Genialusis „King Crimson“ lyderis Robertas Frippas.

Po ilgos pertraukos mano šeštadieninės muzikinės apžvalgos grįžta į Bernardinus. Džiugu, jei kam nors jų trūko, atleiskite, jei kas nors skaitote jas sukandęs dantis. Jų trūko visų pirma man pačiam. Supratau tai ir vėl sėdęs rašyti.

Pertrauką būtų galima drąsiai pavadinti kūrybinėmis atostogomis, net savotiškomis motinystės atostogomis, nes po kelerių metų rašymo apie kitus subrendo poreikis ir pačiam šį bei tą padaryti. Tas „šis bei tas“ pasirodys jau visai netrukus. Žiū, o gal kas ims ir aprašys. O kol kas, atidėdamas geriausiųjų praėjusių metų albumų apžvalgą, paniręs į savo mėgstamiausius laikus muzikos istorijoje noriu pasidalyti įžvalgomis, skirtomis vienam kertinių XX amžiaus roko reiškinių – „King Crimson“. Kodėl būtent ši grupė? 

Nes Trys Karaliai, Eleusino misterijos, dovanos Dionisui ir saulės sugrįžimo diena – pats šeštadienis padiktavo temą, kuria turėčiau pradėti kalendorių. Nes praėjusiais metais šios grupės klausiausi kaip niekada daug ir daug apie ją galvojau. Nes radijo laidos įpareigoja kalbėti apie tai, kas čia, Lietuvoje, apie tai, kas nauja, kas dabar, o mano širdis ten – kažkur septyniasdešimt trečiuosiuose, plaka pagal Billo Brufordo sinkopes.

Turiu prisipažinti, kad mano santykis su „King Crimson“ dvejopas. Šios grupės vienu metu sugebu ir labai nemėgti, ir pasakiškai ja žavėtis. Kodėl nemėgti? Todėl, kad šis, beveik mokslinis, Roberto Frippo projektas yra perdėm apskaičiuotas ir logiškas. „King Crimson“ yra grynoji matematika, kiekviena nata ten ir tada, kur turi būti pagal kruopštų išankstinį planą. „Crimsonų“ muzika – žvėriškai sunkaus disciplinuoto darbo rezultatas, ir tas svoris juntamas ties kiekvienu garsu.

Vis dėlto kas pasakė, kad matematika nėra menas, kad matematika nėra poezija ir kad žiaurūs, negailestingi skaičiai negali tuo pat metu būti ir pasakiški, įdomūs, skatinantys fantaziją ar net vedantys genialios beprotybės link, jei prisimintume Rono Howardo „Nuostabų protą“ ar Vladimiro Nabokovo „Lužino gynybą“?

Abu matematikos poliai „King Crimson“ muzikoje nuolat grumiasi vienas su kitu. Gerai pagalvojus, tai šiuodu poliai ir yra bet kurios esaties variklis – geležinei tvarkai į veidą visada kvėpuoja didysis chaosas, o chaosas – išvirkštinė disciplinos pusė. Paklauskite astronomų.

Jei „King Crimson“ lygintume su politine santvarka valstybėje, tai ši grupė būtų diktatūra. Tai vieno žmogaus kūrinys, genijaus sapnas, Borgeso biblioteka. Tas genijus – Robertas Frippas. Tai jo kolektyvas, jo griežtos taisyklės, jo žaislai. Nuo A iki Z. Tiesą sakant, jokios tikros grupės niekada ir nebuvo, buvo juodadarbis visa ko generatorius, kuris tam tikru laiku pritraukdavo tam tikrų sau naudingų žmonių, kad šie realizuotų tam tikras jo matematines muzikines idėjas. Per visą „King Crimson“ gyvavimo laiką nuo pat 1968-ųjų iki pat praėjusių metų koncertų šį generatorių aplankė 21 skirtingas muzikantas. Kai kurie – garsios ir kūrybingos asmenybės, kai kurie tiesiog mašinos, aukščiausio meistriškumo sesijiniai muzikantai. Paklūstantys diktatoriui, Raudonajam Karaliui.

