Ar apskritai galima kalbėti apie vieną žydiškąją tapatybę? Antai buvęs Jungtinės Karalystės ir Tautų Sandraugos valstybių vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas cituoja istoriką Davidą Vitalį, savo knygoje Future of the Jews (1990) pareiškusį, kad dabar žydų niekas nebesieja, nes egzistuoja pernelyg daug žydiškosios tapatybės apibrėžimų ir jie pernelyg skirtingi. Vitalis argumentuoja, kad nesama bendro substanciško pagrindo, kuris sietų Izraelio ir diasporos žydus. Skirtis šiandien egzistuoja ne tik tarp Izraelio ir diasporos, tarp religingų ir sekuliarių žydų, galiausiai – net ir tarp tikinčiųjų žydų, tarp kurių randasi naujos religinės tapatybės, žyminčios radikalų atotrūkį nuo praeities.

Žydiškosios tapatybės klausimas keliamas, svarstomas, kvestionuojamas, skaidomas ir naujai grindžiamas taip seniai, intensyviai ir plačiai, kad būtina kuo aiškiau apsibrėžti, apie ką (ne)bus kalbama. Taigi čia nesileisime į sudėtingus istorinius ir egzistencinius šio klausimo klodus, palikdami šone sionizmo pradininkų, nacionalsocialistinio persekiojimo ir naikinimo, Izraelio valstybės susikūrimo, Šoa atminimo sąlygotus bendros žydiškosios tapatybės svarstymus. Apsiribosime vienu žydiškosios tapatybės svarstymo siužetu, kurį mums pasiūlo rašytojas ir intelektualas, Hebrajiškojo universiteto Jeruzalėje literatūros profesorius Amosas Ozas (gim. Klausner). Lietuviškai turime pasirodžiusias dvi Ozo knygas – romanus Pasakojimas apie meilę ir tamsą bei Mano Michaelis. Nors pats autorius gimė Jeruzalėje 1939 m., Vilniuje gyveno ir Stepono Batoro universitete prieš emigruodamas į Palestiną literatūrą studijavo jo tėvas, „tipinis litvakas“.

Kur rasti atramą žydiškajai tapatybei apibrėžti? 

Minėtasis Sacksas žydiškumo šaknų ieško judaizme, o tiksliau – Dievo sandoroje su Abraomu ir jo palikuonimis. Anot jo, socialinis kontraktas sukuria valstybes, tačiau visuomenė arba tauta gimsta tik iš sandoros:

Socialinis kontraktas kalba apie galią ir tai, kaip ji paskirstoma tam tikrame politiniame lauke. Socialinė sandora yra apie tai, kaip žmonės gyvena nepaisant skirtumų. Socialinis kontraktas yra apie valdžią. Socia­linė sandora yra apie sugyvenimą. Socialinis kont­raktas yra apie įstatymus ir jų įgyvendinimą. Socia­linė sandora yra apie mums bendras vertybes. Socialinis kontraktas yra apie potencialiai prievartinės jėgos pasitelkimą. Socialinė sandora yra apie moralinius įsipareigojimus, mums bendras vertybes ir idealus, kurie įkvepia mus darbuotis kartu dėl bend­rojo gėrio.

Biblija, jo teigimu, kalba apie dvi sandoras, kurių vieną Dievas sudaręs su Nojumi, o kitą – su Abraomu. Rabino pastebėjimu, pirmoji sandora yra sudaryta su visa žmonija, o antroji – su konkrečia jos grupe, šiuo atveju žydų tauta: „Rezultatas yra tas, kad Biblijoje yra ir moralė, kuri taikoma visiems – tiek grupės viduje, tiek išorėje – ir etika, specifinis elgesio kodeksas, kuris formuoja santykius grupės viduje“. Dviguba sandora atveria bendrą moralinį horizontą, kurio akivaizdoje skleidžiasi skirtingos mūsų kultūros.

Rabinas Sacksas argumentuoja, kad Abraomo sandora susieja visus žydus, kad ir kur jie būtų, ir padaro juos atsakingais už šios sandoros puoselėjimą ir išsaugojimą ateities kartoms. Judaizmas šiuo atveju yra neatskiriama žydiškosios tapatybės dalis.

