EPA nuotrauka

Sutikęs Naujuosius metus, kaip jam įprasta, būdamas ne tik prezidentas, bet ir kandidatas į prezidentus, Vladimiras Putinas ir rinkimų arenoje daugeliui pasirodė kaip rūstus nugalėtojas. Beje, ta titaniška povyza ne viską atskleidžia. Vieni jį laiko vadu, pildančiu liaudies lūkesčius, kiti – fiureriu, uzurpavusiu teisę kalbėti liaudies vardu. Bet ir tie, ir kiti sutinka su beprecedente Putino galia.

– Genijus! – susižavėję kalba jo šalininkai.

– Blogio genijus, – niūriai pataiso jo priešininkai.

Aš negaliu suprasti nei tų, nei kitų. Per pastaruosius metus susikaupė pernelyg daug klausimų, kurių kažkodėl niekas neužduoda. O be reikalo.

– Tarkim, – sakysiu aš, tapdamas blogio advokatu, – šalis pakliuvo į rankas žmonių, atėjusių iš tų organų, kurie garsėja provokacijomis, klastotėmis ir slaptu karu. Bet netgi laikydamasis to požiūrio negaliu suprasti: kodėl jie nesusidoroja su jiems iškeltais uždaviniais? Suprantu, kad absurdiška reikalauti iš tokių kadrų dorovingų sprendimų ir moralių išvadų. Bet aš nesuprantu, kodėl jie pralaimi savo lauke ir savo žaidime?

Svarbiausias kiekvienos slaptosios policijos bruožas tas, kad ji – slaptoji. Bet kiekvienas slaptas Putino režimo žingsnis iš karto tampa aiškus. O dėl to, kad Kremlius to nepripažįsta, situacija tampa beveik komiška. Kaip rašoma kita dingstimi, vartai uždaryti, bet užtvaras sugriautas. Visos operacijos su grifu „visiškai slaptai“ tapo prieinamos pasaulio žiniasklaidai ir svarstomos ant kiekvieno kampo, o ne tik valdžios koridoriuose. Kiekvienas žino, kas numušė Malaizijos „Boingą“ virš Donbaso. Pastangos užtušuoti tiesą sukelia priešingą efektą: vagies kepurė dega šviesia liepsna. Visi žino, iš kur Kryme atsirado „žalieji žmogeliukai“. Visi žino, kaip valstybė privertė Rusijos atletus vartoti dopingą.

Pastarasis pavyzdys ypač skandalingas, nes pagauta už rankos valdžia atsisako pripažinti kaltę, norėdama išlaisvinti tėvyninį sportą nuo sukčiavimo stigmos. Apie tai prieš Naujuosius metus parašė žymus tarptautinis dopingo ekspertas, kovos su narkokarteliais specialistas Džekas Robertsonas, jis rašo, kad ir ten nesusidūrė su tokiu mastu: „Valstybinė programa, verčianti daugumą atletų vartoti uždraustus stimuliatorius, nepaisydama demaskavimo, tęsia savo veiklą ir toliau.“ Ir tai ypač žema. Rusija nebėra mokslo, meno, literatūros ir netgi kosmoso lyderė, bet ji buvo sporto supervalstybė iki to laiko, kol pasaulis nesužinojo jos nešvarių paslapčių.

Tokiu pat, bet dar didesnio masto žlugimu baigėsi Maskvos bandymas kištis į JAV rinkimus. Kadangi kišimasis tapo akivaizdus Kongresui ir spaudai, tai davė priešingų, nei buvo tikimasi, rezultatų. Įtarimai, kad Donaldas Trumpas išrinktas su Rusijos valdžios pagalba, pančioja Amerikos prezidentą. Užuot patraukusi į savo pusę Vašingtoną, Rusijos valdžia taip nustatė prieš save Amerikos politikos klasę, kaip tai buvo niūriais šaltojo karo metais. Rusija tampa atstumtąja, su jos atstovais bijoma susitikti, naujasis Maskvos ambasadorius skundžiasi, kad Vašingtone jo niekur nekviečia.

Visa ta katastrofų eilė mažai primena tuos nematomo fronto karius, kuriuos mano karta prisimena iš serialo apie Štirlicą, o jaunimas – pagal anekdotus apie jį. Maža to, kad valdžią užgrobė buvę ir tikri čekistai, neseniai nusprendę reabilituoti šį baisų žodį. Pribloškia tai, kad šie čekistai pasirodė niekam tikę ir neginčijamai nekompetentingi. Jeigu kiekvienas slaptosios policijos aktas tampa viešai žinomas, tai ne valstybinės paslaptys, o polišinelio paslaptys.

Ar ne dėl to Putinas, turėdamas, atrodytų, neįsivaizduojamus reitingus, taip bijo Aleksejaus Navalno konkurencijos, kad realios rinkimų kovos procese gali paaiškėti: tie, kurie valdo šalį – ne tik korumpuoti, bet ir dvejetukininkai? 

Aleksandras Genis – rašytojas, publicistas, „Radio Svoboda“ programos vedėjas

Šaltinis „Radio Soboda“