EPA nuotrauka

Irane prasidėję protestai galėtų tapti vilties ženklu engiamoms religinėms mažumoms, jei protestuotojai reikalaus, kad teisė į sąžinės laisvę būtų gerbiama, sako Irane gimęs žurnalistas, kuris 2016 m. atsivertė į katalikybę.

Nors dauguma protestavusiųjų Irano gatvėse yra gimę po 1979 m. revoliucijos, kuri atvedė prie dabartinio islamistų režimo, „daugelis jų nostalgiškai skanduoja apie ikirevoliucinę erą“, pažymi žurnalistas Sohrab Ahmari. Tuo metu Irane nebuvo demokratijos, tačiau ikirevoliucinis režimas buvo ne toks represinis ir žmonės turėjo ne tik daugiau politinių, bet ir asmeninių bei socialinių laisvių.

Teherane gimęs Ahmari du dešimtmečius gyveno JAV, dirbo leidiniuose „Wall street journal“ bei „Commentary“. Sausio 2 d. jis davė interviu agentūrai „Catholic news agency“, po to kai gruodžio 28 d. į Irano gatves ėmė plūsti protestuotojai, nepatenkinti ekonomine ir socialine situacija.

EPA nuotrauka

Protestai buvo didžiausi nuo 2009 m., kai kilo Žaliasis judėjimas, paskatinęs tūkstančius protestuoti prieš prezidento rinkimus, kuriuos vadino suklastotais. Protestai kilo dėl nepasitenkinimo ekonomine padėtimi. Praėjus metams po to, kai JAV, JT ir ES nutraukė sankcijas Iranui, šalies ekonomika dar neatsigavo. Aukštas jaunimo nedarbo lygis, maisto ir degalų kainos pakilusios. Protestams įsibėgėjant, išaugo ir nepasitenkinimo laukas – pradėta reikalauti ir pilietinių teisių, kurių negerbia režimas.

Nors šiuo metu gyvenimas sudėtingas kiekvienam iraniečiui, krikščionių ir kitų religinių mažumų bendruomenių nariai priklauso ypatingos rizikos grupei. Jie sistemingai diskriminuojami, jiems užkertamas kelias eiti svarbias visuomenines ir karines pareigas, jie kaltinami prozelitizmu, kuris draudžiamas įstatymu ir pan. Nors režimas suteikė krikščionims ir žydams tam tikrą, „antrarūšę“ įstatymų apsaugą, tačiau net ir ji yra apribota tik armėnams ir asirams, kurie laikomi istoriniais krikščionimis. Tuo tarpu atsivertusieji į krikščionybę neturi jokios apsaugos – šariato teisė, kuria remiasi Irano baudžiamasis kodeksas, apostazę traktuoja kaip nusikaltimą, baudžiamą mirties bausme.

Nors gyvenimas šalyje iki 1979 m. revoliucijos, įvedusios šariatą, nebuvo tobulas, religinės mažumos buvo toleruojamos. Jei protestuotojai atkurtų bent dalį tada gyvavusios tvarkos, krikščionių ir kitų etninių grupių bei religinių mažumų situacija būtų geresnė nei dabar, mano žurnalistas Sohrab Ahmari.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka