Aktoriai Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius rež. Gintaro Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vidas PETKEVIČIUS, vienas iš garsaus režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktorių, sukūrė daug įsimintinų vaidmenų Jaunimo ir kituose teatruose, o antra tiek – kino filmuose. Šiuo metu jį drauge su kolegomis Kostu Smoriginu ir Vladu Bagdonu dažniau galima išvysti koncertų salėse.

Trys legendiniai aktoriai, bardai… Kokias dainas dainuojate?

Kiekvienas dainuojame savo dainas, taigi koncertą sudaro trys dalys. Aš scenoje būnu ne vienas, groju su puikiu gitaros meistru, prodiuseriu Martynu Kuliavu. Dainos ir iš ankstesnio repertuaro (esu išleidęs savo dainų kasetę, vėliau – CD), ir naujos. Man artimos dainos gerų poetų tekstais – dainuoju Algimantą Baltakį, Salomėją Nėrį, Vincą Mykolaitį-Putiną… Važinėjame po visą Lietuvą. Pakoncertuojame ir su dukra Aiste. Štai Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme, mudu atpylėme net pusantros valandos koncertą.

Kadaise vieną televizijos projektų laimėjusi Aistė, matyt, taip pat sieja savo ateitį su muzika?

Galbūt ją dar pastebės prodiuseriai, o šiuo metu ji ir taip sukasi kaip vilkelis, mat augina du vaikus – penkerių metų Ameliją ir vienerių su trupučiu Jokūbėlį.

Ko gero, dažnai ši jauna šeimos režisierė jums paskiria pagrindinį, senelio, vaidmenį?

Būna, būna, pas mus visi laukiami – ypač anūkėlis Jokūbas. Jis toks žvitrus, toks energingas, toks įdomus… Džiaugiuosi ir penkiamete Amelija, ir dvimete antrosios mūsų atžalos, Gabrielės, dukryte Marija. Gabrielė mokosi Dailės akademijoje. Kadangi yra gerai įvaldžiusi danų kalbą, dar dirba užsienio firmoje, dažnokai važinėja į Kopenhagą. Aistė šiuo metu motinystės atostogose, bet ir jai netrūksta reikalų. Kartais su žmona Violeta net nespėjame lakstyti paskui tris anūkėlius. Smagu, kad būdamas šiek tiek laisvesnis galiu vaikams padėti. Netoli mano septyniasdešimtmetis, ištisai koncertuoti ar vaidinti jau nenorėčiau.

O kas jūsų namuose vadovauja šeimos stalui, ypač kai visi susirenkate?

Žmona vadovauja, ji – nuostabi kulinarė. Vaikystėje mokėjau virti, kepti. Augome keturi vaikai, ir aš, vaikėzas, septyneriais metais už save jaunesnei sesei kepdavau blynus. Beje, mūsų šeimoje dominuoja skaičius 7: aš vyresnis už žmoną 7 metais, mano tėvelis – tiek pat už mamą, tarp dukrų – 7 metų skirtumas.

Malonu, kad jūsų namų tarsi nepalietė šiandieniai skersvėjai – išsaugojote šeimą…

Kaip čia pasakius… Aš antrąkart vedęs, nepavyko išvengti nudegimų. Kurse buvo dvi poros: aš susituokiau su Kristina Kazlauskaite, o Arūnas Storpirštis – su Dalia Storyk. Dirbome be jokių laisvadienių, nuolatos visi kartu, tai iš to paties rato ir rinkomės – nebuvo laiko kitur pasidairyti.

Jūsų manymu, ar labai svarbu kiekvienam turėti savos erdvės?

Būtina. Pirmoji santuoka gal todėl ir iširo, kad mes buvome per daug arti vienas kito: ir teatre, ir koncerte, ir namuose. O juk nuotaikų būna įvairiausių… Antrąkart jau kitaip žiūrėjau ir neprašoviau, nors visi horoskopai rėkte rėkė, kad ne, netinkame vienas kitam: aš – Vėžys, Violeta – Avinas. Kartu jau pragyvenome 37 metus.

Jūsų žmona, atrodo, taip pat arti teatro?

Ji dešimt metų dirbo režisieriaus asistente teatre. Šiuo metu pluša firmoje, kur reikia vokiečių kalbos, kurią, beje, ir yra baigusi. Žmona, ačiū Dievui, turi laisvą darbo grafiką, nes tai yra jos pačios ir mano sūnėno firma. Slidinėjame kur nors Austrijoje, leidžiamės nuo kalno, o ji telefonu priima geras naujienas ir šaukia man, kad ką tik uždirbo tiek ir tiek.

Aktorius Vidas Petkevičius rež. Vytauto V. Landsbergio spektaklyje „Baltas sodininkas“.

