Sausio 4 d. Vilniaus Katedros aikštėje gydytojai rezidentai rengia akciją „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“. Akcijos išvakarėse kalbinome gydytoją rezidentę Urtę Builytę, Medikų sąjūdžio atstovę.

Prieš kelias savaites LR Seime vyko balsavimas dėl gydytojų rezidentų atlyginimų pakėlimo. Stebint šį balsavimą ir po jo vykusias manipuliacijas, ne vienam turbūt kilo minčių, jog valdantieji mažų mažiausia neturi jokios sveikatos apsaugos sistemos vizijos ir strategijos. Tuomet gal ir nereikėtų stebėtis, kad jauni gydytojai kraunasi lagaminus ir vyksta į užsienį. Gal galite pasakyti, kiek gydytojų rezidentų galvoja apie emigraciją?

Oficiali informacija nėra renkama, tačiau buvo apklausta apie 500 ketvirto ir penkto kurso studentų. Trečdalis jų jau tvirtai pasiryžę emigruoti, trečdalis dvejoja, trečdalis liks Lietuvoje. O įstojus į rezidentūrą ir pamačius darbo sąlygas, atlyginimą bei požiūrį į rezidentus, apsisprendusiųjų išvykti skaičius tik didėja. Ypač kai supranti, kad esi jaunas ir kompetentingas žmogus, galintis daryti dalykus, kurių daug kas negali, o atlyginimą gauni mažesnį nei nekvalifikuotas darbininkas. Dabar dažnai sakoma: o ko visi iki šiol tylėjo, tik dabar sujudo? Na, tiesiog jau paskutinis lašas įvarvėjo, nėra kur toliau eiti.

Urtė Builytė

Sausio 4 dieną Vilniaus Katedros aikštėje prasidės akcija „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“. Kokių tikslų siekiate, organizuodami šią akciją?

Rezidentų problemų yra daug. Kelsime rezidentų atlyginimų klausimą: jei stipendiją perkelsime į atlyginimą, įdomu, iš kokių lėšų bus kompensuojami mokesčiai, nes, kaip teigiama, visas biudžetas yra paskirstytas. Taip pat kyla klausimas, kaip bus su tais studentais, kurie negauna stipendijos ir patys moka už mokslus. Ar jiems pradės papildomai mokėti? Vilniaus universitete mediciną studijuoja 840 studentų, o 150 už mokslą moka patys. Tai nėra mažai, ir jų interesams turi būti atstovaujama.

Kitas klausimas – pačios rezidentūros kaip gydytojų rengimo modelio pertvarkymas. Tai – didžiulis darbas, didžiulės investicijos, dėstytojų parengimas ir t. t. Norėtųsi, kad tam skirtos lėšos nenueitų perniek, kaip įvyko su e-sveikata.

Žmonės yra pikti, nusivylę, nes mato, kad sprendimai buksuoja, o tie, kas juos turi priimti, tiesiog jų nesuvokia. Dauguma jų prisistato medikais, o medikais jie nėra dirbę jau gal penkiolika metų.

Vienas mūsų šūkių yra toks: „Kiek tau reikėtų sumokėti, kad šventes praleistum darbe, atskirai nuo savo šeimos?“ Mūsų budėjimo para kainuoja 8 eurus, o per šventes paros trukmės budėjimas – 16 eurų. Dauguma rezidentų dirba keliuose darbuose, norėdami sudurti galą su galu.

Girdėjau, kad JAV rezidentai gauna apie 60 000 dolerių per metus, o pažįstami rezidentai, neseniai keliavę po Suomiją, labai rimtai buvo viliojami 3000 eurų alga.

Estijoje jiems mokama 1400 eurų per mėnesį. Tačiau sveikatos reformą jie pradėjo 1990-aisiais, kai visi komunistai buvo išmesti iš valdžios. Ir dabar Estija yra viena šalių, kurioje e-sistema yra aukščiausio lygio. Jie viską skaičiuoja, ir tuomet dingsta tokie kriterijai, kaip „man patinka, man nepatinka“, „čia Vilnius, čia Kaunas“, ar „čia mano tėtis, mama“ ir pan.