O štai Ozas į svarstymus apie žydiškąją tapatybę pažvelgia iš horizontalesnės perspektyvos. Knygoje Žydai ir žodžiai, parašytoje su dukra Fania Oz-Salzberger, deklaruojama: „Mūsų tapatybę apibrėžia ne kraujo linija, o tekstų linija“. Ozų teigimu, pagrįstai galima argumentuoti, kad ir Abraomas su Sara, ir šiandieniai Izraelio rašytojai priklauso tam pačiam šeimos medžiui. Ozai atmeta teoriją, pagal kurią tautos apskritai esančios moderniųjų ideologų išradimas. Tai daryti jį skatina ne nacionalizmas, o paprasčiausias noras parodyti tęstinumą tarp seniausiųjų laikų ir mūsų dienų. Tad koks tas tęstinumas?

Knygoje Žydai ir žodžiai išskiriami keli svarbiausi žydiškosios tapatybės dėmenys. Pirmiausia, būti žydu nereiškia būtinai būti tikinčiuoju. Nors religija ir atliko esminį vaidmenį žydų civilizacijos gimime, tačiau apriboti žydiškumą religija būtų klaida. Biblija yra svarbi žydiškajai tapatybei, tačiau, kaip tai galioja ir kitiems žydų tekstams, jai interpretuoti nereikia pamaldumo. Tai yra kultūriniai ir intelektiniai vartai į pasaulį. Nors Bib­lija ir yra traktuojama tiesiog kaip literatūros kūrinys, tačiau knygos autoriai akcentuoja, kad tai nėra tik šiaip literatūra, nes ji bendruomenei suteikė ir teisinį kodeksą, ir įtikinamai išguldė socialinės etikos principus.

Paprašytas pakomentuoti žydiškosios tapatybės klausimą, kai kartu su Mindaugu Kvietkausku kalbinome jį literatūriniame festivalyje „Vilniaus lapai“, Ozas atsakė taip:

Nėra tokio dalyko kaip žydų rasė, nes mūsų yra visokių odos spalvų. Žydai yra kilę iš Europos, Azijos, Vidurio Rytų, Afrikos. Mūsų tapatybė yra paremta ne tam tikra genų, o tam tikra tekstų seka. Judaizmas – daugelį metų besitęsiantis interpretacijų, reinterpretacijų dalykas. Žydai savo geriausia forma yra abejonės ir diskusijos civilizacija. Mes niekada neturėjome ir negalėjome turėti popiežiaus, nes esame linkę kvestionuoti autoritetą. Kiekviena karta ginčijasi su savo mokytojais, reinterpretuoja senovinius tekstus, o kartais prieš juos ir sukyla. Dalis žydų kūrybiškumo ir genialumo visose srityse – literatūroje, fizikoje, religijoje, filosofijoje – kyla iš to, kad jauni žmonės yra skatinami už gryną pinigą nepriimti to, ką girdi sakant vyresniuosius, rabinus, tėvus, mokytojus.

Pasak Ozo, senovės hebrajų tekstai pabrėžia dvi esmines santykių grandis: tėvo ir vaiko bei mokytojo ir mokinio. Šie santykiai yra netgi svarbesni nei moters ir vyro santykiai. Per juos būtent ir vyksta tradicijų ir papročių perdavimas. Tačiau šis santykis nėra nei paprastas instruktažas, nei abipusės meilės ir garbinimo santykis, o dažnai ir ginčas su praeitimi, su konkrečiomis tekstų interpretacijomis. Be paties ginčo, čia svarbu pabrėžti ir išsilavinimo svarbą:

Kai kitos kultūros palikdavo berniukus motinos globoje, kol jie tapdavo pakankamai užaugę, kad galėtų tempti plūgą ar mojuoti kardu, žydai pradėdavo savo mažuosius supažindinti su senuoju naratyvu, vos tik bambliai imdavo suprasti žodžius, maždaug dvejų metų, ir mokyti skaityti, kai jiems sukakdavo treji. Mokymas, trumpai tariant, prasidėdavo netrukus po nujunkymo.

Čia trumpam verta sugrįžti prie Sackso, kuris akcentuoja centrinę sinagogos vietą ugdymo ir drauge žydiškosios tapatybės formavimo procese: „Tik monoteistinį tikėjimą išpažįstantys žmonės galėjo išrasti sinagogą. Kiti senovės dievai buvo teritoriniai. Jie buvo tos, o ne kitos žemės dievai. Tačiau Abraomo Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, buvo visur esantis Dievas. Todėl jis galėjo būti pasiektas bet kur“6. Kitaip tariant, net ir žvelgiant sekuliariai, sinagoga buvo labai reikšminga švietimo erdvė, kurioje karta iš kartos mokant, diskutuojant, sprendžiant nesutarimus opiausiais klausimais vyko tapatybės išsaugojimas, perdavimas ir reformavimas.

