Netrukus prasidės pirmoji šiais metais popiežiaus apaštališkoji kelionė. Sausio 15-22 Pranciškus lankys dvi Lotynų Amerikos šalis – Čilę ir Peru.

Čilėje, plotu gana didelėje – daugiau kaip 750 tūkst. kvadratinių kilometrų – valstybėje gyvena palyginti nedaug – apie 18 milijonų žmonių, kurių maždaug trys ketvirtadaliai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Kiti yra mažesnių evangelinių bendruomenių nariai; yra taip pat labai mažos žydų ir musulmonų bendruomenės; apie 8% gyventojų neišpažįsta jokio religijos.

Bažnyčios istorija Čilėje siekia kolonizacijos pradžios laikus. Pirmasis misionierius skelbęs Kristų vietiniams indėnams savo misiją pradėjo 1541 m. Jau po poros dešimtmečių – 1561 m. buvo įkurta Santjago vyskupija. Paskelbus Čilės nepriklausomybę, katalikybė tapo oficialia valstybės religija, tačiau vos po kelerių metų prasidėjo Bažnyčios laisvės varžymas, trukęs iki dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio. Sunkūs Čilės Bažnyčiai buvo ir Pinocheto diktatūros metai. Nors karinis perversmas pašalino visuomenės ateizavimo grėsmę, tačiau greitai paaiškėjo, kad krikščionims visiškai nepakeliui su žmogaus laisves varžančia diktatūra. 1987 m. – taigi dar prieš diktatūros pabaigą – Čilę aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jis ragino Bažnyčią būti visuomenės taikintoja ir iš tiesų, pasibaigus diktatūrai, Čilės katalikai nemažai nuveikė, kad grįžtų visuomenės gyvenimo darna.

Vienas rimčiausių iššūkių Katalikų Bažnyčiai Čilėje yra per pastaruosius porą dešimtmečių juntama sekuliarizacija, sakė Čilės Santjago arkivyskupas kard. Ricardo Ezzati Andrello, praėjusių metų pradžioje, Čilės vyskupams užbaigiant vizitą Ad limina, Vatikano radijui duotame interviu. Kaip evangelizuoti sekuliarizuotą visuomenę, kaip evangelizuoti tautą, kuriai vadovauja sekuliarizuoti lyderiai, nors ir geranoriški bei atvirai nusiteikę Bažnyčios atžvilgiu – tai bene svarbiausi klausimai, į kuriuos šiandien reikia atsakyti. Keliant tuos klausimus, savaime reikia kalbėti ir apie kunigų formacijos kokybę, apie jaunimą, kuris nori būti girdimas bažnytinėje bendruomenėje. Ne mažiau svarbi ir Bažnyčios misija kenčiančiųjų, sergančiųjų, apleistųjų labui. Čilėje šiuo metu labai aktuali ir šeimų sielovada pagal nurodymus, kuriuos popiežius Pranciškus davė savo apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“.

Limos arkivyskupas kard. Juan Luis Cipriani Thorne, kalbėdamas apie popiežiaus vizito laukiančią Peru bažnytinę bendruomenę, labiau akcentavo tradicinį liaudies pamaldumą ir didelį džiaugsmą, kuris lydėjo visus pasirengimus popiežiaus kelionei ir kurio kulminacija bus Pranciškaus atvykimas jau po keliolikos dienų. Pasak kardinolo, Peru tai labai didelį potencialą, daug žmogiškųjų ir dvasinių resursų turinti šalis.  Pirmieji Lotynų Amerikos šventieji – Rožė Limietė, Martynas Poresas - gimė šioje šalyje. Kardinolas neslėpė ir problemų, kurias reikia skubiai spręsti ir, kaip tikimasi, popiežiaus vizitas turėtų būti didelė pagalba. Visų pirma tai socialinio teisingumo, Amerikos autochtonų teisių, gamtos apsaugos problemos, kurios svarbios tiek Peru, tiek visos Lotynų Amerikos ir pasaulio mastu. Šios problemos yra ir popiežiaus širdyje.

Peru tai viena didžiausių Pietų Amerikos šalių, trečia po Brazilijos ir Argentinos. Jos plotas – beveik 1,3 milijono kvadratinių kilometrų. Gyventojų yra apie 28 milijonai, kurių maždaug 88% yra katalikai. Evangelizacija dabartinėje Peru teritorijoje, kaip ir kitose žemyno šalyse, prasidėjo atvykus ispanams. Pirmosios Mišios buvo aukotos 1532 m. Jau 1536 m. įkurta pirma vyskupija. Prieš Pranciškaus vizitą, du kartus – 1985 m. ir 1988 m. Peru Bažnyčią aplankė popiežius Jonas Paulius II.