Pas mus dar išlikusi prasta darbo kultūra, požiūris, kad bet kuris žmogus, dirbantis intelektualinį darbą, o ne tinkuojantis sienas, realaus darbo nepadaro. Ką ten reiškia išrašyti tuos vaistus, surašyti istoriją...

Bet tokios nuostatos egzistavo sovietmečiu...

Sveikatos apsaugos ministerija, užuot keitusi visuomenės požiūrį į gydytojus, tik didina atotrūkį. Kaip buvo su policininkais? Buvo dirbama su viešaisiais ryšiais, keičiamas požiūris į policijos darbą. O Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad reikia padaryti tą ir tą, o nesudaro sąlygų.

Kaip vyksta rezidentūros skirstymas, kur visada kyla didžiausios batalijos? Na, ateina vyrukas su ekseline lentele, išsitraukia ją, pažiūri – ten tiek loristų daugiau kaip 65 metų amžiaus, čia tiek – per 70 metų, kurie gal išeis, na, dar Pasvalio ligoninė prašo rezidento. Tai Kaunui dvi vietos, o Vilniui – viena. Ir metų metais tai nesikeičia, net ir tie patys žmonės dalyvauja posėdžiuose.

Gydytojų poreikio apskaičiavimas susijęs su nacionalinės sistemos vizija. Gal ir norėtų apskaičiuoti, kiek reikia gydytojų, bet negali, nes nežino, kaip bus. Lietuvoje gydytojų skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra kone didžiausias Europoje, bet jie dažnai dirba ne savo darbą. Užpildo statistines formas, susiskambina su socialiniais darbuotojais dėl gabenimo į slaugos namus ir panašiai. Aš internatūrą atlikau Austrijoje, kur pamačiau, kad požiūris į rezidentą kardinaliai skiriasi nuo požiūrio Lietuvoje: man mokėjo kuklų atlyginimą, davė kambariuką, uniformą, kurią skalbė, virtuvėlėje davė pavalgyti.

O čia pats turi iš 350 eurų algos nusipirkti pižamą, stetoskopą, neštis namo visokiais stafilokokais apkrėstus drabužius. Liūdniausia, kad sistema tokia, kad prastai apmokami geri specialistai, norėdami likti su šeima tėvynėje, turi du pasirinkimus: arba išvažiuoti, arba tapti sistemos dalimi. O tai užpelkėjusiai sistemai tokia situacija labai gera: tu žmonėms nemoki, o jei kažkas pradės garsiai kalbėti, galėsi tokį už ką nors patempti.

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis sugebėjo išjudinti užpelkėjusius „Lietuvos geležinkelius“ ir atimti apdovanojimą iš korumpuoto „Automagistralės“ vadovo, taip pat patikrinti vagiamo asfalto kiekius. Ko reikia, kad Sveikatos apsaugos ministerija išjudėtų iš savo pelkės?

Kažin, ar šiuo metu sveikatos apsaugos sistemoje alkoholio vartojimo suvaldymas yra pirmo būtinumo dalykas. Gal pirmiau reikėtų pasirūpinti psichologine pagalba, kuri reikalinga ir medikams, nes dabar, jei tau įrašys F kodą, tu negalėsi dirbti sveikatos apsaugos sistemoje, o be šio kodo tu nenusipirksi kompensuojamųjų vaistų. O depresija yra tokia pati liga kaip gripas ir panašiai. Pas mus labai stigmatizuotas požiūris į psichinę sveikatą. Žmonės serga, jie pavargę, serga depresija, bet to mes nepripažįstame. Verčiau pasakome: „Nustokime gerti.“

Vaiko raidos centras. Dr. Dainiaus Pūro nuotrauka.

O kalbant apie psichinę sveikatą reikia pažiūrėti į Vaiko raidos centro pastato istoriją ( 2013 m. Vaiko raidos centrui įgriuvo stogas. – Red. pastaba). Mūsų mitingą ten reikėtų organizuoti. Tai yra paminklas tokiai griūvančiai, konvulsijose besivartančiai sistemai.  

Į ką turėtų orientuotis tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva? Mes neturime iškasenų, brangiųjų metalų, tad turėtume remtis savo žmonėmis. Mūsų kapitalas yra tie žmonės, kurie išvykę padaro nuostabių dalykų. Išvažiavę jie gali bent jau išsimiegoti, ko mes negalime čia, lakstydami per kelis darbus. O norisi ir į teatrą nueiti, ir knygą paskaityti.