Buvau pasiekęs tokią kulminaciją – susitvenkė visos emocijos, visos fizinės jėgos, užplūdo tokia stipri energija, kad, rodos, prisiliesiu prie ko nors ir lyg elektra nukrėsiu. Kišdavau rankas po tekančiu vandeniu, kad bent šiek tiek tą įtampą sutramdyčiau. O paskui… kaip skuduras.

Jaunystėje jums, žinomam aktoriui, sunku buvo nuo gerbėjų apsiginti?

Visko būdavo (juokiasi). Aišku, netrūko susižavėjimo iš moteriškos pusės. Vaidmenys spektakliuose – nuogos emocijos, nenuostabu, kad žiūrovai aktorių dažnai sutapatina su personažu. Pavyzdžiui, „Dėdė Vania“. Kai mane mušdavo Kostas Smoriginas, po spektaklio sulaukdavau paguodos: „Kaip tavęs gaila…“ Arba kai su žmona pirmąkart aplankėme jos giminę, artimieji pasibaisėjo: „Ką, tu su šituo pijoku žadi gyventi?“ Mat jie mane sutapatino su ką tik suvaidintu spektaklio herojumi. Priėmiau tai kaip komplimentą, vadinasi, įtaigiai vaidinau.

Mokate gyventi čia ir dabar? Gal panašiai ir vaidmenis renkatės – imatės įvairių pasiūlymų, nelaukdamas, kol likimas pakiš ypatingą?

Jei lauksi rytdienos… Dar jaunystėje supratau, kad nedeginsiu savęs tikėdamasis ypatingo vaidmens, nes galiu jo ir nesulaukti. Kiti degina: „Ak, mano vaidmuo, kaip aš norėjau šito vaidmens…“ Energija senka, o Hamleto vis nėra. Aš sakydavau paprasčiau: „Ateis – gerai, neateis – vadinasi, ne mano.“ Ačiū Dievui, ateidavo… Žmona stebisi: „Kaip tu išsilaikai nuolat ant bangos su savo charakteriu…“ O mano charakteris – vėžiškas: žingsnis į priekį, du atgal (daryti ar nedaryti, eiti ar neiti), bet atlikdamas vaidmenį maksimaliai atiduodu save.

Be ko aktorius negali gyventi?

Be publikos, nes pats sau nevaidins. Be talento. Be daug ko. Kiltų karas ir nevaidinčiau, nes reikėtų rūpintis, kaip išgyventi, kaip išmaitinti artimus žmones. Ir eičiau kaip vaikystėje kasti griovių, krauti vagonų. Šeima gyveno skurdžiai, tai mokinukas būdamas vasaromis uždarbiaudavau. Mano visa tėvelio pusė – broliai, seserys, tėvai buvo ištremti, dėdę partizaną nušovė, o senelį dar prieš mano gimimą išvežė. Tėvelio nelietė, mat jis – geležinkelininkas.

Gal iš tėvų paveldėjote aktoriaus talentą?

Kadaise buvo madingi klojimo teatrai, mamai atitekdavo pagrindiniai vaidmenys – buvo grakšti, patraukli moteris. Ir tėvas vaidino, tik ne svarbiausius personažus. Drabužius Kaugonių kaimo artistams net iš Kauno dramos teatro pristatydavo, matyt, vadovė ryšių turėjo. Mama, kiek pamenu, netgi vaidino pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Genovaitė“. Matyt, kažkiek to jų entuziazmo nubyrėjo ir man. Tiesa, abu dainuodavo, ypač tėvelis galingą balsą turėjo, taip pat jo broliai, seserys.

Turbūt tėveliai gražiai sutarė, todėl ir jūsų šeimoje šilta?

Visada jaučiau tą sakralų šeimos jausmą. Vieni kitus labai mylėjome, nuolat rinkdavomės būrin. Visi linksmi – dainuojame, grojame. Mano žmona atėjusi nustebo: „Kokia graži jūsų šeima…“ Sumažėjo šiandien giminė, iš tėvelio pusės liko vienintelis brolis Tauragėje… Pasisekė tą jausmą perkelti į savo šeimą: renkamės visi – ne tik saviškiai, bet ir vyresnėlės dukros Aistės vyro šeima, jaunėlės, Gabrielės, antroji pusė. Ypač „cementuoja“ kelionės, kurias visi mėgstame.

Kokie vaidmenys jums ypatingi? Ar visada sutampa jūsų ir teatro kritikų vertinimai?

Kartais nesutampa. Nepelnytai buvo nustumtas televizijos spektaklis „Mesjė“. Tai vienas geresnių mano vaidmenų. Gal todėl, kad tie metai kitais vaidmenimis buvo derlingi – ir Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania“, ir Rusijoje „Slaptasis farvateris“, kuris liko aukso fonde. O spektaklis „Mesjė“ režisieriaus Michailo Jevdokimovo dėka buvo toks žaismingas, toks prancūziškas… Sykį, kai grįždamas namo panorau alaus (tai man buvo netikėta) ir priėjau prie kiosko, ten sėdėjęs vaikinukas šūktelėjo: „Jūs Mesjė! Kaip man jūs patikote…“ Tai buvo pats nuostabiausias komplimentas.

