Abigail Lynn/Unsplash.com nuotr.

Naktinis klubas – šiuolaikinės visuomenės jaunimo naktinė laisvalaikio ir pramogos forma, būdinga didesniems postmodernių visuomenių miestams. Tiesa, nežinau, kiek tikslu šį laisvalaikį priskirti jaunimui. Tradiciškai moderniose visuomenėse (pavyzdžiui, sovietinės Lietuvos visuomenėje) ši pramoga buvo labai giminiška, tačiau kiek kitokia. Ji vadinosi šokiais, diskoteka. Šokiuose sunkiai aptiksi vyresnių negu 25–30 metų žmonių, tai daugiau išimtys. Tuo tarpu mano stebėti žmonės Vilniaus naktiniame klube tikrai nebuvo mokyklas baigę jaunuoliai, susirinkę smagiai patrypti, kol gaidžiai užgiedos ir saulelė patekės. Veikiau priešingai, kiek mano akis atpažino ir sugebėjo įvertinti, dauguma žmonių, buvo vyresni negu 25–30 metų (pridursiu, kad nėra taip paprasta identifikuoti šiuolaikinio žmogaus amžių, ypač merginų ir moterų) ir, kas atrodo neįprasta, buvo net tokių, kuriems apie 40 metų. Tad kas postmodernioje visuomenėje yra jaunas žmogus, o gal postmodernizme naktinis klubas nebėra jaunimo pramogos forma? Ar jaunystė kiek užsitęsė?

Naktinis klubas kaip hipertikrovė

Kodėl naktinio klubo tikrovė turi hiperrealybės bruožų, apie kuriuos kalba Jeanas Baudrillard‘as? Hipertikrovė yra sąmoningo žmogaus negebėjimas atskirti realybės nuo simuliuojamos realybės. Hipertikrovėje fikcija susipina su realybe. Simuliakrai tokioje tikrovėje atvaizduoja tai, ko iš tiesų nėra. Naktinis klubas yra fiziškai tikras, jame gali paliesti moterį, nusipirkti kokteilį, apsvaigti nuo alkoholio ar garsios muzikos. Tačiau erdve, kūnais, garsais, simboliais naktinis klubas sukuria iliuzinę tikrovę, kuri tik fragmentiškai egzistuoja realiame gyvenime. Ir realybėje kai kurie žmonės rengiasi seksualiai, pabrėždami savo kūną, tačiau realybėje nėra tiek daug seksualių kūnų, prabangos, seksualios ir svaiginančios aplinkos (muzika, gėrimų pavadinimai). Hiperrealybė yra priežastis, kodėl žmonės, atėję į naktinį klubą, atsipalaiduoja nuo kasdienybės rūpesčių ir elgiasi taip, kaip neleidžia sau elgtis kasdienybėje.

 

Gilyn į klubo hipertikrovę

Patekti į šią pramogų, sutirštintos prabangos, išryškinto seksualumo mašiną nėra savaiminis ir suprantamas dalykas. Tavo paties išvaizda privalo kalbėti šia simbolika. Tai yra kriterijus. Naktinio klubo erdvė – ekstravagantiška, koncentratas viso to, ko paprastai siekia žemės kirminai – išorinio blizgesio ir prabangos. Tavo išvaizda turi įsilieti į šią tikrovę. Apsauginis atrenka prie durų, kas atitinka reikalavimus ir gali savo buvimu sustiprinti kuriamą tikrovės įvaizdį. Paprastesni vyrukai, galbūt per daug jauni, galbūt per prastai apsirengę, o galbūt jų visa povyza kalba, kad jie iš provincijos, neturi teisės savo buvimu suteršti kuriamos hiperrealybės. Prastai atrodantys vyrukai išsklaidys kuriamos tikrovės miglą ir savo buvimu nemaloniai primins apie paprastumą ir kuklumą. Tai kuriama hipertikrovė – sutirštinto seksualumo tikrovė. Naktinis klubas – tikrovė, kur išsipildo pačios slapčiausios vyrų užgaidos ir neišsakyti moterų troškimai. Tai terpė, kurioje visiems gerai.