Žmonės, mokantys už savo sveikatos apsaugą, turėtų gauti adekvačias paslaugas, kad jų mokami pinigai nebūtų perskirstomi rezervui ar panašiai. Valstybė, turinti įsipareigojimus mokėti už sveikatos paslaugas, nes kol kas sumoka tik pusę sumos.

O kodėl valstybė taip elgiasi?

Manau, kad tos įmokos buvo pradėtos mažinti sunkmečiu, o vėliau tiesiog „pamirštama“ viską atstatyti. Mokesčių surinkimas turi būti efektyvus ir užtikrinamas. Nėra ko kalbėti apie mokesčių didinimą sveikatos apsaugai, neišdiskutavus ir neapskaičiavus visų mechanizmų, negavus ekspertų išvadų. Dabar gi pamatėme, kad kažkas balsuoja, net nesuprasdamas, dėl ko balsuoja.

Kitas dalykas, kad pačios sveikatos paslaugos turi būti apmokamos adekvačiai, o ne tiek, kiek skiria ligonių kasos. Diskutuojant dėl dirbtinio apvaisinimo buvo suskaičiuota, kiek kainuoja gydytojo atlyginimas, procedūros, įvairios paklodėlės. Ta suma buvo pateikta ligonių kasoms, ministerijai, viskas buvo sutarta, o vėliau atėjo sprendimas, kad suma sumažinta perpus. Taigi, mažėja darbo užmokestis, kažko atsisakoma, niekam nėra paslaptis, kad tuomet prašoma pacientų atsinešti savo priemones gydyti. O to neturėtų būti, nes žmonės ir moka už savo sveikatos priežiūrą. Reikėtų sąžiningumo iš sprendimų priėmėjų.

Išeina iš Sveikatos apsaugos ministerijos raginimas pacientams reikalauti, kad gydytojai atliktų tokius ir tokius tyrimus, o nesudaromos sąlygos tokioms paslaugoms suteikti. Truputį vienur pakrapštoma, truputį kitur, o sisteminio požiūrio nėra. Va, gydytojai, rezidentai reikalauja, tai va, kažką pakrapštysime. Kartais atrodo, kad viskas vyksta smėlio dėžės žaidimų lygiu. Visa sveikatos vadyba yra atskira sritis, kurioje reikia suderinti tiek ekonominius rodiklius, tiek moralines nuostatas.

Kiek čia lemia ministro asmenybė?

Ministras ne vienas priima sprendimus, skaičiuoja ir daro. Lyderis, aišku, labai svarbus, nes jis renkasi komandą. Jei jis kažko nežino, tegu pasikviečia tą, kuris žino.

Kalbant apie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus kyla klausimas, kiek jie turi įgūdžių, reikalingų šiuolaikiniam pasauliui, šiuolaikinei sveikatos apsaugos sistemai, pertvarkai. Ministrai keičiasi dažniau, nei norėtųsi, o ministerijoje dirba tie patys žmonės.

Papasakokite trumpai apie pačią akciją – kaip ir kur ji vyks?

Sausio 4 d. 11 val. renkamės Katedros aikštėje, ten jaunieji gydytojai matuos kraujospūdį, mokys pirmosios pagalbos. 11.30 val. pajudėsime link V. Kudirkos aikštės, kur apie valandą vyks mitingas, po kurio simboliškai sulipsime į autobusus, vykstančius į Oro uostą. Tegul visi pamato, kad išvyksta gydytojai, mokytojai, mokslininkai.

Ką darysite, jei į jūsų reikalavimus nebus atsižvelgta?

Nemanau, kad dabartiniai valdantieji kažką pakeis, nors ir turi didžiulį visuomenės, opozicijos palaikymą. Tačiau mums svarbu, kad atėję žmonės pamatytų, jog daktaras turi savo veidą, kad jis – irgi žmogus. Tai bus paskata ir mokslininkams, ir mokytojams taip pat pradėti veikti. Sveikimas prasideda nuo problemos identifikavimo. Labanauskas (Gydytojų profsąjungos prezidentas. – Red. pastaba) mus yra pavadinęs feisbukine gauja, tai mes norime parodyti, kad esame tikri žmonės.