būtų vienodi, kad į kiekvieną pastabą toks pacanas galėtų atšauti, jog, girdi, visi čia vienodi ir „nevirpink čia oro“, nes juokiasi puodas, kad katilas juodas. O po to teisinkis, kodėl išėjai su velniu obuoliauti, nes besiteisindamas, visai įmanoma, pradėsi kalbėti, kad, girdi, obuoliai yra labai skanūs ir verti grieko, o ir tas velnias nėra toks baisus ar iš viso tik neteisingai suprastas geras vyrukas.

Taip, galite pasakyti, kad jūsų draugystė su pacanu neabejotinai bus paremta kilniais principais, universaliomis normomis, pagarba kito teisėms bei laisvėms. Tik stop, mes apie draugystę pradedame kalbėti, nors pats pacanas dar nė menkiausiu gestu neparodė, kad bent kažkiek gailisi ar bent pripažįsta savo prasižengimus, sutrypusius visus anksčiau minėtus principus ir normas. Mes pradedame nuolaidžiaudami ir keliaklupsčiaudami, tarsi jaustumėmės kalti prieš pacaną, tuo tarpu jis ne tik nesijaučia kaltas, bet ir tęsia savo ankstesnes zbitkas.

Su pacanu galime draugauti tik tada, jei jis pripažins, ką nedoro pridaręs ir imsis žingsnių savo nuodėmėms išpirkti. Galbūt stipresnieji ir gali primiršti etinius principus manydami, kad su pacanu gali susitarti ir jį paveikti, pasitelkdami galios instrumentus, tačiau silpnesnieji, kurie tokių instrumentų neturi, gali apeliuoti vien į etines normas, kurių nepaisant nėra įmanoma jokia draugystė ir suartėjimas. Jei ir mes išduosime principus, tai pacanas neišvengiamai triumfuos, pažemindamas mus ne tik fiziškai, bet ir morališkai.

Galiausiai visiems labai pravartu suvokti, kaip pacanas traktuoja taisykles ir susitarimus. Šie galioja tik kitam, nes pats pacanas, kuriam ne lygis kažkam paklusti, yra aukščiau visko. Jam pačiam nesilaikyti susitarimų ir pažadų yra ne moralinis nuopuolis ar išdavystė, o tiesiog proga pademonstruoti galią. Pacano pasaulėvaizdyje kietas yra tas, kuris gali daryti, ką nori, o teisei ar susitarimams paklūsta tik nevykėliai, kurie tą daro iš savo silpnumo ir dėl to, kad kiti, turintys galią, priverčia juos taip padaryti.

Kremliaus pacanas jau įrodė, kaip geba laikytis susitarimų. Kadaise pažadėjęs, kad nekiš nagų prie savo kaimynės, jis ją ne tik apvogė, tačiau ir dabar toliau ją terorizuoja įžūliai aiškindamas, kad, suprask, iš tikro jis čia niekuo dėtas. Tad ar mums reikalinga draugystė su tokiu pacanu? Kiekvienas, kuris mano, jog taip, turėtų labai rimtai susimąstyti, kad po neliktų ne tik be baltinių, bet dar ir užteršta dvasia.