Vyrų akys ir kairėje, ir dešinėje maitinamos  gilių iškirpčių ir seksualių moterų figūrų. Tuo tarpu moterims tai laikas, kada jos yra geidžiamos ir trokštamos, jų elegancija pinasi su išryškintu seksualumu, kiekviena iš jų – vakaro karalienė. Čia visiems gerai. Kuriamą realybę atspindi baro gėrimai, kurie tarsi eliksyrai perteikia klubo nuotaiką: „Sex on the beach“, „Bloody Mary“, „Mochito“, „Manhatan“, „Cuba Libre“. Tai tarsi kreipimasis į kiekvieną klubo lankytoją: bičiuli, viskas pasiekiama lengva ranka, šis vakaras tavo. Kokios nori nuotaikos? Gal revoliucinės laisvos Kubos? Nori neįpareigojančio sekso paplūdimyje? O gal vesterniškos Bloody Mary? Gali išgerti skirtingą istorinį laikotarpį, skirtingą nuotaiką, skirtingą pasaulio kraštą: nuo Manheteno iki Malibu. Sveikas atvykęs į rojų žemėje. Viskas, ko tau reikia – mėgautis. Tai tarsi įvairiausių simbolių susipynimas, simbolių, kurie dažniausiai neturi tarpusavyje bendrų sąsajų, nebent tolimus pavadinimus, užslėptas ir klubo hiperrealybei reikalingas nuotaikas, kodines žinutes. Ir taip visur: nuo pavadinimų iki erdvių.

Pati klubo erdvė suskaidyta į kelias pagrindines zonas: baro erdvė, šokių vieta, šonuose stovintys staliukai su prabangiais, minkštais „pufais“. Tai standartas, būdingas daugumai naktinių klubų. Klubo simbolikoje, taip pat ir pačiame klube vyrauja juoda ir tamsios spalvos. Juoda spalva – visada madinga ir prabangi. Daug kur tamsą perskrodžia auksinis apšvietimas. Šis kontrastas stipriau perteikia prabangą.

Į akis krinta skirtingi laikotarpiai, mums, Marijos žemelės vaikams, tik per televiziją matyti simboliai, tokie kaip nepaprastai prabangios stiklinės viskio talpos. Viskio talpos, iš kurių viskį gerdavo industrinėje Amerikoje mašinų fabrikų direktoriai. O jos čia apšviestos ir stovi išaukštintos, tarsi ant altoriaus. Prabanga, tapusi stabu. It nebūtų ką daugiau garbinti... O ten, modernioje naktinio klubo interjero aplinkoje, kabo įmantrus, sakyčiau, vienišas, tarsi iš krištolo, šviestuvas. Šviestuvas, kurį mačiau kabant Luvre ar Ermitaže, bet ne Vilniaus naktiniame klube. Iš kur atkeliavusi ši prabanga ir kam jis čia reikalingas? Nebežinau... Panašu į Marijos Antuanetės XIX a. pradžios Prancūzijos karališkus rūmus. Simuliakras, kuris tau turėtų leisti pasijusti užlipus ant karališko pjedestalo. Karalius yra kiekvienas iš mūsų! Visgi gal ir teisus  buvo Josė Ortega y Gasettas, kad masė nustūmė aristokratus ir užėmė karališkąjį pjedestalą. Dabar jie čia karaliai ir šiandien garbina blizgučius, o rytoj sėdės troleibuse su kiauromis sienomis ir riedės į turgų.

Kūnas – geriausia vartojimo priemonė

Sakyti, kad naktinis klubas asocijuojasi vien tik su šokiais būtų netikslu. Galbūt tai modernios diskotekos ir šokio sampratos palikimas, veikiantis kaip stereotipas. Tikslesnis apibūdinimas – naktinis klubas yra skirtas būti, leisti laiką. Naktiniame klube yra tokių, kuriems šokis rūpi mažiausiai.

Jie nešoka, jie būna smagioje hipertikrovėje, kur fonas užpildytas Camila Cabello pop-latin dainos „Havana“ ritmu. Vyrams klube gerai, čia nereikia kalbėti, stengtis pavergti moters širdies savo protu, iškalba, gebėjimu sukritikuoti Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. O tas vargiai ir pavyktų, nes visas pasaulis užpildytas skausmingais Camilos dainos žodžiais, neleidžiančiais susikalbėti: 

He said there’s a lot of girls I can do with (uh);

But I can’t without you;

I’m doing forever in a minute.

