Ben Rosett/Unsplash.com nuotr.

Santuoką paskelbti negaliojančia galima ir per vieną mėnesį, jeigu tam yra labai svarbių priežasčių. Tokia galimybė atsirado po to, kai 2015 metais popiežius Pranciškus paviešino Apaštališkąjį laišką motu proprio forma Mitis Iudex Dominus Iesus“, – sakė Kauno arkivyskupijos bažnytinio tribunolo Santuokos ryšio ir teisingumo gynėjas, Bažnytinės teisės licenciatas kun. Virginijus Veprauskas.

Pasak kunigo, 2017 metais Kauno bažnytiniame teisme nagrinėta daugiau nei šimtas bylų, nes pastaruoju metu vis daugiau žmonių pajunta poreikį sakramentiniam gyvenimui – eiti išpažinties ir priimti šv. Komuniją. Prieš keletą metų prašymų santuoką paskelbti negaliojančia buvo gerokai mažiau.

„Jeigu antrą kartą susituokę žmonės ilgisi sakramentinio gyvenimo, jie turi prašyti Bažnyčios, kad svarstytų klausimą dėl pirmosios santuokos paskelbimo negaliojančia. Bažnytinio teismo procesas prasidės tada, kai prašymas bus priimtas bažnytinio tribunolo, kurį sudaro: oficiolas arba viceoficiolas, teisėjai, santuokos ryšio ir teisingumo gynėjai bei notaras“, – aiškino Kauno arkivyskupijos bažnytinio tribunolo Santuokos ryšio ir teisingumo gynėjas, kunigas V. Veprauskas.

Kauno arkivyskupijos tribunolas yra pirmosios instancijos teismas savo arkivyskupijos byloms ir antrosios instancijos – Vilniaus arkivyskupijos tribunolui ir Vilkaviškio, Telšių bei Šiaulių vyskupijų tribunolams. Paaiškinkite bažnytinio teismo proceso subtilybes?

Pirmiausia ieškovas pateikia prašymą santuoką paskelbti negaliojančia pirmosios instancijos teismui. Jis nagrinėja bylą ir priima sprendimą anuliuoti santuoką arba palikti galiojančia.

Jeigu po pirmos instancijos bažnytinio teismo, kuris vyko Vilniuje, Telšiuose ar Vilkaviškyje, viena iš šalių yra nepatenkinta sprendimu – santuoka pripažinta galiojančia – tada šalys gali teikti apeliaciją. Antrosios instancijos bažnytinis teismas, kuris gali būti, tarkim, Kaune, atidžiai ištiria bylą ir nusprendžia, kad santuoka yra negaliojanti. Jei yra du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, galima rašyti kasacinį skundą ir kreiptis į Apaštalų sostą Romoje.

Teikiant kasaciją, visą bylos medžiagą reikia tiksliai išversti į kokią nors Vatikane žinomą kalbą, kad Romos kurijos darbuotojai galėtų perskaityti bylą. Apaštalų sostas dažniausiai bylą grąžina su leidimu sudaryti kasacinį arba trečios instancijos teismą Lietuvoje, kurios nors vyskupijos tribunole. Po trijų teismų būna du vienodi ir vienas prieštaraujantis sprendimas. Bylos baigtį lemia du vienodi sprendimai. Tokiu būdu santuoka pripažįstama kaip negaliojanti arba galiojanti.

Dažnai žmonės baiminasi net pradėti bažnytinio teismo procesą…

Bažnytinio teismo procesą pradėti reikia nuo maldos. Bent jau persižegnokite ryte bei vakare ir prašykite Dievo, kad Jis padėtų išspręsti šiuos klausimus. Po to kreipkitės į savo vyskupijos kuriją arba į kuriją, kurios teritorijoje buvo sudaryta bažnytinė santuoka. Čia jums paaiškins, kaip susisiekti su bažnytiniu teismu, vadinamuoju „tribunolu“.

Tada galite pradėti galvoti, kur santuoka buvo įregistruota, kur gyvena buvęs sutuoktinis, ieškoti liudininkų, kurie patvirtintų, kad viskas, kas sakoma, yra tiesa. Pildant bažnytinio teismo dokumentus, nenukrypkite į lyrinę beletristiką, juose turi būti tik konkretūs faktai.

Dažnai žmonės baiminasi, kad buvęs sutuoktinis gali pasakyti: „Aš nesutiksiu skirtis.“ Bažnytiniame tribunole niekas neklausia, sutiksi ar nesutiksi skirtis. Teismas pateikia iš anksto parengtą klausimyną ir nori išgirsti į jį atsakymus.

Gali būti ir taip, kad buvęs sutuoktinis nereaguoja į teismo kvietimą – tokiu atveju procesas vyksta atsakovui nedalyvaujant. Bet gali būti ir kitaip – atsakovas jau turi kitą šeimą, gražiai gyvena ir nori susitvarkyti sąžinės reikalus su Bažnyčia. Atvykęs jis patvirtina ieškovo išdėstytus teiginius ir proceso eiga tampa greitesnė bei lengvesnė.