Maža to, R. Frippas niekada nebuvo viena iš roko pasaulio būtybių (prisimenant jau minėto Jorge'o Luiso Borgeso pramanytas būtybes). Be skandalų, be liguisto spaudos dėmesio. Todėl, kad be išsišokimų, be narkotikų, be alkoholio, su kostiumu, laimingai vedęs ir gyvenantis su viena ir ta pačia žmona, žmogus, kurio rutiną nuo jaunų dienų lydi griežta disciplina (pavyzdžiui, R. Frippas minučių tikslumu nustatęs, kada kasdien valgyti žuvį ir jūros gėrybes, kurios gerina jo protinę veiklą, didžiąją gyvenimo dalį vengiantis mėsos, einantis miegoti griežtai pagal grafiką ir taip toliau). Palyginkite su kokiu Keithu Richardsu. Kai kas pasakytų: mokslininkas nuobodyla!

Tačiau per dešimtmečius tokios disciplinos ir režimo R. Frippas sugebėjo įrašyti ir išleisti 700 skirtingų albumų. Sep-ty-nis šim-tus. Visuose jis arba lyderis, kompozitorius, autorius, aranžuotojas arba bent jau vienas pagrindinių sesijinių muzikantų. Aš nežinau, ar tai rekordas. Bet kito tokio kūrėjo taip pat nežinau. Zappa su Zornu apsikabinę tyliai rūko kamputyje. Muzikos kolekcionieriai užstato namus. 

Ir nors „King Crimson“ niekada nebuvo komercinių TV ar radijo stočių dažnai grojama grupė (kaip tik atvirkščiai – ypač retai!), jie sugebėjo tapti vienu kertinių XX amžiaus roko reiškinių, tiesiogine šio žodžio prasme tiesiog kultiniu kolektyvu, kuris be jokių reklamos kampanijų akimirksniu parduoda visus bilietus į keletą būsimų savo pasaulinių turų.

Pats buvau liudininkas fakto, kai prieš keliolika metų „King Crimson“ paskelbė apie koncertą Rygoje: kadangi organizatoriai dar nebuvo spėję pagaminti plakatų, o bilietai jau buvo parduodami, ant salės durų pakibo languoto popieriaus lapas su paprasčiausiu užrašu „King Crimson“ ir data. Jei gerai pamenu, visi bilietai dingo dar iki pasirodant oficialiems plakatams ir reklamai. Po dienos nuo to užrašo pakabinimo apie būsimą koncertą man pasakė vienas melomanas Klaipėdoje, organizavęs ištisą autobusą gerbėjų! Tokia yra iš lūpų į lūpas galia.

O štai debiutinis grupės albumas „In the Court of the Crimson King (1969)“ iki šių dienų išlieka geriausiai parduodamas visų laikų progresyviojo roko albumas. Be jokios didelės reklamos. Na, gal išskyrus vieną mažytę smulkmenytę – 1969 metais „King Crimson“ gavo progą Londono „Hyd Park“ apšildyti „The Rolling Stones“. Skaičiuojama, kad juos tądien išgirdo penki šimtai tūkstančių ten susirinkusių žmonių. Man iki šiol sunku suvokti, kas ir kodėl nusprendė, kad viena „Rollingus“ apšildančių grupių bus būtent „Crimsonai“. Kaip jau minėjau, tarp „Rollingų“ ir „Crimsonų“ – gili praraja ne tik pačios muzikos, bet ir priėjimo prie jos klausimu. Ką ir kalbėti apie gyvenimo būdą. 

