unsplash.com nuotr.

Naujieji metai. Tarytum vėl iš naujo viską pradedu nuo balto lapo, nors neįprasti naujieji – 2018-ieji. Be sniego. Nėra jokio baltumo. Ir iš pradžių net keblu tą baltumą užpildyti kitomis ryškiomis, gaiviomis gyvenimo spalvomis. Jeigu jau žiemos metas, tai turėtų būti šalta, daug sniego. Tačiau nė velnio taip nėra. Ne tik gamtoje, bet ir mūsų kasdienybėje – perpildytoje rietenų visuomenėje.

Stebiu tai, atsimenu, svarstau. Gal todėl nuo pat ankstyvo ryto įsijungiu Lietuvos televiziją, „Labo ryto“ laidą. Ne tik dėl žavių optimisčių Eglės Daugėlaitės, Justės Navickaitės, Jovitos Sukackaitės, bet ir solidaus vyrų dueto Igno Krupavičiaus bei Arno Mazėčio. Su jomis ir jais būna įdomus ir jaukus rytas. Nors iš pradžių mane kiekvienąryt kažkaip keistai paveikia mūsų valstybės himno žodžiai „Vienybė težydi“.

Tomis akimirkomis nejučiomis iš naujo susimąstau: kiek dabar iš tikrųjų vienybės likę? Arba solidarumo, pakantos kitokiai nuomonei? Paprasčiausiai – gerumo? Tikriausiai jau negalėsiu atsakyti. O ir tu, mielas drauge, būsi bejėgis paaiškinti per pastaruosius dešimtmečius susiklosčiusią paradoksalią situaciją. Vis mintiju: gal todėl pas mus taip nutiko, kad išsikovoję laisvą žodį pamiršome arba ignoruojame jo atsakomybę. Žmogui, valstybei, savo sąžinei.

Atrodo, žodžio atsakomybė vis didesniu deficitu tampa mano brolių ir sesių žurnalistų draugijoje. Kartais susidaro įspūdis, kad čia mažiausiai atsakoma už savo parašytą, pasakytą žodį. Kartais – net už neapgalvotus veiksmus. Kaip andai per jėgą brautis į kabinetą ir bet kokia kaina kalbinti kultūros ministrę... Ir tokiu atveju lieka nebylios gražiai surašytos baltame lape žurnalisto etikos taisyklės. Jos kaip žiema – be baltumo, tik pilkos spalvos.

Kas nors gali man papriekaištauti: kodėl jau pirmąsias metų dienas piešiu nelinksmomis spalvomis? Nepiešiu, bet negaliu nepastebėti, kas negero, netikro įvyko mūsų gyvenime. Rodykime darbais vienybę. Kitaip ji gali negrįžtamai nuplasnoti į mūsų jausmų ir minčių šiaurę. Taip mąsčiau pirmąją metų dieną. Vėl vienumoje. Tačiau nereikia manyti, kad dėl vienatvės randasi tamsios, liūdnos spalvos. Anaiptol. Ji dažną savotiškai gydo nuo išpuikimo, netikros garbės, apsaugo nuo tariamų draugų. Tik vienatvėje veikiausiai galime geriau pažinti, įvertinti save ir kitus. Aišku, ji, kaip kadaise rašė poetė Alma Karosaitė, neapsaugo mūsų nuo praradimų nevilties.

Nuo jos niekas neapsaugo. Su praradimais tenka susigyventi. Vieniems – lengviau, kitiems – sunkiau. Arba nemažai žmonių išvis nepakelia tokios naštos. Beje, kaip neretai – ir garbės, ir valdžios. Tai greitai paaiškėja. Dažnas žmogus – tokia būtybė, kuriai nuo prigimties yra duota Dievo teisė mąstyti. Gal panašiai taip, kaip Auguste'o Rodino „Mąstytojui“. O suteikta galimybė žvelgti į aplinką persmelkiančiomis akimis taip, kaip mus žvilgsniu perskrodžia Leonardo da Vinci „Mona Liza“...

Tačiau ne visi pasinaudoja tokiomis Dievo suteiktomis teisėmis. Apskritai, jeigu žmogus, ypač valdžios, dažniau susimąstytų, liktų mažiau pragaro mūsų gyvenime. Tokia atsakomybė tenka ne tik valdžiai, bet ir eiliniams žmonėms, kurie ją užkelia ant pjedestalo. Kam vėliau dėl visko pykti, jeigu niekas neprievartavo tokios valdžios rinkti? Kas neleidžia prieš renkant pamąstyti. Juk rašiau, kad Dievas daugeliui suteikė teisę mąstyti.

