Šių metų spalį Vatikane vyks sinodas, skirtas jaunimo problematikai, kurios centre – pašaukimo kaip geriausio gyvenimo įprasmingimo klausimas. „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ – taip pavadintas pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje vyksiantis susitikimas. Ta proga buvo parengtas įvadinis dokumentas, kurį toliau publikuojame ir Bernardinai.lt puslapiuose. Pirmoje dalyje apžvelgiama socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje auga bei priima sprendimus šių dienų jaunimas.

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

JAUNUOLIAI ŠIANDIENIAME PASAULYJE

Šiame skyriuje pateikiama ne išsami visuomenės ir jaunimo pasaulio analizė, bet tik keli socialinės aplinkos tyrimų rezultatai, naudingi imantis pašaukimo įžvelgimo temos ir padedantys „konkretų pagrindą tolesniam etiniam ir dvasiniam keliui“ (Laudato si‘, 15).

Pasauliniu lygmeniu apmestas vaizdas konkretizuotinas atsižvelgiant į kiekvieno regiono savitas aplinkybes, mat ir vyraujant dabartinėms globalinėms tendencijoms, skirtumai tarp įvairių planetos teritorijų išlieka reikšmingi. Daugeliu atžvilgiu teisinga teigti, kad egzistuoja ne vienas, bet daug jaunimo pasaulių. Tarp daugelio skirtumų kai kurie yra ypač ryškūs.

Pirmutinis yra demografinės dinamikos poveikis: yra šalių, kur gimstamumas didelis, kur jaunimas sudaro reikšmingą ir didėjančią gyventojų dalį, ir šalių, kuriose jų demografinis svoris menksta.

Antras skirtumas sąlygotas istorijos: senos krikščioniškosios tradicijos šalys ir žemynai, kuriuose kultūra yra neprarastinos atminties nešėja, skiriasi nuo kitokias religines tradicijas turinčių šalių bei žemynų kultūros, kur krikščionybė dažnai nesena ir krikščionys yra mažuma.

Galiausiai neužmirštinas vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumas: viena vertus, tai lemia skirtingą jautrumą, kita vertus, yra viešpatavimo, atmetimo ir diskriminacijos formų, kurių visoms visuomenėms privalu atsikratyti, šaltinis.

Tolesniuose puslapiuose sąvoka „jaunuoliai“ reikš 16– 29 metų žmones, neužmirštant, jog ją taikant atsižvelgtina į vietines aplinkybes. Kad ir kaip būtų, pravartu atminti, jog jaunystė pirmiausia identifikuotina ne su kokia nors apibrėžta žmonių kategorija, bet yra gyvenimo tarpsnis, kurį kiekviena karta aiškina unikaliai ir nepakartojamai.

1. Sparčiai kintantis pasaulis

Pagrindinis dabarties visuomenės bei kultūrų bruožas yra permainų ir pervartų sparta (plg. Laudato si‘, 18). Padidėjusio sudėtingumo ir sparčios kaitos derinys lemia, kad esame takioje ir neapibrėžtoje aplinkoje, neturinčioje pavyzdžio praeityje: šis faktas iš pradžių konstatuotinas nesistengiant aprioriškai įvertinti, kas tai – problema ar galimybė. Tokia situacija verčia žvelgti į visumą ir įgyti gebėjimą planuoti ilgam laikui į priekį, dėmesį skiriant tvarumui ir šiandienių sprendimų padariniams tolimoje ateityje ir tolimose vietose.

Augantis netikrumas neigiamai atsiliepia pažeidžiamumui, t. y. socialinio negalavimo ir ekonominio sunkumo deriniui, taip pat plačių visuomenės sluoksnių jaučiamam nesaugumui.

Kalbant apie darbo pasaulį, minėtini nedarbo, didėjančio darbo santykių lankstumo ir pirmiausia nepilnamečių išnaudojimo reiškiniai arba politinių, ekonominių, socialinių ir net ekologinių priežasčių, paaiškinančių eksponentiškai gausėjantį pabėgėlių ir migrantų skaičių, sampyna.

Palyginti su nedaugeliu privilegijuotųjų, galinčių naudotis globalizacijos procesų siūlomomis galimybėmis, daugelis gyvena nuolat patirdami pažeidžiamumo bei netikrumo situacijas, darančias įtaką jų gyvenimo keliams ir apsisprendimams.

Globaliniu lygmeniu šiuolaikinis pasaulis paženklintas „mokslinės“ kultūros. Joje dažnai vyrauja technika ir jos žadamos begalinės galimybės, tačiau sykiu, regis, „gausėja įvairiausio liūdesio ir vienatvės, į kuriuos įpuola ir daug jaunuolių“ (Misericordia et misera, 3).

Kaip mokoma enciklikoje Laudato si‘, technokratinės paradigmos ir mėšlungiškos trumpalaikio pelno paieškos sampyna gimdo išmetimo kultūrą, kuri išstumia į paribį milijonus žmonių, tarp jų daug jaunuolių, ir skatina beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą bei aplinkos niokojimą, keliantį grėsmę artimiausių kartų ateičiai (plg. 20–22).

Neužmirština ir tai, kad daugelis visuomenių tampa vis multikultūriškesnės ir multireligiškesnės. Pirmiausia tradiciškesnių religijų bendrabūvis yra ir iššūkis, ir galimybė: gali daugiau rastis dezorientacijos ir reliatyvizmo pagundų, tačiau sykiu didėja vaisingo susitikimo ir abipusio praturtinimo galimybė. Žvelgiant tikėjimo akimis, šitai atrodo kaip mūsų laikų ženklas, reikalaujantis puoselėti įsiklausymo, pagarbos ir dialogo kultūrą.

2. Naujos kartos

Šiandien jaunimas savo jaunystės tarpsnį išgyvena kitaip nei jų tėvų ir auklėtojų kartos. Sulig ekonominėmis ir socialinėmis permainomis kinta ne tik saitų sistema ir galimybės, bet ir troškimai, poreikiai, jautrybės, santykio su kitais būdas. Be to, nors, žvelgiant iš tam tikro taško, ir yra tiesa, kad sulig globalizacija jaunuoliai visame pasaulyje darosi vis homogeniškesni, vietiniuose kontekstuose vis dėlto išlieka savitos kultūrinės bei institucinės ypatybės, darančios įtaką socializacijos ir tapatybės statydinimo procesui.

Jaunimui ypač iškilęs multikultūriškumo iššūkis, priešais akis turint, pavyzdžiui, „antrosios kartos“ (tai yra jaunuolių, kurie dėl migracijos užaugo skirtingoje nei jų tėvų visuomenėje bei kultūroje) ypatybes ar mišrių (etniniu, kultūriniu ir/arba religiniu požiūriu) šeimų vaikus.

Daug kur pasaulyje jaunuoliams tenka patirti itin nuožmias sąlygas, kuriomis ypač sunku atverti erdvę autentiškiems gyvenimo apsisprendimams, nes stokojama minimalių galimybių įgyvendinti laisvę. Pagalvokime apie jaunuolius skurdo ir išstūmimo situacijose; tuos, kurie auga be tėvų ar šeimos arba neturi galimybės lankyti mokyklos; daugelyje periferijų gyvenančius gatvės vaikus ir paauglius; jaunuolius bedarbius, pabėgėlius ir migrantus; išnaudojimo ir vergijos aukas; į nusikalstamas gaujas ar nereguliarius karinius dalinius įtraukiamus vaikus ir paauglius; mergaites ir paaugles, verčiamas tekėti prieš savo valią.