Ericho Frommo sunkiai per ilgus veikalus išreikšta meilės sąvoka numirė klube. „Meną mylėti“ galima padėti gilyn į lentyną. Aristokratiška meilė numirė postmodernizme. Tik niekas jos nesigaili ir nepasiilgsta. Tik ne šią naktį. Šiandien meilę pakeitė minutė nuotykio, minutė aistros: „I’m doing forever in a minute“, „Sex on the beach“. Niekas nebenori kankintis dėl meilės, visi nori kūniško malonumo ir nuotykio. Vartotojiškumas persmelkė ir meilę. Kaip ir vyrai, kurie prie baro gurkšnoja kokteilius ir akimis nužiūrinėja išraiškingas moterų linijas. Jos tokios pačios išraiškingos ir patrauklios kaip kitų daiktų, kurių geidžia kiekvienas vyras. Pavyzdžiui, kaip sportinių automobilių. Klube, kaip automobilių parodoje. Automobilių parodoje vyrai nužiūrinėja sau patinkančius sportinius automobilius ir perka tuos, kurių dizainas jiems yra patraukliausias, jie akimis įsimyli išvaizdą, aptakias formas, jie nori turėti čia ir dabar.

Klube, kaip ir parodoje – nebendraujama žodžiais, svarbiausia komunikacijos forma – akių žvilgsnis, nužiūrėjimas. Dėl to, norint pritraukti pirkėją, būtina prekinė išvaizda, privalai parodyti, ką turi geriausia. Kūnas privalo būti seksualus, o apranga turi tarnauti seksualumui išryškinti arba kvepėti prabanga. Privalai parduoti savo išvaizdą, nes čia žodžiams nėra vietos, komunikuojama išvaizda.

Tavo kūnas, kuris tarsi priklauso tau, kartu yra pavergtas grožio standarto. Šioje vietoje tu sau nebepriklausai. Tavo elgesys tarnauja kuriamai klubo hiperrealybei: tavo judesiai, laikysena, balti dantys šypsenoje kuria klubo hipertikrovę. Visos detalės įsipaišo šioje prabangos, linksmybės, seksualumo erdvėje. Būk ramus, perėjęs apsaugos patikrą, su savo atsineštu drabužiu įsipaišysi į klubo muzikinį takelį, į prabanga alsuojančią erdvę, į kokteilių pavadinimus. Klubo hipertikrovėje nėra prieštaraujančių elementų.

Jau minėjau, kad apsauga nepraleidžia provincijos elemento į naktinius klubus. Nemačiau, kad kas nors liūdėtų klube, būtų melancholiškas ar ilgesingas: tai neatitinka elgesio ir erdvės standarto. Tai nesiderina su klubo hipertikrove. Klubas tam neskirtas, brolyti.

Atėjai į klubą ir perėjai apsaugą, vadinasi, atitikai kuriamos hiperrealybės kriterijų. Tai reiškia, kad tapai naktinio klubo socialinės erdvės dalimi. Tad būk malonus, taip ir vaizduokis.

Vietoj išvadų. Grįžimas į realybę

Paryčiais suėmė nuovargis ir nusprendžiau palikti žemiškąjį rojų. Su manimi pakilo dar keletas naktinių gulbių. Iki Vinco Kudirkos aikštės mūsų maršrutai sutapo. Gražuolės vis dar linksmos ir čiauškėdamos kaukšėjo Senamiesčio grindiniu. Klubo tikrovė jas persmelkė iki pat gelmių, ir jos šią nuotaiką vis dar išgyveno.

Tik iš kur jis čia išdygo? Mūsų link artėjo žemės kirminas su maximos maišeliu, jis pėdino žvalgydamasis prie barų ir ieškodamas taros butelių, kuriuos dėdavo į savo maišelį. Prasilenkti su juo tapo neišvengiama… Kartais taip nemalonu žvelgti į tikrovę, ypač, kada tu ką tik užvėrei rojaus vartus. Juk šiandien jos Karalienės, Angelai, nusileidę iš rojaus, o jis – purvinas žemės kirminas, kuris jau seniai pamiršo, ką reiškia juokas ir linksmybės. Prasilenkdamos naktinės gulbės net nutilo, kai joms teko pažvelgti realybei į akis.

Paėjus keletą žingsnių, slogi nuotaika pasitraukė, merginos vėl juokėsi. Jos vis dar išgyveno klubo sapną. Hiperrealybėje gyventi smagiau negu pilkoje tikrovėje.