Sausio 4 d. minime šv. Angelę Folinjietę, pasaulietę pranciškonę (1248–1309).

Angelė iš Foligno (Folinjo), viena pirmųjų italų mistikių, gimė viduramžių miestelyje 1248 metais.

Jaunystėje, kaip ir jos bendraamžė Margarita iš Kortonos, buvo pasidavusi moteriškai tuštybei, gyvendama ramų ir patogų gyvenimą ne prašmatniuose, bet puošniuose namuose greta vyro ir vaikų. Nestigo ir sunkių moralinių kalčių, kurios vedė prie eilės šventvagiškų išpažinčių ir komunijų.

Sulaukusi 37 metų, Angelė patyrė radikalų gyvenimo pasikeitimą. Jai teko išgyventi vyro ir vaikų netektį, tačiau tomis itin skaudžiomis aplinkybėmis parodė neeilinę dvasios jėgą. Buvo 1285 metai: šv. Pranciškus, pasirodęs sapne, paragino ją drąsiai pasukti tobulumo keliu.

Šįkart ji atliko nuoširdžią išpažintį, nieko nenuslėpdama ir atiduodama viską Dievui. Kunigas išsklaidė jos nuogąstavimą, esą jos nuodėmės tokios sunkios, kad tik vyskupas gali duoti jų išrišimą. Šis kunigas, Arnaldas ir Foligno, tapo jos dvasios tėvu.

Angelė atsisakė savo prašmatnių apdarų bei papuošalų ir pradėjo atgailos gyvenimą. Ji pardavė savo provincijos dvarą, o visą pasaulietišką turtą išdalijo vargšams. Angelės giminaičiai buvo įsiutę ir norėjo ją atiduoti į pamišėlių namus.

Angelė įstojo į Pasauliečių pranciškonų ordiną ir 1291 metais davusi vienuolinius įžadus išsiruošė į piligriminę kelionę į Asyžių. Ši kelionė paliko neišdildomų pėdsakų jos sieloje. Būtent kelionės metu Angelė patyrė sukrečiamų ir nepaprastos laimės kupinų mistinių potyrių, kurie itin nustebino jos giminaitį bei dvasios tėvą pal. Arnaldą iš Foligno: pastarasis, bijodamas, kad šie fenomenai nebūtų piktojo įkvėpti, nurodė padiktuoti jam savo vidinius išgyvenimus.

Poreikis nušviesti šios sielos gelmes davė pradžią vienai iš vertingiausių knygų apie ypatingai Dievo apdovanotos sielos mistines patirtis. Autobiografija, kurią palaimintoji diktavo Umbrijos dialektu, buvo iškart užrašoma scholastine lotynų kalba. Savo „trisdešimtyje žingsnių“ Angelė padiktavo visa, kas įvyko jos sieloje nuo atsivertimo, įvykusio 1285 m., iki akimirkos, kai mistinės patirtys tapo fragmentiškesnės, užleisdamos vietą naujai dvasinei raiškai, ypač „dvasinei motinystei“.

Aplink „Folinjo Angelėlę“ susibūrė nemaža grupė tobulesnio gyvenimo ištroškusių sielų. Joms palaimintoji siuntė nemažai laiškų, surašė naudingų gyvenimo gairių. Neturtas, nusižeminimas ir ramybė – tai pagrindinės jos temos: „Didžiausias sielos gėris yra tikra ir tobula ramybė... kas trokšta tobulo poilsio, tegul stengiasi visa širdimi mylėti Dievą, taip toje širdyje gyvens Dievas, kuris vienintelis teikia ir gali suteikti ramybę“.

„Magistra theologorum“ vadinta Angelė Folinjietė mirė gimtajame mieste 1309 m.