Abu aptartieji požiūriai į tai, kas yra žydiškoji tapatybė, sutaria pabrėždami tekstų, visų pirma Biblijos, svarbą. Nors žydai skirtinguose pasaulio kraštuose išgyveno skirtingas istorijas, tačiau jų nuostatas šių istorijų atžvilgiu formavo tie patys tekstai.

Ozo teigimu, diskusija dėl žydiškosios tapatybės įtraukia visus nuo Mozės iki Emmanuelio Levino, Martino Buberio. Visai greta, anot jo, yra ir Heinrichas Heine, Sigismundas Freudas, Karlas Marxas, Albertas Einsteinas ar Hanna Arendt, savosios tapatybės paieškose intymiai susiję su žydiškais tekstais, diskutuodami su jais.

Žydiškosios tapatybės atspindys Ozo kūryboje

Dialogiškumas

Visų pirma paties Ozo kūryboje justi tai, ką jis pats labiausiai pabrėžė kalbėdamas apie žydiškąją tapatybę – dialogiškumas. Kas tai yra? Jau minėtas rabinas Sacksas savo knygoje Ne Dievo vardu, skirtoje religiniam fanatizmui, grįžta prie keturių biblinių istorijų apie brolių konfliktus (Kaino ir Abelio, Izaoko ir Izmaelio, Jokūbo ir Ezavo, Juozapo ir jo brolių). Jei šiuolaikinis pasaulis apskritai dažniausiai renkasi nuo vadinamųjų sunkiųjų tekstų nusigręžti kaip nuo nebeaktualių arba netgi pavojingų, tai grynai žydiškosios tapatybės bruožas yra ne bėgti nuo jų, o juos reinterpretuoti. Tai ir yra pamatas dialogui. Antai aptaręs Juozapo ir jo brolių istoriją, Sacksas daro išvadą, kad geriausia priemonė broliškam konfliktui užkirsti yra apsikeitimas vaidmenimis, t. y. atsidūrimas kito pozicijoje.

Šitas siekis atsistoti į kito poziciją yra vienas raktų Ozo kūrybai suprasti. Per pokalbį Tel Avive rašytojas teigė:

Rašydamas stengiuosi priversti žmones nusišypsoti, išspausti ašarą, įsivaizduoti save kito vietoje, įlįsti į kito, net savo priešo, odą. Literatūra tarnauja tam, kad paskatinčiau žmones įsivaizduoti, kaip jie elgtųsi, jei būtų kito kailyje. Didžiausia literatūros dovana yra ne tai, kad ji leidžia pažvelgti pro kitoje gatvės pusėje gyvenančio kaimyno rakto skylę į jo privatų gyvenimą. Literatūra nėra gandų medžiojimas. Gera literatūra mums leidžia pažvelgti ne pro langą į kito gyvenimą, bet į gyvenimą kito akimis. Myliu istorijas ne dėl to, kad man rūpėtų kitų paslaptys, o dėl to, kad aš bandau suvokti, ką reiškia būti moterimi, palestiniečiu, mano politiniu oponentu čia, Izraelyje, ką reiškia būti žmogumi, kuris tiki dalykais, kuriais aš iš viso netikiu, netgi ką reiškia būti fanatiku.

Smalsumas, anot jo, yra didžiulė dorybė, o smalsus žmogus yra geresnė asmenybė už tą, kuris smalsumo stokoja:

Smalsus žmogus visada klausia savęs, kas būtų, jei aš būčiau buvęs čia, jei būčiau jo ar jos vietoje. Jam svarbu įsivaizduoti save kito vietoje. Literatūra yra labai gera priemonė smalsumui žadinti, o smalsumas padaro mus šiek tiek geresniais žmonėmis.

Smalsumas jam yra paskata domėtis kitu, užmegzti su juo dialogą. Savo ruožtu dialogas, – tegul ir nebūtinai saldus, nebūtinai mandagus, o neretai ir skausmingas, – yra esminė priemonė išlaikyti žmogiškus san­tykius.