Per daug pasaulyje yra tų, kurie iš vaikystės tiesiai pereina į suaugusiojo amžių ir turi perimti atsakomybės naštą, dėl kurios negalėjo apsispręsti. Dažnai mergaitėms, paauglėms ir jaunuolėms tenka patirti sunkumų, kurie pranoksta jų bendraamžių sunkumus. Tarptautiniu lygmeniu atliktos studijos leidžia įvardyti kai kuriuos mūsų laikų jaunuoliams būdingus bruožus.

Priklausymas ir dalyvavimas

Jaunuoliai nelaiko savęs skriaudžiama kategorija ar gintina socialine grupe ir, vadinasi, pasyviais pastoracinių programų ar politinių sprendimų adresatais. Nemažai iš jų norėtų aktyviai dalyvauti dabarties kaitos procesuose. Tai patvirtina įsitraukimas ir naujoviškas veikimas baziniu lygmeniu, kur jaunuoliai yra pagrindiniai, jei ne vieninteliai, veikėjai.

Pasirengimas dalyvauti ir bendradarbiauti konkrečiuose veiksmuose, kai kiekvieno asmeninis indėlis yra dingstis tapatybei pripažinti, eina ranka rankon su abejingumu aplinkai, kurioje jaunuoliai mano, pagrįstai ar nepagrįstai, nerandą erdvės ar negauną paskatų; tai gali sąlygoti nuovargį arba atsisakymą trokšti, svajoti ir planuoti, kaip liudija paplitęs NEET (not in education, employment or training, tai yra nestudijuojančių, nedirbančių ir profesijos nesimokančių jaunuolių) reiškinys.

Neatitikimą tarp pasyvių bei pasitikėjimo savimi stokojančių ir veiklių bei gyvumu trykštančių jaunuolių lemia galimybės, konkrečiai siūlomos kiekvienam visuomenėje ir šeimoje, kurioje augama, ir prasmės, santykio ir vertės patirtis, įgyta iki jaunystės amžiaus. 

Neatitikimą tarp pasyvių bei pasitikėjimo savimi stokojančių ir veiklių bei gyvumu trykštančių jaunuolių lemia galimybės, konkrečiai siūlomos kiekvienam visuomenėje ir šeimoje, kurioje augama, ir prasmės, santykio ir vertės patirtis, įgyta iki jaunystės amžiaus. Be to, pasitikėjimo savimi ir savo galimybėmis stygius gali reikštis ne tik neveiklumu, bet ir perdėtu rūpinimusi savo įvaizdžiu ir lanksčiu taikymusi prie to meto madų.

Asmeniniai ir instituciniai orientyrai

Įvairūs tyrimai rodo, kad jaunuoliams reikia artimų, patikimų, nuoseklių ir sąžiningų asmenų, taip pat vietų ir progų savo gebėjimui bendrauti su kitais (ir suaugusiaisiais, ir bendraamžiais) išbandyti ir susidurti su emocine dinamika. Jie ieško asmenų, gebančių darniai reikštis ir suteikti paspirtį, padrąsinti bei padėti pažinti savo ribas neperšant vertinimo.

Šiuo atžvilgiu tėvų ir šeimos vaidmuo išlieka esminis, nors kartais ir problemiškas. Brandesnės kartos dažnai linkusios nuvertinti jaunuolių potencines galimybes, išryškinti trapumą ir sunkiai suvokia jų poreikius. Tėvai ir auklėtojai gali priešais akis turėti ir savo klaidas bei tai, ko nenorėtų sulaukti iš jaunuolių, tačiau dažnai jiems neaišku, kaip jie galėtų jiems padėti nukreipti žvilgsnį į ateitį.

Dvi dažniausios reakcijos – atsisakymas pareikšti savo nuomonę ir savo sprendimų primetimas. 

