Scena iš rež. Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Tėtis ir jūra“.

Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“, – žymiausią suomių vaikų rašytoją Tove Jansson cituoja Lietuvos lėlių teatro kūrėja Gintarė RADVILAVIČIŪTĖ. Režisierės spektaklis „Tėtis ir jūra“ pagal to paties pavadinimo apsakymą pirmiausia buvo pristatytas Tarptautiniame violončelės festivalyje, vykusiame praėjusių metų gegužės mėnesį. To paties mėnesio pabaigoje spektakliu, kuriame pagrindiniais kūrėjais tampa šviesų žaismas ir violončelės garsai, jau galėjo džiaugtis ir Klaipėdos lėlių teatro lankytojai.

O sausio 13 d. spektaklis bus pristatytas ir tarptautiniame teatro vaikams festivalyje KITOKS. Prieš prasidedant festivaliui Gintarė Radvilavičiūtė dalijasi trolių mumių personažų įkvėptomis idėjomis ir filosofijomis.

Scena iš rež. Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Tėtis ir jūra“.

Kuo patraukė Tove Jansson? O gal tik šis apsakymas – „Tėtis ir jūra“? Kuo ši istorija išsiskiria iš kitų rašytojos istorijų apie mumius?

Tove Jansson ir knygą „Tėtis ir jūra“ atradau jau suaugusi. Visos jos nuostabios, bet „Tėtis ir jūra“ ypatinga. Tai knyga, kuri kalba apie amžinus dalykus. Amžiną ilgesį, amžiną vienatvę, amžiną savęs ieškojimą ir subtilią draugystę, suteikiančią viskam prasmę. Knyga kupina poezijos, gyvenimo filosofijos, tipinių šeimos situacijų, gero humoro ir drauge gilumo.

Kiekviena knyga – tarsi naujas pasaulis, kurį norisi atrakinti. Kai Mindaugas Bačkus (Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas) pasiūlė dalyvauti Violončelės festivalyje, pagalvojau, kad labai noriu sukurti spektaklį, kuriame būtų grojama violončele. Man violončelė asocijuojasi su tėčiu. O tėčio pasaulis yra jūra. „Jūra didelė būtybė, kuri kartais būna geros nuotaikos, kartais blogos. Mes nepajėgūs sužinoti, kodėl. Juk regime tik paviršių. Bet jeigu mums jūra patinka, tai nesvarbu... priimi viską“ (citata iš T. Jansson apsakymo „Tėtis ir jūra“ – aut. past.).

Tove Jansson knygos skirtos vaikams ar suaugusiesiems? Personažai vaikiški, bet neretai suaugusieji šias knygas skaito mieliau nei vaikai...

Knygą „Tėtis ir jūra“ turi skaityti daug kartų, nes kas kartą ją atvertęs atrasi naujų dalykų. T. Jansson knygos – daugiasluoksnės, kaip ir lietuvių liaudies pasakos. Augdamas ir vėl skaitydamas atveri vis daugiau ir vis gilesnių sluoksnių… Geros knygos yra skirtos visiems.

Kurdami spektaklį atsisakėte pagrindinių knygos personažų – trolių mumių. Kodėl taip nutiko?

Tai pasakojimas apie tėtį ir kokią vietą tėtis užima šeimoje. Koks jis? Ką jis veikia? Kuo gyvena? Apie ką svajoja? Juk šeimoje visus keturis kampus laiko mama. O tėtis? O tėtis laiko visą jūrą: „Jam atrodydavo, kad turi juos globoti, kad jie nugrimzdę į gilią jūrą, kurią pažįsta tik jis“ (citata iš T. Jansson apsakymo „Tėtis ir jūra“ – aut. past.).

Norėjosi pasitelkus pojūčius, šviesą, šešėlį, atspindį, muziką papasakoti apie tėtį ir jo pasaulį. Gal net labiau pajausti šį pasaulį. Norėjosi perteikti kūrinio atmosferą. Todėl atsisakėme siužeto, mumių personažų ir kartu su tėčiu tyrinėjome jo naująją salą.