Rašydamas metų dienoraštį prisiminiau senokai per Lietuvos televiziją, regis, ką tik po Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų rodytą reportažą apie Varėnos rajono Žiūrų kaimo žmones, kurie vieningai balsavę už Valdą Adamkų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gražu. Tačiau ar demokratiška? Nejaugi visi nemažo Žiūrų kaimo žmonės vieną nuomonę turėjo? Ar seniūnaitis iš tikrųjų visų kaimo gyventojų vardu kalbėjo?

Viskas kartojosi kaip sovietmečiu: viena partija, viena nuomonė, visi vieningi... Teko patirti ir kitų paradoksalių momentų. Visiškai neseniai vėl tame pačiame Varėnos rajone. Kartą iš tėviškės į Vilnių teko sugrįžti visuomeniniu transportu. Žinoma, ana kelionė beveik niekuo nepriminė ankstesnių, kai anuomet autobusai būdavo prigrūsti žmonių, nors jų per kaimą per dieną kursuodavo dešimtys. Pastaruoju metu – tik du.

Neliko smulkių ir vidutinių ūkių – tėviškėje katastrofiškai sumažėjo žmonių. Šiandien ir du kursuojantys per ištuštėjusį kaimą autobusai į Vilnių ar Varėną rieda pustuščiai. Ir tą dieną, man grįžtant į sostinę, autobuse klegėjo tik apie dešimt keleivių. Gerokai pagyvenusių. Tai kaip įprasta tuojau mane pagavo jų kalbos apie išdraskytus kolūkius, apie nedarbą. Na o labiausiai nustebino vienas gal septyniasdešimtmetis seniokas, visiems garsiai, didžiai pasigyręs:

– Iš rajono mero gavau sveikinimą!

Pasirodo, rajono meras kaimietį pasveikino su gimimo diena. Irgi gražu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Nuostabu, kad nepamiršta net eilinio kaimo žmogelio. Tačiau toks mero dėmesingumas sukėlė nemenkų abejonių. Ar tokiu atveju nežaidžiama žmonių jausmais? Girdėjau ir kai kuriuose kituose rajonuose tokie sveikinimai populiarūs. Ar jie nėra masalas rinkimuose balsuoti už sveikintoją? Jeigu tai būtų daugmaž daroma nuoširdžiai – už tokią iniciatyvą tokius sveikintojus tereikėtų tik sveikinti. Deja. Šiuo atveju prisiminiau vieną populiarų posakį: būkim biedni, bet teisingi. Norisi jį perfrazuoti savaip: būkime turtingi savo dvasia ir nesileiskime būti mulkinami tariamų geradarių, draugų, gelbėtojų... Šiuo atveju kas nors gali mane apkaltinti, kad pats sėju nepasitikėjimą valdžia. Jokiu būdu, bet akinu mąstyti, atskirti pelus nuo grūdų.

Mūsų gyvenime iš tikrųjų prisikaupė gausybė pelų, panašiai kaip ir dabartiniame kaime – pelių... Kai vieno ar kito per daug – labai negerai. Ir tuomet vienybė, dora tampa sunkiai pasiekiamos. Kaip kosmosas.

Eidamas rogių link nuslydau nuo suminto sniego tako. Akimirksniu paskendau gilioje sniego pusnyje. Tik su atvažiavusio kaimyno pagalba greitai iš jos išsiropščiau. Neprisimenu, ar spėjau išsigąsti. Tikriausiai ne, nes mes, jau vaikai, buvome užgrūdinti tada įprastos gamtos sąlygų, prieštaringo laiko kataklizmų.

Ta proga prisiminiau poetą Marcelijų Martinaitį, kadaise kritikavusį mano eilėraščius, išspausdintus „Jaunimo gretose“: „Ką tu, kaimo vaikas, vis apie kosmosą...“ Tada ne vienas verčiausi per galvą – juk modernūs norėjome būti. Ir kai kas net nerealiai skraidyti... Andai to troško vaikystėje mano geras kaimo bičiulis Juozas. Jam labai patiko per televiziją rodytas rusų animacinis filmukas apie Mikę Pūkuotuką, kuris pakilo į orą balionu. Na, vieną dieną mano bičiulis gal kokį pusšimtį kaimo krautuvėje balionų nusipirko. Visus juos pripūtė, surišo siūlais ir kopėčiomis užlipo ant svirno stogo. Galvojo, nuo stogo skris kaip Mikė Pūkuotukas, bet... smigo žemėn. Gerokai prisitrenkė sėdynę. Laimė, kad svirnas buvo neaukštas.