R. Frippo priėjimas visada buvo artimesnis mokslininko priėjimui prie tyrimo objekto. Ir reikia pasakyti, tokio gerokai apsėsto savo tyrimo idėja mokslininko. Prisiminkime, kad ir R. Frippo sukurtus naujus gitaros muzikos teorijos puslapius, kuriuose – ir naujos gamos, ir nauji derinimai (vadinamasis naujasis standartinis derinimas aktyviai naudojamas iki šių dienų). Galima būtų vis tęsti užbaigiant R. Frippo darbu su korporacija „Microsoft“ ir garsų kūrimu „Windows“ operacinėms sistemoms.

Todėl kai man sako „ši grupė arti džiazo“ ar vartoją žodį „džiazas“ bet kokiame R> Frippo kontekste, susiraukiu. Nė kruopelytės ten džiazo. Žinoma, jeigu džiazu laikysime improvizaciją, laisvę, kūrybą čia ir dabar. Perfrazuojant maestro Vladimirą Čekasiną, tai, ką jūs vadinate džiazu, mes jau senokai rašome ant popieriaus natomis ir vadiname šiuolaikine akademinės muzikos forma.

Kai visi, tiesiog literaliai (nekenčiu šio žodžio, bet pavartosiu specialiai), VISI to meto rokeriai buvo neišvengiamai veikiami bliuzo, rokenrolo ir džiazo tradicijos, R. Frippas ne kartą prisipažino sėmęsis įkvėpimo iš Europos klasikinės muzikos lobyno ir akademinio avangardo. Muzikos apžvalgininkai 1974 metais jį net praminė „tuo gitaristu su kostiumu, kuris scenoje sėdi“. Nes tai tiesiog griovė visas roko taisykles. Maža to, ne tik sėdi ir beveik nejuda, bet dar ir gitarą laiko pagal visą klasikinės akademinės gitaros kanoną!

Todėl drįsiu R. Frippo kūrybą pavadinti viena iš logiškų akademinės muzikos tradicijos tąsų. Šiuo atžvilgiu jis arčiau XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės kompozitorių (ypač JAV, kur su Arnoldo Schönbergo šmėklomis kovojo būsimi minimalistai, tokie kaip Johnas Adamsas, Steve'as Reichas, Philipas Glassas, Terry Riley) nei narkotinio progresyviojo roko pasaulio.

Nors ir dirbo su „Microsoft“, R. Frippas yra labai kategoriškai nusistatęs prieš muzikos „stryminimo“ platformas ir prieš tai, kaip jas valdančios korporacijos (o jas valdo ir turtus kraunasi būtent gigantiškos korporacijos) vykdo savo finansinę politiką. Todėl nei jo paties, nei „King Crimson“ diskografijos nerasite nei „Spotify“, nei „Deezer“, nei „Tidal“, nei „Youtube“. Reikia albumo? Jums teks eiti senuoju keliu.

Kaip atsaką į kritiką dėl tokio sprendimo R. Frippas paragino minėtas korporacijas verčiau investuoti į muzikos mokyklas, profesionalų muzikinį švietimą, o ne siūlyti grojaraščius paauglių išmaniesiems. Pats, beje, šis kompozitorius visą savo turtą ir visą pelną už ateities autoriaus teises testamentu yra užrašęs muzikos mokykloms ir vaikų muzikinės edukacijos įstaigoms. Visą. Mat savo vaikų su žmona juodu neturi.

O dabar trys karaliai. Trys geriausi „King Crimson“ albumai pagal mano meilę ir neapykantą šiai nuostabiai avangardinei matematikai. Išrinkti juos labai nepaprasta. Nors visi muzikos kritikai visuotinai sutinka, kad auksinis „Crimsonų“ laikotarpis buvo nuo 1969-ųjų „In the Court of the Crimson King“ iki 1974-ųjų „Red“, po kurio R. Frippas pirmą kartą išmontavo grupę ir laikinai nutraukė jos veiklą, net ir per šiuos penkerius metus pasirodė 5 absoliučiai puikūs albumai: be minėtųjų, nuolat grįžtu prie „Larks' Tongues in Aspic“, „Lizard“ ir „In the Wake of Poseidon“. O iš vėlyvesnės grupės inkarnacijos tiesiog negalima ignoruoti epinio „Discipline“, kuris ženklino bendradarbiavimo su puikiuoju vokalistu ir gitaristu Adrianu Belew pradžią.

