Režisierė Anna Smolar. M. Vorobjovaitės nuotr.

Lenkų ir prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos lenkų teatro atstovė Anna SMOLAR, dirbusi Krystiano Lupos, Jacques'o Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavusi kino kūrimo procesuose su Agnieszka Holland, prabėgusių metų rudenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vedė kūrybines dirbtuves ir seminare pristatė savo kūrybos principus.

Į artimesnę pažintį su dokumentiniu teatru jaunuosius teatro kūrėjus sukvietęs LNDT netrukus skelbs idėjų konkursą, kurio nugalėtojai vasarą turės galimybę kartu su dokumentinio teatro mentoriais iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Vokietijos įgyvendinti savo idėjas ir rudenį jas pristatyti šiųmetėje „Versmės“ festivalio programoje. Viena iš mentorių, dirbsiančių su įdomiausių idėjų autoriais, ir bus Anna Smolar, sukūrusi daug dokumentinio teatro darbų: „mockumentary“ tipo spektaklį apie žydų teatro aktorius, scenoje nagrinėjusi Henrietos Lacks istoriją (apie moterį, kurios naviko ląsteles išskyrę gydytojai ėmė jas sėkmingai auginti ir sukūrė pirmąją žmogaus ląstelių liniją; šis atradimas padeda įveikiant daugelį ligų), scenoje pristačiusi Aung San Su Či, Mianmaro politikę ir diplomatę, politinę kalinę ir Nobelio taikos premijos laureatę.

Iš kur kyla idėjų spektakliams ir kaip vyksta jų įgyvendinimas – apie tai Viktorija Ivanova ir Agnė Pulokaitė su režisiere kalbėjosi netrukus po „Komuna//Warszawa“ erdvėje pristatytos premjeros „Kurortas” ir po tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji komedija“ tarptautinei auditorijai pristatyto spektaklio „Henrietta Lacks“.

Režisierė Anna Smolar. M. Vorobjovaitės nuotr.

Kalbant apie HeLa ląstelių linijos pradininkę, kaip pasirinkote šią temą? Kaip paprastai gimsta idėjos teatro pastatymams?

Šią temą pasiūlė Varšuvos mokslo centro kuratorius Rafałas Kosewskis, pakvietęs statyti spektaklio festivaliui „Przemiany“. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi apie HeLa ląsteles ar Henriettą Lacks. Galbūt tuo šis projektas labiausiai ir sudomino. Stulbinamas dalykas, kad moteris, kurios ląstelės tiek daug davė žmonijai, yra taip mažai žinoma.

Man patinka, kai temos pačios pas mane ateina, kai darbas teatre leidžia geriau pažinti pasaulį. Ir mane domina įvairi medžiaga, ar būtų man artima, galbūt asmeniška tema, ar visai tolima ir neįprasta. Svarbu, kad sujaudintų. Jau išmokau atpažinti ir labai nuoširdžiai sau pasakyti: štai tai manęs nejaudina, nemokėčiau sužadinti vaizduotės, kad iš šitos temos gimtų teatro kūrinys.

Papasakokite, kaip renkate medžiagą, nuo ko pradedate. Kaip vėliau gimsta turinys? Kuo vadovaujatės lipdydama dokumentinę medžiagą – ar jau nuo pat pradžių žinote, ką norite sukurti, ar planai keičiasi pagal aplinkybes?

Žiūrint apie ką spektaklis. Jeigu apie tai, kas yra šalia, čia ir dabar, tuomet susitinku su žmonėmis. Ieškau herojų savo norimai papasakoti istorijai, valandų valandas kalbuosi su jais, viską fiksuoju. O jei tema tolimesnė, kaip Henriettos Lacks ar Aung San Su Dži atvejais, tuomet daug skaitau. Niekada tvirtai nežinau, kur tema mane nuves. Baisiausi spąstai yra potraukis papasakoti istoriją objektyviai kaip kokioje enciklopedijoje.

Kas, jūsų nuomone, yra „mockumentary“ žanras teatre? Ar galite paaiškinti, kaip jį suprantate ir kokias naujas duris jis atveria statant spektaklį?

Man tai yra pasakojimo konstravimas siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį, kuris būna kur kas aštresnis, kai scenoje veikia tie patys žmonės, apie kuriuos kalbi. Vadinasi, sukuriama dokumentinio pasakojimo iliuzija: žmonės scenoje (aktoriai arba ne) pasakoja apie save, o tu taip sudėlioji teatrinę situaciją, kad žiūrovas jais patikėtų. Nors apskritai visas mokumentikos žaidimas paremtas biografinės tikrovės sukergimu su fantazijomis tam, kad apie temą būtų pasakyta šis tas daugiau.

Pavyzdžiui, „Žydų aktoriuose“ turėjome šešis aktorius, kurie pasakojo, ką jiems, lenkų artistams, reiškia darbas scenoje, skirtai tik žydiškai kultūrai, temoms ir literatūrai. Jiems besidalijant asmeninėmis patirtimis, mes su spektaklio dramaturgu Michału Buszewicziumi greitai pajutome, kad ir mums patiems, ir žiūrovams būtų įdomiau išsilaisvinti iš anekdotiškumo ir pasinerti į fantazijas. Taip pradėjome narstyti pasakojimus, maišyti, jungti ir kurti jų patirčių įvaizdį, kuris labiau veiktų kaip metafora. Štai tada jų pasakojimai ir emocijos prabilo apskritai apie lenkų ir žydų santykius šiandienos Lenkijoje. O ir publika pajuto artimesnę, asmeniškesnę pažintį su aktoriais. Žinoma, esminis vaidmuo teko scenografijai – visi, ir aktoriai, ir žiūrovai, sėdėjo prie bendro stalo, labai arti vieni kitų.