Nesiimčiau teigti, kad skaitymas gali pakeisti mūsų tikrovę, tačiau jis tikrai gali pagerinti tarpusavio supratimą, padidinti smalsumą, ugdyti empatiją. Deja, vien tik dialogas mūsų problemų neišspręs, nepanaikins konfliktų. Net ir pats geriausias dialogas neužgydys visų praeities žaizdų, tačiau tai bent bus žingsnis į priekį. Aš visada buvau evoliucionistas, kuris tiki pokyčiais žingsnis po žingsnio ir netiki stebuklingomis transformacijomis. Aš tikiu sprendimais, o ne atpirkimais.

Ambivalentiškumas

Pastanga suprasti kitą kyla net ne tiek iš domėjimosi literatūra, kiek iš pačiame pamatiniame tekste, Biblijoje, užfiksuotos istorinės patirties, aprašytos Išėjimo knygoje: „Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Pr 23, 9). Ką reiškia būti svetimam, žydai patyrė per gausybę kartų. Vilniuje, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, gyvenęs Ozo tėtis yra ne išimtis.

Klausiau Ozo, ką jis turėjo mintyje knygoje Pasakojimas apie meilę ir tamsą rašydamas, kad jo tėtis buvęs tipinis litvakas. Savo atsakymą rašytojas pradėjo nuo priminimo, kad Rytų Europos žydų gretose esminė takoskyra buvo tarp litvakų ir chasidų:

Chasidai buvo traktuojami kaip savo tikėjimą remiantys emocijomis, mistika, aistra. Litvakai save laikė racionaliais, kurie niekados niekam nepritaria prieš tai tris kartus nepatikrinę. Jie buvo tie, kurie nenorėjo tiesiog aklai perimti paveldo, tačiau jį pakeisti. Aš esu sūnus litvako, kuris yra chasidės moters sūnus. Savyje turiu abu genus.

Tolimos Ozo šeimos iš tėvo pusės šaknys veda į Valkininkus. Tiesa, šeima buvo emigravusi į Odesą, o į Vilnių grįžo jau po bolševikinės revoliucijos. Rašytojas pasakoja:

Mano tėvas lankė tuometinį Stepono Batoro universitetą, kurį ir baigė. Iš Vilniaus jis parsivežė labai prieštaringus jausmus ir manau, kad slapta to miesto ilgėjosi. Jis mylėjo Vilniaus atmosferą, kultūrą. Kita vertus, jis buvo labai sužeistas žmogus, nes paliko Vilnių dėl atgrasaus antisemitizmo. Jis pats keletą kartų tapo antisemitinių išpuolių auka. Tad jo santykis su Vilniumi buvo meilės ir neapykantos mišinys. Tačiau tai nėra žydams neįprasta istorija. Kiekvienas žydas, ar jis būtų iš Bagdado, ar Jemeno, ar Vilniaus, ar Paryžiaus, su savimi nešiojasi mišinį meilės ir neapykantos, nostalgijos ir pykčio savo buvusios šalies atžvilgiu.

Anot rašytojo, ne tik jo tėvas, bet ir daugelis kitų žydų į Jeruzalę išvyko po nelaimingos meilės istorijos, kai Europa jiems į meilę atsakė abejingumu. Ozas netgi teigia, kad žydai tuo metu buvę vieninteliai, kuriems apskritai rūpėjusi Europa, nes visiems kitiems rūpėjo tik tautinės valstybės:

Prieš 90 metų vieninteliai žydai buvo tikri europiečiai, visi kiti buvo ar Lietuvos, ar Lenkijos, ar kurios nors kitos valstybės patriotai. Jie mylėjo Europos paveldus, istorijas, muziką. Tai buvo tragiškas dalykas, nes tuo metu Europoje niekas nenorėjo europietiškumo. Žydai buvo vadinami kosmopolitais, bešakniais inteligentais, parazitais, nes jie nepriklausė niekam. Jie nebuvo šimtu procentų lietuviai ar ukrainiečiai. Į Jeruzalę jie išsivežė nelaimingos meilės istoriją, nes jie mylėjo Europą, o Europa neatsakė meile jiems. Tačiau tie žydai Jeruzalėje sukūrė mažą europietišką salelę. 29 kvadratinių metrų butelis, kuriame gimiau ir augau, buvo europietiškas – ant sienų kabėjo europietiškų kraštovaizdžių reprodukcijos, bibliotekoje buvo knygos 16 skirtingų kalbų. Taip buvo stengiamasi Vidurio Rytuose sukurti mažąją Europą.