Bet vis dėlto. Auksinę trijulę pradėčiau nuo 1973-iųjų šedevro „Larks' Tongues in Aspic“.

Tais metais progresyviojo roko banga jau buvo pasiekusi aukščiausią savo tašką. Savo žodį jau buvo tarę ir patys „Crimsonai“, bet nieko, ničnieko panašaus į šį albumą R. Frippas nesukūrė nei anksčiau, nei vėliau. Maža to, pats kompozitorius ne kartą yra minėjęs, kad visą gyvenimą sėmėsi įkvėpimo iš šio kūrinio.

Pirmą kartą šiame albume grupėje pasirodo genialus būgnininkas Billas Brufordas, kurį daugelis iki šiol laiko vienu geriausių visų laikų roko būgnininkų. Iki tol grojęs „Yes“, B. Brufordas tarsi norėjo įrodyti, kad viso arsenalo dar neiššaudė, kad jo potencialas dar ne visai išnaudotas. Ir tai jam pavyko su kaupu būtent šiame albume. Ritminė sekcija išties yra kažkokia stebuklinga, ir prie to aiškiai taip pat prisidėjo Jamie Muiro perkusiniai instrumentai, B. Brufordo ritmams suteikdami ritualinės, tiesiog magiškos galios. World muzikos perkusija tuo metu buvo panaudota dar iki atsirandant pačiam žanrui ir terminui.

Bosu grojo ir dainavo iš grupės „Family“ ką tik priviliotas Johnas Wettonas, R. Frippo pamišėliškai gitaros pirotechnikai pridėdamas keistų funk atspalvių (prisiminkite kad ir kūrinį „Easy Money“). Pridėkite dar Artimųjų Rytų, o vietomis net klezmerių muzikos stilistikos Davido Crosso smuiką, purviną, žemėmis byrančią ir džergiančią R. Frippo gitarą, ir bendras rezultatas skambėjo to laikotarpio „progresyvo“ madoms ne tik nebūdingai, bet ir absoliučiai kosmiškai! Keisčiausias skambesys per visą grupės istoriją. Uždavinys buvo sukurti ką nors visiškai nauja, ir jis buvo įgyvendintas su kaupu.

Albumo galia dar ir tai, kad grupės diktatorius buvo ką tik surinkęs naują komandą, muzikantai dar nespėjo apsitrinti tarpusavyje, todėl natūraliai suteikė labai daug savitumo. Daug skambesio atkeliavo iš kiekvieno asmeninių muzikinių patyrimų.

Beje, tai bene laisviausias „King Crimson“ albumas, kuriame R. Frippas naujiems muzikantams leido susigroti improvizuojant pateiktomis temomis. B. Brufordas sakė: „Jis norėjo, kad mes sugrotumėme taip, kaip jis nori, nieko mums apie tai nesakydamas!“

Tai vienas svarbiausių ir geriausių albumų roko muzikos istorijoje, nors tikrai ne lengviausiai prieinamas, ne lengviausiai klausomas ir greičiausiai ne tas, nuo kurio rekomenduočiau pradėti pažintį su šiuo įstabiu kolektyvu. Kas kartą, kai perklausau šį albumą, pajuntu, kad įvyko kažkas svarbaus, kažkas neįtikimai svarbaus, tik negaliu suprasti, kas.

O štai manęs niekas nesuprastų, jei tarp geriausiųjų trijulės neišskirčiau debiutinio jau minėto „In the Court of the Crimson King“, pasirodžiusio 1969-aisiais ir išgarsėjusio po pasirodymo prieš „The Rolling Stones“ koncerte didžiausiame Londono parke.