Režisierė Anna Smolar. M. Vorobjovaitės nuotr.

Man reikia jausti, kad teatras kalba apie tą realybę, kurioje gyvename. Kad tai pajusčiau, esu įsitikinusi, aktoriai turi kalbėti apie pasaulį savais žodžiais.

Kodėl renkatės politinį, socialinį teatrą, istorinius klausimus, o ne iš anksto parašytas pjeses? Kuo jus asmeniškai domina tos temos?

Man reikia jausti, kad teatras kalba apie tą realybę, kurioje gyvename. Kad tai pajusčiau, esu įsitikinusi, aktoriai turi kalbėti apie pasaulį savais žodžiais. Kad žmogus scenoje kalba už mus, žiūrovus, ir kad mums atveria naujų erdvių refleksijoms ir emocijoms. O skaitydama jau parašytą pjesę jaučiu ryšį tik su autoriumi, ir man to negana. Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas – labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

Kaip pasirenkate formą, kurią norima pateikti žmones, jų istorijas? Kaip vyksta tyrimas prieš spektaklį – ar dažniausiai dirbate viena? Koks vaidmuo kuriant istoriją tenka aktoriams?

Dažniausiai pradedu viena. Galvoju, kokia forma, kokios priemonės labiausiai tiktų konstruojant pasakojimą pagal temą, taip pat apmąstau kontekstą. Tada susitinku su būsimo spektaklio dramaturgu. Susitikinėjame su žmonėmis, daug bendraujame, skaitome ir sprendžiame, kokias pagrindines prasmes norėtume įkūnyti spektaklyje.

Svarstau apie tą esminį publikai siūlomo kontrakto punktą: kaip mes norime paveikti žiūrovus, koks mūsų siekis, koks viso projekto tikslas? Drauge stengiamės užčiuopti surinktos medžiagos pagrindinę mintį. Nutarti, už kokią idėją norime kovoti. Paskui prasideda repeticijos, ir į tyrimo medžiagą pažvelgiame per aktorių jautrumo prizmę. Tai svarbus etapas, nes pagal aktorių charakterius ir asmenines patirtis pradedame konstruoti naratyvą.

Kokie yra svarbiausi etikos principai? Tarkime, matote prieš akis įdomią medžiagą, tačiau jaučiate, kad ją suteikti galintis žmogus nenori apie tai kalbėti. O ir tiesa juk dažnai reliatyvi – ar nepavojinga paimti tikrą istoriją ir pasakoti ją publikai, ypač jei spektaklyje aiškiai palaikoma viena ar kita pusė? Ar, jūsų manymu, čia daugiau galios pradėti dialogą ar sukurti konfliktą?

Vienintelis kartas, kai etikos problemą pajutau tiesiogiai, buvo su „Žydų aktoriais“, nes žmonės scenoje pasakojo savo istorijas, jie mums suteikė teisę ir atsakomybę kalbėti apie jų darbovietę jų pačių žodžiais. Bet jie puikiai suprato situaciją, mes nieko nedarėme be visiško jų sutikimo ir pritarimo. Todėl pavojaus aš nejutau, bet buvo tikrai stipru, ir publika tai jautė: jų nuoširdumas scenoje buvo kaip dovana. Aš labai tikiu dialogu, bet tikras dialogas turi gilintis į dalykus, kurie skauda ar yra tabu. Tas spektaklis toks ir buvo. Ir įžiebė didžiulių nesutarimų trupėje. Žydų teatre vaidina daugiau kaip dvidešimt aktorių, mes dirbome tik su šešiais. Jų kolegos, prieš premjerą atėję pasižiūrėti repeticijos, pasijuto išduoti.

Režisierė Anna Smolar. M. Vorobjovaitės nuotr.

Nežinau, ar pagal dokumentinę medžiagą sukurti spektakliai pritraukia tokią didelę auditoriją kaip, pavyzdžiui, klasikinės literatūros pastatymai. Vis dėlto pastaraisiais metais sukurta daug reikšmingų, pripažinimą pelniusių pastatymų, vis daugiau režisierių dirba su reporteriais, užuot dairęsi jau parašytų dramų.

Kiek dokumentinis teatras (ne)populiarus jūsų šalyje? Ar tai netampa savotišku socialiniu aktyvizmu – ne vien tokį teatrą kurti, bet ir žiūrėti, aptarinėti? Ar jis galėtų būti ne vien viena meno formų, bet ir reali priemonė ką nors keisti, išsakyti savo poziciją apie tai, kas vyksta aplink?

Nesakyčiau, kad dokumentinis teatras labai populiarus. Nežinau, ar pagal dokumentinę medžiagą sukurti spektakliai pritraukia tokią didelę auditoriją kaip, pavyzdžiui, klasikinės literatūros pastatymai. Vis dėlto pastaraisiais metais sukurta daug reikšmingų, pripažinimą pelniusių pastatymų, vis daugiau režisierių dirba su reporteriais, užuot dairęsi jau parašytų dramų.

Priemone ką nors keisti gal to nepavadinčiau – man nepatinka samprata, kad teatras keičia žmones. Bet taip, Lenkijoje teatras – tai vieta diskutuoti, kovoti, auginti sąmoningumą. Jis politiškas pačia geriausia šio žodžio prasme. Kaip jūs ir sakėte, tai tam tikras socialinis aktyvizmas. Teatras suteikia stiprybės apginti savo nuomonę ar svajonę.

Tekstą vertė Laimonas Vaičius

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Agnė Pulokaitė, Viktorija Ivanova.