Ozas žydiškosios tapatybės apibrėžimą papildo ambivalentiškumu. Anot jo, Izraelyje vyksta mažas pilietinis karas tarp skirtingų tradicijų, o fronto linija eina per patį žmogų. „Net ir antra ar trečia karta, kad ir iš kur būtų, dar neturi vidinės harmonijos ir ją apibūdina ambivalentiškumas. Kiekviename mūsų vyksta kova tarp religijos ir sekuliarumo, senos kalbos ir naujos kalbos, kraštovaizdžių, apie kuriuos girdėjome močiučių pasakojimuose, ir kraštovaizdžių, kuriuos pažįstame čia. Savyje mes nešame tą ambivalentiškumą, prieštaringus jausmus“, – akcentavo rašytojas ir pridūrė, kad vidinė įtampa, kol ji neprasiveržia smurtu, yra derlinga žemė kūrybiškumui.

Ambivalentiškumas sudarė visiems žydams bendrą kontekstą, tai, ką pats Ozas ir kiti yra įvardiję kaip tekstinę tęstinumo liniją, su konkrečiomis lokalinėmis patirtimis.

Atida žodžiams ir humoras

Rabinas Sacksas yra argumentavęs, kad jo paties pa­reiga, užuot bėgus nuo sunkiųjų religinių tekstų, yra juos iš naujo interpretuoti. Perfrazuojant frazę „rank­raščiai nedega“, galima sakyti, kad ir tie sunkieji tekstai niekur nedingsta, net jei kai kas to ir norėtų. Keičiasi nebent jų suvokimas. Kadangi žydiškoji tapatybės linija yra tekstinė, tai natūralu, kad ypatingas dėmesys joje skiriamas žodžiams, kuriais apibrėžiamas ne tik tapatybės turinys, bet ir santykis su kitomis grupėmis.

Pastaruoju metu Ozą ir rabiną Sacksą draugėn sieja domėjimasis fanatizmo problema. Abu kalbėjo apie alt­ruistinio blogio pavojų, kai radikalios religijos formos ar sekuliarios ideologijos suteikia žmonėms pretekstą daryti blogį būnant šventai įsitikinus, kad jie veikia siekdami gėrio. Ozas, kurio paskutinysis romanas Judas artimai prisiliečia prie dehumanizuojančio fanatizmo, pabrėžia, kad jo kaip rašytojo pagrindinis įrankis yra kalba:

Kalba yra mano muzikos instrumentas. Mano santykis su ja – kaip smuikininko santykis su jo smuiku. Manau, kad daug siaubingų dalykų istorijoje prasidėjo nuo žodžių, dehumanizuojančių žodžių. Girdi visas dehumanizuojančias etiketes, klijuojamas žmonėms, ir supranti, kad tik laiko klausimas, kada bus pralietas kraujas. Mano, kaip žmogaus, dirbančio su žodžiais, užduotis yra kiekvieną kartą, kai išgirstu neapykanta užnuodytą kalbą, būti gaisrininku, kuris skuba gesinti gaisro. Mažų mažiausiai turiu būti dūmų detektorius, kuris pastebi kylantį pavojų.

Anot rašytojo, geriausias vaistas nuo fanatizmo yra humoro jausmas. Ir ne bet koks, nes kalba čia sukasi ne apie gebėjimą pasijuokti iš kito, o iš savęs: „Humoras yra gebėjimas pamatyti save taip, kaip kiti gali tave matyti. Humoras yra glaudžiai susijęs su smalsumu. Smalsumas, humoras ir tolerancija yra galingi priešnuodžiai prieš fanatizmą“. Žydiškas humoras, kurio dėmesio centre atsiduria patys žydai, yra svarbi minėtojo tekstinio palikimo dalis ir ne kaip įdomi iliustracija, o kaip tam tikras požiūris į tikrovę, kuri dažnai yra sudėtinga, pavojinga, ir, siekiant jai nepasiduoti, humoras tampa viena svarbiausių gelbėjimosi priemonių.