Šis albumas – tai ištisa muzikinė paradigma, legenda ir klasika, be kurios nebūtų įmanoma pradėti kalbos ne tik apie progresyvųjį roką, bet ir apie XX amžiaus roko muziką apskritai. Kūrinys padėjo pagrindą visam būsimam „Crimsonų“ skambesiui, kuris padarė įtaką šimtams muzikantų ir grupių visame pasaulyje. Net tokie grandai kaip „Yes“, „Genesis“, „Van der Graff Generator“ vėliau akivaizdžiai sėmėsi patirties, net plėtojo temas, pradėtas šiame monumentaliame albume.

R. Frippo kompozicijos čia flirtuoja su klasika, avangardine akademine muzika ir avangardiniu džiazu, juo nepavirsdamos, neprarasdamos struktūros ir disciplinos. Jei man reikėtų kokį nors žmogų supažindinti su progresyviojo roko žanru, aš net nedvejodamas pradėčiau nuo šio albumo. Nors „King Crimson“ toli gražu nėra tipinis kolektyvas šiame kontekste ir vėliau mano pamoka pakryptų prie kitų grupių, būtent šis albumas yra to laikotarpio „progresyvo“ esencija, kur surepetuotas virtuoziškas muzikavimas roko scenoje susitinka su mitologinėmis tekstų temomis, klasika ir avangardu. Įsivaizduojate, kaip po šito turėjo skambėti „The Rolling Stones“?

Dauguma mano draugų ir bičiulių įvardija šį albumą kaip mėgstamiausią. Ir būtent iš jo kyla visi su grupės stiliumi sietini stereotipai. Tai natūralu, nes „In the Court of the Crimson King“ dar nėra susiformavęs vizionieriškasis Frippas. Tai Frippas, kuris nori tėkšti pareiškimą, atkreipti dėmesį. Tam reikėjo sukramtyti visas besiformuojančio žanro savybes, sugerti visa, kas sklandė aplink, išspjauti ir pakėlus nuo stalo pasakyti: „Va, turėkite!“ Tai jis ir padarė. Nors jau čia juntama, kad šis albumas bus tik ilgos, keistos kelionės pradžia. Savotiškas hobito išėjimas iš namų.

Kaip ir su daugeliu savo albumų, su šiuo R. Frippas vėliau pasielgė negailestingai. Kai kuriuos kūrinius nukarpė, perdarė ir perstumdė. Jei norite išgirsti, kaip „In the Court of the Crimson King“ skambėjo 1969-aisiais, jums teks susirasti tais metais išleistą plokštelę. Tai galioja ir abiem žemiau aprašytiems darbams. Visa, kas vėliau pasirodė CD ar internete, R. Frippo jau perdaryta taip, kaip jam pasirodė geriau, tvarkingiau.

Na ir dar viena pastaba. Iki skausmo pažįstamas šio albumo viršelis yra tapęs grafine roko muzikos ikona ir patekęs į visus įmanomus geriausiųjų amžiaus albumų viršelių sąrašus. 

O dabar sunkiausia... „Red“ ar „Lizard“? O gal „Discipline“? Šį rudenį taip iš naujo pamilau „Lizard“, kad ranka pati nori rašyti šį pavadinimą. Tačiau reikia išlaikyti šaltą R. Frippo protą. Šaltą? Šalčiausias ir niūriausias, be abejonės – „Red“, žymintis desperaciją, žinant, kad tai paskutinis albumas. Taip bent jau atrodė tuo metu. Sugrąžinamas pirmasis vokalistas, pakviečiami senieji nariai paskutinei gulbės giesmei. „Starless“ – viena gražiausių visų laikų roko muzikos kompozicijų, užbaigianti albumą. Ir viena liūdniausių, net žiauriausių. Vien už ją būtų galima atiduoti visas įmanomas vietas ant pjedestalo. Bet.