Dvi dažniausios reakcijos – atsisakymas pareikšti savo nuomonę ir savo sprendimų primetimas. Nusišalinantys arba perdėm besirūpinantys tėvai savo vaikus silpnina ir linksta nuvertinti pavojus arba perdėm bijo suklysti. Tačiau jaunuoliai ne tik ieško suaugusių asmenų, bet ir labai trokšta atviro bendravimo su panašiais į save. Šiuo atžvilgiu egzistuoja didelis progų laisvai bendrauti, reikšti emocijas, neformaliai mokytis, be spaudimo ir nejaučiant baimės išbandyti vaidmenis ir gebėjimus poreikis.

Tendencingai atsargūs tam, kas nepriklauso asmeniniams santykiams, jaunuoliai dažnai išsiugdo nepasitikėjimą, abejingumą ar pasipiktinimą institucijų atžvilgiu. Šitai apima ne tik politiką, bet ir ugdomąsias institucijas bei Bažnyčią jos instituciniu aspektu. Jie nori, kad ji būtų arčiau žmonių, daugiau dėmesio skirtų socialinėms problemoms, bet nelaiko savaime suprantamu dalyku, kad šitaip dabar ir yra.

Visa tai rutuliojasi aplinkoje, kur konfesinė priklausomybė ir religinė praktika vis labiau tampa mažumos bruožais. Jaunuoliai nestoja „prieš“ Dievą, bet mokosi gyventi „be“ Dievo, koks jis pateikiamas Evangelijos, ir „be“ Bažnyčios, patikėdami save alternatyvioms ir menkai institucionalizuotoms religiškumo ir dvasingumo formoms, arba bėga į sektas ar ieško religinių potyrių, glaudžiai susijusių su tapatybės matrica.

Daug kur Bažnyčios buvimo kapiliariškumas menksta, todėl vis sunkiau su ja susitikti, o vyraujanti kultūra – jos pačios tradicijos elementai ar vietinės vartotojiškos ir individualistinės globalizacijos apraiškos – dažnai prieštarauja Evangelijos vertybėms.

(Hiper) įtinklintos kartos

Jaunosioms kartoms šiandien būdingas ryšys su šiuolaikinėmis komunikavimo technologijomis ir su tai, kas paprastai vadinama „virtualiu pasauliu“. Tačiau tas pasaulis turi labai realų poveikį.

Jis teikia prieigą prie galimybių, kurių ankstesnės kartos neturėjo, ir sykiu dažnai kelia grėsmių. Vis dėlto labai svarbu išryškinti, kaip technologijos tarpininkaujamų santykių patirtis struktūruoja pasaulio, tikrovės ir tarpasmeninių santykių supratimą. Pastoracija pašaukta į tai atsižvelgti ir plėtoti atitinkamą kultūrą.

3. Jaunuoliai ir sprendimai

Apibūdintoje takioje ir kintančioje aplinkoje perėjimas į suaugusiojo gyvenimą ir tapatybės statydinimas reikalauja vis „apmąstomesnio“ kelio. Žmonės priversti prisitaikyti prie savo gyvenimo vingių ir nepaliaujamai vis iš naujo apsispręsti. Be to, drauge su Vakarų kultūra plinta laisvės kaip galimybės rinktis vis naujas galimybes supratimas. Atsisakoma manyti, kad gyvenimo asmeninio kelio statydinimas reiškia atsižadėjimą ateityje žengti skirtingais keliais: „Šiandien renkuosi šitai, o rytoj matysim.“

Asmeninių santykių srityje ir darbo pasaulyje priešais akis stovi ne galutiniai apsisprendimai, bet visada atšaukti galimi pasirinkimai.

Tokiame kontekste seni požiūriai nebefunkcionuoja, ir ankstesnių kartų perduota patirtis greitai tampa atgyvenusia. Autentiškos galimybės ir klastingos grėsmės susipina į nelengvai išpainiojamą raizginį.