Dėdė Vania – taip pat neginčytinai svarbus vaidmuo?

Svarbus ir sunkus. Pradžioje, maniau, neištempsiu – plyš širdis ar kas nors kita atsitiks. Buvau pasiekęs tokią kulminaciją – susitvenkė visos emocijos, visos fizinės jėgos, užplūdo tokia stipri energija, kad, rodos, prisiliesiu prie ko nors ir lyg elektra nukrėsiu. Kišdavau rankas po tekančiu vandeniu, kad bent šiek tiek tą įtampą sutramdyčiau. O paskui… kaip skuduras.

Aktoriai Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius rež. Gintaro Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šiandien jaunas žiūrovas kitoks. Užsikrėtęs amerikietiškų filmų, kuriuose vyrauja, atsiprašau, žodžių triedalas, bacila. Dabar žodžio svarba primiršta, o juk jame slypi tokia jėga… Filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ taip pat buvo daug tylos, nes Vytautas Žalakevičius jautė, kad žodžiais nevalia švaistytis.

Gal todėl „Dėdė Vania“, „Pirosmanis“, kiti to meto kūriniai turėjo nepaprastą tylos aurą? Ar šiandien tai įmanoma?

Šiandien jaunas žiūrovas kitoks. Užsikrėtęs amerikietiškų filmų, kuriuose vyrauja, atsiprašau, žodžių triedalas, bacila. Dabar žodžio svarba primiršta, o juk jame slypi tokia jėga… Filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ taip pat buvo daug tylos, nes Vytautas Žalakevičius jautė, kad žodžiais nevalia švaistytis. Yra tokia scena – žuvies gaudymas kambaryje. Scenarijuje buvo parašyti vieni žodžiai, bet filmą įgarsinant Vytautas staiga juos pakeitė nauju tekstu. Kontrasto principas pasiteisino, atrodo, viena darai, o kalbi visai ką kita – tokia erdvė atsivėrė…

Esate minėjęs, kad muzika jūsų gyvenime gal net svarbesnė už aktorystę, ar tai tiesa?

Dar prieš studijas aš sukūriau grupę „Crydogs“ – lietuviškai tai reiškė: Kaišiadorių kultūros namų estradinis ansamblis. Bet Dalia Tamulevičiūtė buvo griežta: „Rinkis –muzika ar teatras.“ Pasirinkau teatrą, bet vis viena parašiau muziką spektakliui „Bebenčiukas“, sudainavau roko operoje „Jėzus Kristus super žvaigždė“. Buvau pirmasis Jėzus Europos scenoje ir antrasis – pasaulio scenoje. Autorių, Kęstutį Antanėlį, ilgai tąsė saugumas, mane, ko gero, užtarė kuratorė, tačiau po šio vaidmens aš ilgam tapau „nievyjiezdnoj“ – manęs neišleido į jokį užsienį, net į Lenkiją.

Planavote tapti dainininku, o įstojote į aktorinį? Kaip tai atsitiko?

Mama labai norėjo, kad būčiau inžinierius. O ir pačiam radioelektronika patiko. Įstojau į Kauno politechnikos institutą, bet greitai pasijutau sėdįs ne savo kėdėje. Žinojau, kad išėjęs turėsiu atvergauti sovietų armijoje, bet žinojau ir tai, kad inžinieriumi nebūsiu. Po armijos bandžiau stoti į dainavimo skyrių, bet žinomas aktorius ir režisierius Juozas Rudzinskas patarė: „Tu neblogai dainuoji, bet iš tavęs išeitų puikus aktorius.“ Įsiklausiau į jo žodžius…

Vaidinote ir lygiagrečiai koncertavote, o netrukus prie jūsų prisijungė dukra Aistė. Gabrielė taip pat debiutavo dainuojamosios poezijos grupėje. Matyt, jūs dukroms esate didžiulis autoritetas?

Manau, kad taip. Jos teatre išaugusios, taigi turi išlavintą uoslę, atskiria pelus nuo grūdų. Aistę į teatrą nešiojausi nuo šešių mėnesių, Gabrielė atėjo vėliau, jau pradėjusi kalbėti. Labai išsigando Piterio Peno. Norint patekti į mano grimo kambarį, reikėjo pereiti sceną. Aš ją nešu, o ji ir sako: „Tėveli, tu čia manęs nepratink…“ Aš nepratinau nė vienos, visada sakiau, kad vyrams teatre lengviau, moterims – sunkiau, mažiau vaidmenų, o jau emocijų… Abi yra gabios, lankė teatro klasę, nors skirtingos. Gabrielė santūresnė, o Aistė labai pagavi. Nedrausčiau filmuotis, mat filme veda režisierius, čia net iš netalentingo galima padaryti žvaigždę, teatre to nepadarysi…