Tai irgi buvo netikra. Kaip ir neretai būna netikri žodžiai, išguldyti baltame popieriaus lape. O netikri todėl, kad nebuvo išgyventa, išnešiota. O jei dar, neduok Dieve, sumeluota? Argi taip galima realiame gyvenime! Kuriame lieka vis mažiau jausmų, atgailos, supratimo. Atrodo, daugeliui jaunų žmonių svetimos šios vertybės. Baugu, kas mus pakeis. O gal nieko bloga neatsitiks? Daug jaunų žmonių iki maždaug keturiasdešimties metų nesidomi knygomis, teatru, opera ir kitais kultūriniais stebuklais, bet perkopę minėtą gyvenimo slenkstį staiga vieną dieną praregi, pažvelgia į gyvenimą kitomis akimis. Ir, žinoma, širdimi pajunta naują, jiems iki šiol nepažintą pasaulio dvelksmą. Atsigręžia į savo tėvų, giminės, gimtinės pusę. Ima ieškoti savo ir artimųjų pradžios šaknų. Vadinasi, atranda savo tėvynę.

Neišdilo iš atminties prieš daugiau kaip dvidešimt metų akyse įstrigęs vaizdas: iš Varėnos į kaimą irgi važiavau autobusu. Netoli manęs sėdėjo kažko labai susimąstęs nejaunas, gal penkiasdešimties sulaukęs, vyras. Jis staiga prie Nedzingės pasimuistė, pašoko prie vairuotojo:

– Ar galite čia mane išleisti?

– Betgi Jūs bilietą pirkote iki Pilvingių kaimo, iki jo toloka...

– Išleiskite, noriu likusį kelią į tėviškę pėsčias pareiti...

Tam žmogui, kaip supratau iš jo ir vairuotojo pokalbio, gyvenančiam dideliame mieste jau ne vieną dešimtmetį, iki tėviškės reikėjo kulniuoti daugiau kaip penketą kilometrų. Miestiečiui tai – labai nemažas atstumas. Bet ne buvusiam ar esamam kaimiečiui. Dar neseniai net kaimo vaikai iš atokių vienkiemių iki mokyklos net dešimt ir daugiau kilometrų per dieną sukardavo. Tuomet nebuvo geltonųjų autobusiukų.

Mano metais vienintelė susisiekimo priemonė tebuvo arkliukas. Pamenu, kaip gilią žiemą į pradžios mokyklą tėvas ar kaimynas mus, pulkelį vaikų, rogėmis veždavo. Beje, labai įsiminė būtent vienas sausio mėnuo, kai sniego buvo pridrėbta, pripustyta virš medinių daugiau kaip metro aukščio tvorų... Eidamas rogių link nuslydau nuo suminto sniego tako. Akimirksniu paskendau gilioje sniego pusnyje. Tik su atvažiavusio kaimyno pagalba greitai iš jos išsiropščiau. Neprisimenu, ar spėjau išsigąsti. Tikriausiai ne, nes mes, jau vaikai, buvome užgrūdinti tada įprastos gamtos sąlygų, prieštaringo laiko kataklizmų.

Jau beveik dvidešimt pastarųjų metų pratinamės gyventi naujomis gamtos sąlygomis. Todėl ir pirmąją šių laikų Naujųjų metų dieną pernelyg nestebina vietoj sniego lietus. Bet štai negaliu susitaikstyti su savimi, kad pas mus lieka vis mažiau šventų relikvijų. O gal netiesa? Tai laikina? Daug naujosios kartos žmonių tikriausiai, ne aš vienas, viliasi, praregės po savo keturiasdešimtmečio, penkiasdešimtmečio ar vėliau. Kad ir pavėluotai. Svarbu sugrįžti. Nors vienai dienai į savo ar tėvų praeitį. Ten, kur Tėvynės šaknys. Ir jiems kaip mano motina sakytų:

– Dzievuli, padėk!