Laisvė

Humoras savitai grąžina žmogui subjektiškumą akimirkomis, kai jis, regis, tampa tragedijos, kurioje juo žaidžia likimas, įkaitu. „Nesvarbu, kaip blogai pakryptų reikalai, tu tiesiog gyveni toliau, nors tai tave ir žudo“, – rašė Sholemas Aleichemas. Pats Ozas mudviejų pokalbio Tel Avive metu pripažino, kad jam artimesnis esąs Antonas Čechovas, o ne Williamas Shakespeare‘as:

Shakespeare’o tragedijų pabaigoje scena yra nusėta krauju ir regime gausybę lavonų. Čechovo tragedijų pabaigoje visi yra palaužti, praradę iliuzijas, nusivylę, tačiau gyvi. Aš visada ieškau čechoviškos, o ne šekspyriškos pabaigos. Aš esu Čechovo studentas, kuris stengiasi bent kažkiek pakeisti tragedijos pabaigą.

Šie jo žodžiai yra artimi tam, ką apie judaizmo esmę kalbėjo Sacksas. Judaizmas yra išlaisvinanti religija, kuri ne pavergė žmogų Dievui, o padarė žmogų Dievo partneriu kūrybiniame darbe. „Aukščiausioji galia įsikišo į pasaulį tam, kad išlaisvintų begalius“, – rašė jis knygoje To Heal a Fractured World (2005). Apie judaizmą Sacksas kalba kaip apie šventą nepasitenkinimą, prieštaraudamas Marxui ir kitiems religijos kritikams, teigusiems, kad tikėjimas susitaiko su tokiu pasauliu, koks jis yra. Abraomo pavyzdys apie Sodomą rodo, kad tikintysis nebijo ginčytis ir su pačiu Dievu. Ta pati, tik sekuliarizuota pastanga pabrėžti žmogaus laisvę, atsakomybę ir ateities neapibrėžtumą, lemiamą mūsų subjektyvių pasirinkimų, persmelkia ir Ozo kūrybą.

Nelygstama žmogaus asmens vertė

Knygoje Žydai ir žodžiai rašoma, kad Biblija yra tarsi Nojaus arka, kurioje pilna vyrų ir moterų, bėgančių nuo užmaršties tvano. Taigi mąstymas prasideda ne nuo tautos, religijos ar kitų grupinių kategorijų, jis visada prasideda nuo žmogaus asmens, sukurto pagal Dievo atvaizdą. Žmogus judaizmui yra svarbiausias.

Ozas tą patvirtina ne tik kalbėdamas apie empatijos, dialogo poreikį, bet ir apibūdindamas savo kūrybą: „Romanas man niekada neprasideda nuo idėjos ar idėjų, nuo žinios. Viskas prasideda nuo balsų – vyrų, moterų: jie laipsniškai virsta personažais. Prieš parašydamas pirmąjį knygos sakinį, ilgą laiką būnu tarsi nėščias jais. Ne visi jie gimsta, žymiai daugiau ne. Vėliau tie personažai užmezga santykį vieni su kitais ir tai tampa mano kūrinio siužetu“. Knygos Žydai ir žodžiai pabaigoje Ozas reziumuoja:

Aš žvelgiu į save kaip vieną iš teisėtų įpėdinių: ne posūnį, ne nelojalų ir nepaklusnų sūnų ar benkartą. Aš esu teisėtas įpėdinis. Iš mano kaip įpėdinio statuso seka tai, kas jums neabejotinai sukels nepatogumą, – kad aš esu laisvas nuspręsti, ką pasiliksiu iš šio didžiulio paveldo, o ką paliksiu prieškambaryje. Neabejotinai ir mūsų vaikai turi teisę visiškai pakeisti aukšto išplanavimą ir apstatyti savo gyvenimus, kaip jiems atrodo tinkama.

Nuo to tikslus apibrėžimas nepaaiškėja, bet gal kaip tik čia ir glūdi esmė, kad žydiškoji tapatybė sudaryta iš santykio su žydiškuoju paveldu pažįstant ir sąmoningai priimant jį kaip savą bei laisvės apsispręsti ir pačiam save apibrėžti, ką iš viso šio paveldo išskirti ir puoselėti. Be bendrojo paveldo žydiškoji tapatybė apskritai neįmanoma, be sąmoningo apsisprendimo – beprasmė, o be pastangos atsirinkti ir perduoti palikuonims tai, kas svarbiausia, – ir neturinti ateities. Taip individualizmas puikiai randa dermę su bendruomeniškumu ne paneigdami vienas kitą, o kaip tik papildydami.

Naujasis židinys