Prasidėjus teismo procesui, šalys ir liudininkai duoda priesaiką „sakyti tiesą ir tik tiesą“ ir nieko neatskleisti iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Svarbu žinoti, kad jeigu priesaika sulaužoma, kol ji neatšaukta, joks kunigas negali duoti išrišimo, net ir mirties pavojuje.

Kun. Virginijus Veprauskas/Kristinos Čyžiūtės nuotr.

2015 m. rugpjūčio 15 d. popiežius Pranciškus paviešino Apaštališkąjį laišką motu proprio forma Mitis Iudex Dominus Iesus, jame skelbiama, kad keičiasi santuokos anuliavimo – pripažinimo negaliojančia – procesas. Kokią žinią šiuo laišku siuntė popiežius Pranciškus?

Šiame laiške, kurį popiežius Pranciškus paskelbė niekieno neprašomas, nes motu proprio reiškia laisvu savo valios apsisprendimu, jis atsiliepė į visuotinės Bažnyčios svarstymą, ar reikalingas antrosios instancijos teismas. Laiške naujų kriterijų Kanonų teisėje neatsirado, bet atsirado palengvinimų: sutrumpintas bažnytinio teismo procesas, kada yra ypač akivaizdūs argumentai; neprivaloma apeliacija; teisėju gali būti vyskupas; palengvinti procedūriniai klausimai, ne visur reikia santuokos ryšio gynėjo parašų.

Iki Apaštališkojo laiško paskelbimo apeliacija buvo būtina. Dabar ji galima, bet nėra būtina. Bylą galima baigti ir per vieną mėnesį, jeigu tam yra labai svarbių priežasčių, kurias įvardijo pats popiežius Pranciškus: aiškus vieno iš sutuoktinių tikėjimo trūkumas, vienas iš sutuoktinių yra nekrikštytas, turėjo slaptą ryšį santuokos metu arba kai viena iš pusių reikalavo aborto – tai ženklas, kad santuoka nesiekė būti atvira gyvybei, tada įrodyti, kad santuoka yra niekinė, nesudėtinga.

Bet nereikėtų pamiršti, kad vietos ordinaras (katalikų vyskupas, kuris yra vyriausias konkrečios vyskupijos valdytojas, – red. past.) neturi dispensavimo galios nuo procesinių veiksmų, tai yra atleisti nuo bažnytinių reikalavimų. Bažnytinės santuokos bylos taip pat yra procesinės: ieškinio priėmimas, liudininkų kvietimas, ginčo formuluotės nustatymas. Negali vietos ordinaras sakyti, kad procesas nereikalingas dėl to, jog viskas ir taip akivaizdu – tai rezervuota tik Apaštalų sostui. Kad ir koks būtų šventas vyskupas, jis neturi teisės dispensuoti nuo procesinių veiksmų, jie privalo būti.

Po šio Apaštališkojo laiško motu proprio forma paskelbimo vyskupas gali nebeduoti bylos į teismą, bet tada pats vyskupas privalo būti bylos teisėju, bet mūsų ganytojai yra labai užimti, todėl jų vardu veikia tribunolas, nes jis tam ir yra įsteigtas.

Kiek santuokų buvo paskelbta negaliojančiomis vien vyskupo sprendimu nuo to laiko, kai buvo paskelbtas Apaštališkasis laiškas Mitis Iudex Dominus Iesus (2015)?

Kaune tokio įvykio nebuvo, nes nebuvo nagrinėti tokie atvejai, kurie nekeltų abejonių dėl santuokos paskelbimo negaliojančia. Nors bandymų pasiekti Kauno ordinarą su prašymu santuoką paskelbti negaliojančia be bažnytinio teismo proceso buvo. Iki šiol visi prašymai dėl santuokos anuliavimo yra sprendžiami tik bažnytinio teismo proceso metu.

Dėl antros instancijos, tai iš paskutinių 100 bylų gal tik kokie 3 procentai buvo pateikti, nes viena iš šalių buvo nepatenkinta teismo procesu ir nutartimi.

Popiežius Pranciškus savo posinodiniame apaštališkąjame paraginime Amoris Laetitia apie meilę šeimoje, garsiajame 8 skyriuje, taip pat aptaria aktualius klausimus antroje santuokoje gyvenantiems žmonėms. Posinodinis paraginimas buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Kodėl?

Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu popiežius „atvėrė kelius“ vyskupams, kurie mato savo vyskupijose problemas ir mano, kad jas galima išspręsti palengvinant sutuoktiniams gyvenimą.