Kad sprendimų priėmimo mechanizmai neužsiblokuotų ir nekiltų situacija, kai iš baimės suklysti veikiau pasiduodama, užuot ją kreipus tam tikra linkme, reikalingi tinkami kultūriniai, socialiniai ir dvasiniai įrankiai. Į tai dėmesį atkreipė popiežius Pranciškus: „Kaip pažadinti didingus ir drąsius apsisprendimus, dvasios platumą, širdies užsidegimą, kad galėtume imtis pedagoginių ir emocinių iššūkių? Kartoju jau dažnai sakytą žodį: rizikuoti! Rizikuoti. Kas nerizikuoja, tas nežengia į priekį. O jei suklysiu? Garbė Viešpačiui. Dar labiau suklysi, stovėdamas vietoje“ (Kalba Nazareto viloje, 2016 06 18).

Ieškant būdų, galinčių sužadinti drąsą ir uždegti širdį, negalima nepaminėti, kad Jėzus ir jo skelbiama Geroji Naujiena ir toliau žavi daugybę jaunuolių. Jaunuoliams priimti sprendimus trukdo sunkumai dėl netikrumo: tai susiję su sunkumais susirasti darbą arba dramatišku jo stygiumi; kliūtimis susikurti ekonominį savarankiškumą; negalėjimu stabiliai žengti savo profesiniu keliu.

Jaunoms moterims šias kliūtis paprastai dar sunkiau įveikti. Šeimos ekonominiai ir socialiniai sunkumai, tai, kaip jaunuoliai perima kai kuriuos šiuolaikinės kultūros bruožus, ir naujų technologijų poveikis reikalauja didesnio gebėjimo platesniu mastu atsiliepti į auklėjamuosius iššūkius: tokio auklėjimo poreikį Benediktas XVI pabrėžė Laiške Romos miestui ir vyskupijai dėl auklėjimo būtinybės (2008 01 21).

Globaliniu lygmeniu būtina taip pat atsižvelgti į šalių nelygybę ir jos poveikį jaunuolių įtraukties galimybėms įvairiose visuomenėse. Atskirtį taip pat gali sukelti kultūriniai ir religiniai veiksniai, turint priešais akis, pavyzdžiui, lyčių skirtumą arba etninių ar religinių mažumų diskriminaciją. Šitai net gali priversti veiklesnius jaunuolius emigruoti. Tokioje aplinkoje ypač svarbu skatinti asmeninius gebėjimus tarnauti solidžiam bendrojo augimo projektui.

Jei norime, kad visuomenėje ar krikščioniškojoje bendruomenėje atsirastų kas nors nauja, turime palikti erdvės naujų žmonių veiklai.

Jaunuoliai vertina galimybę dalyvauti konkrečiuose projektuose, kuriuose gali išmatuoti savo gebėjimą siekti rezultatų, jungtis su veikla, kuria siekiama pagerinti gyvenamąją aplinką, bei galimybėmis praktikoje įgyti ir patobulinti savo kompetencijas, praversiančias gyvenime ir darbe.

Socialinėmis naujovėmis išreiškiama pozityvi veikla, keičianti naujosios kartos būvį: iš pralaimėtojų, ieškančių apsaugos nuo kaitos grėsmių, jie tampa naujas galimybes kurti gebančiais kaitos subjektais. Reikšminga, kad būtent jaunuoliai – dažnai užsklendžiami į pasyvumo bei nepatyrimo stereotipą – siūlo ir praktikuoja alternatyvas, rodančias, koks galėtų būti pasaulis ar Bažnyčia. Jei norime, kad visuomenėje ar krikščioniškojoje bendruomenėje atsirastų kas nors nauja, turime palikti erdvės naujų žmonių veiklai. Kitaip tariant, norint planuoti ateitį vadovaujantis tvarumo principais, būtina leisti naujoms kartoms išbandyti naują plėtotės modelį. Šitai ypač problemiška šalyse ir instituciniuose kontekstuose, kur atsakingus postus užimančiųjų amžius yra didelis, o kartų kaitos procesas sulėtėjęs.

Laukite tęsinio.