Scena iš rež. Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Tėtis ir jūra“.

Į spektaklį susirenka skirtingi vaikai. Vienas gali valandų valandas tupėti tamsoje ir stebėti atspindžių žaižaravimą, o kitam gal sunkiau išbūti ir norisi paliesti tuos žaižaravimus arba šokti, ar kalbinti šalia esantįjį. Tačiau to nereikia bijoti. Mes turime atsipalaiduoti ir panerti, pajausti. Ir kiekvienas savaip. Pabūti savo vienatvėje yra gerai.

Muzika ir šviesos paprastai padeda kurti atmosferą. Kaip kuriate atmosferą, į kurią panirtų ir mažesni vaikai – žmonės, kuriems paprastai sunku ilgam pasinerti į vieną būseną?

Kaip sako T. Jansson, „Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“ (citata iš T. Jansson apsakymo „Tėtis ir jūra“ – aut. past.). Tačiau reikia mokytis juos pastebėti. Vaikas atviras pasauliui, jis domisi viskuo, tik jam reikia tą pasaulį parodyti.

Šiame kūrybiniame etape buvo uždavinys istoriją papasakoti vaizdais, atsisakius siužeto, personažų, palikus tik šviesą, atspindžius, muziką. Norėjosi kartu su vaikais panerti. Kad stebėdamas vaizdus išeitum, užsimirštum… Turbūt ne kiekvienam pavyksta, tačiau mes turim lavinti savo intuiciją, pojūčius, vaizduotę. Mokytis žvelgti giliau. Pasaulis gali būti visoks.

Stiklas, stiklinė, vaza – tai paprasti buitiniai daiktai, tačiau apšvietus atsiveria tokie vitražai… Kasdienybė gali atrodyti visai kitaip, svarbu pažiūrėti kitu kampu. Nuolat bėgdami turime atrasti laiko pasigrožėti savo gyvenimu, akimirkomis, ypatingu ryšiu su savo artimiausiais žmonėmis. 

Kviečiate į spektaklį tuos, kurie vaikystėje mėgo atsitverti antklode kambario kamputį ir ten tūnoti sau, mėgautis vienatve stebėdami tamsą, šviesos kuriamus šešėlius. Tai labai gražus būdas apibūdinti vaikų vienatvę, kuri suaugusiuosius neretai gąsdina. Kuo jums pačiai žavus kai kurių vaikų polinkis pabūti vieniems?

Šiandien, kai gyvename itin greitu tempu, pabūti vienam yra tikras iššūkis. Pabuvęs vienas išgirsti save, o tuomet lengviau išgirsti ir kitą. Susitikimas su savimi veda į susitikimą su kitu.

Į spektaklį susirenka skirtingi vaikai. Vienas gali valandų valandas tupėti tamsoje ir stebėti atspindžių žaižaravimą, o kitam gal sunkiau išbūti ir norisi paliesti tuos žaižaravimus arba šokti, ar kalbinti šalia esantįjį. Tačiau to nereikia bijoti. Mes turime atsipalaiduoti ir panerti, pajausti. Ir kiekvienas savaip. Pabūti savo vienatvėje yra gerai.

Sakote, kad spektaklis skirtas vaikams nuo ketverių metų. Kaip apibūdintumėte 30-ies metų vaiką? O 50-ies metų?

Jis žvelgia tiesiai jūrai į akis, o toli jam už nugaros lieka visi kiti...

Kas jums yra šiuolaikinis lėlių teatras vaikams?

Tai klausimas, kurio atsakymo mes visi ieškome. Man šiuolaikinis lėlių teatras vaikams – tai pokalbis, kuris praplečia mūsų vaizduotės ribas.

Scena iš rež. Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Tėtis ir jūra“.