Galima drąsiai teigti, kad Vatikano II susirinkimas, kaip ir Vatikano I susirinkimas, remiasi bažnytiniu Tridento susirinkimu, kuris buvo sušauktas atsiradus reformacijos grėsmei. Po reformacijos Tridentas įvedė visokias „anathema sit“ (bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija. Ji buvo praktikuojama viduramžiais visose krikščioniškose konfesijose, – red.past.). Atsirado daugybė sugriežtinimų. Tridento susirinkimas suvaržė liberaliai besivystančią bažnytinę bendruomenę. Vatikano II susirinkimo nutarimai daug dalykų išlaisvino, o popiežius Pranciškus „eina keliu“, kuris byloja, kad krikščionybė yra meilės religija. Ir kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje gali priimti sprendimus, kurie, jo manymu, gali būti geri. Taip pat „atidarė duris“ priimti Komuniją antrą kartą susituokusiems.

Tokio pobūdžio dokumento mes dar neturėjome.

Nick Karvounis/Unsplash.com nuotr.

Įsivaizduokime situaciją. Tikinti sutuoktinių pora gyvena antroje santuokoje ne pirmą dešimtmetį. Jie vienas kitam ištikimi, kartu užaugino vaikus ir nuoširdžiai nesupranta, kodėl jie negali eiti išpažinties ir priimti šv. Komunijos?

Antroje santuokoje gyvenantys žmonės, kol dar pirmasis sutuoktinis yra gyvas, eiti išpažinties ir priimti šv. Komunijos – negali. Kartais per išpažintį jie nuslepia šį faktą, kad gyvena ne pirmoje santuokoje, ir kunigas ramia sąžine duoda išrišimą, bet nuodėmės neatleidžiamos, nes buvo melaginga išpažintis, o Eucharistija priimama šventvagiškai.

Jeigu santuokai nebuvo kliūčių, tai jie ir turėtų gyventi pirmoje santuokoje. Bet kažkas atsitiko, kad negyvena. Tai, „kas atsitiko“, reikia juridiškai įvardinti dokumentuose ir prašyti Bažnyčios, kad svarstytų klausimą dėl santuokos paskelbimo niekine. Jeigu atsakymas netenkina, tam yra antra ir net trečia instancija. Kai visos galimybės „išsemtos“, tada galima artimiau susipažinti su parapijos klebonu. Turėtumėte žinoti, kad klebonas turi teisę eiti pas vyskupą ir prašyti įvairių malonių.

Kalbant užsiminėte, jog „labai svarbu, kad apie tai sužinotų jauni žmonės“. Ką jie turėtų žinoti?

Jauni žmonės turi žinoti, kad ruoštis santuokai yra būtina. Privalu susipažinti su atsakomybe, kurią prisiima kurdami šeimą. Tuokdamas jaunus žmones matau ne tik jų gražias sukneles ir kostiumus, vėliau skaitau prašymus santuoką paskelbti negaliojančia, o visi tie gražūs apdarai būna sujaukti ir aptaškyti purvais.

Už tai, kad žmonės nesupranta, kas yra santuoka, atsakinga ir Bažnyčia. Bėda ta, kad ji nesugeba tinkamai paruošti tokių sužadėtinių kursų rengėjų, kurie gebėtų bendrauti ir perteikti žinią jauniems žmonėmis, kurie baigę mokslus Oksforde, matę Harvardą ir pagyvenę Kinijoje. Šie žmonės yra reiklūs ir nori kokybės. Turi būti ne tik šiuolaikinės patalpos, atitinkančios visus higienos reikalavimus, bet ir žmonės, kurie nutuokia, kam jie ruošia sužadėtinius. Kartais to pritrūksta. Tada jaunimas numoja ranka ir dingsta, daugiau bažnyčioje jų nepamatysi.

Sužadėtinių kursų rengėjams turėtų būti svarbu ne kuo daugiau pateikti informacijos, bet pamatyti žmones, kurie yra sutverti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Jie turi padėti jiems suprasti, kad santuoka – tai ne tik „išorinė“, bet ir „vidinė“ šventė, kurios metu įsipareigojame glausti, bučiuoti ir mylėti gimtosios nuodėmės sužeistą žmogų ne tik džiaugsme, bet ir varge, skausme iki gyvenimo pabaigos.

Lietuva išlieka tarp šalių, kuriose bendras skyrybų indeksas – didžiausias ir išlaiko augimo tendenciją.

Paskutiniais Lietuvos statistikos duomenimis, vien Kauno mieste per pirmą 2017 metų pusmetį registruota 512 ištuokų. Kaune ir Kauno rajone bendras skyrybų rodiklis tūkstančiui gyventojų buvo kiek mažesnis nei vidutiniškai Lietuvoje. 2016 m. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų vidutiniškai teko 3,1 skyrybų, Kauno mieste šis rodiklis siekė 3, o Kauno rajone – 2,9.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje skyrybų skaičiai auga ir augs ateityje, prognozuojama Eurostato ataskaitose. Bendrasis skyrybų rodiklis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse svyruoja, tačiau pas mus stabiliai auga. Lietuva išlieka tarp šalių, kuriose bendras skyrybų indeksas – didžiausias.