„Crimsonai“ nebūtų pilni, jei imtume tik pirmąją jų inkarnaciją. Paleidęs grupę R. Frippas ėmė bendradarbiauti su Brianu Eno, Peteriu Gabrieliu, Davidu Bowie ir kitais, kol pagaliau 1981-aisiais... Tais metais, mano galva, įvyko vienas didžiausių ir sėkmingiausių sugrįžimų roko istorijoje. Absoliučiai neįtikima sudėtimi „King Crimson“ prisikėlė iš pelenų. Ir Gendalfas pilkasis virto Gendalfu baltuoju! Robertas Frippas, Billas Brufordas, Tony Levinas ir Adrianas Belew. Visi absoliučiai geriausios formos per savo karjerą, visi ištroškę groti.

Ir ši svajonių komanda pasauliui pristatė „Discipline“.

Kas nutinka, kai vienoje studijoje susitinka du gitaros virtuozai? Daugeliu atvejų jie greitai išsilaksto kas sau, nes dviejų gitaros virtuozų vienai grupei per daug. Tačiau A. Belew ir R. Frippo atveju įvyko priešingai. Visa „Disciplina“ yra persunkta pasakiškų dviejų gitaristų pokalbių. Juodu kalbasi skirtingomis kalbomis, tačiau susikalba! Vienas kitą pertraukdami, užkalbėdami ant viršaus, tačiau susikalbėdami!

Vienas geriausių visų laikų boso ir keisčiausių savadarbių instrumentų maestro Tony Levinas pirmą kartą R. Frippui parodo, ką reiškia žemos natos. Natos, prisikeliančios tarsi iš po žemių, tarsi iš paties planetos branduolio! Apie B. Brufordą jau nebėra ką ir sakyti, atrodo, kad visa komanda groja lyg pašėlusi, lyg jiems amžinybę iki tol nebūtų buvę leista groti. 

Tai vienas paslaptingiausių ir intelektualiausių „Crimsonų“ albumų – kiekvienos dainos tekstas yra savotiška mįslė, poetinė dėlionė. Pradedant didžiausiu radijo hitu grupės istorijoje „Elephant Talk“, einant per svajingąjį „Matte Kudasai“ ir baigiant pačiu tituliniu „Discipline“. Muzikiniu požiūriu albumas skamba lyg vienas ilgas ratu besisukantis minimalistinis gitarinis fragmentas, užsupantis, pagaunantis savo kilpoje, kuri, regis, niekada nesibaigs.

Nors albumas lengvai prieinamas ir tikrai ne toks šiurkštus, purvinas kaip ankstyvieji darbai, dėl savito švelnaus A. Belew vokalo ir sterilaus garso regisi net melodingiausias, ritmiškai ir harmoniškai jis dar ir kaip sudėtingas! Tiesą sakant, apskaičiavimo ir painių R. Frippo formulių čia nors saujomis semk. 

Šio albumo kritikai sako, kad „King Crimson“ netinka 9 dešimtmečio garsas, kad jie skamba labiau kaip „The Talking Heads“ nei kaip „progresyvas“. Bet būtent ši evoliucija man labiausiai ir patinka. Nėra nė vieno pavykusio sugrįžimo, kai grupė bando groti taip, kaip grojo kadaise. Tai tiesiog neįmanoma. „Disciplinoje“ R. Frippas bando iš 9 dešimtmečio skambesio išgauti kuo daugiau savo muzikinės matematikos. Ir jam tai labai gerai pavyksta. Pagaliau ir pats skambesys, man regis, yra dalis ironijos. Kaip kažkuris kritikas kadaise pavadino „Crimsonus“ su A. Belew ir T. Levinu: tai – disciplinuotas popanarchizmas.

Ko gero, kiekvienas, klausantis muzikos ir ją girdintis, turėtų savo tris kitus, kitos grupės, atlikėjo, kompozitoriaus albumus. Baisiausia yra pretenduoti skelbti universalią tiesą. Aš tikiuosi ir toliau klysti kartu su muzika, kurią myliu. 

Iki kitos savaitės! Dabar teprasideda žiema.