Marina Vitale / Unsplash nuotr.

Labiausiai jaunus žmones kankinantys klausimai šiandien yra šie: kokiu keliu eiti, kad neprapultum? Kaip gyventi gerai? Kaip gyventi laimingai? Jaunimas ieško būdo, kaip nepakliūti į nuobodulio raizgus, išvengti desperacijos arba pykčio, trumpai tariant, atrasti ir sukurti save – tad ir gyventi autentiškai bei jaučiant pasitenkinimą.

Apie tai kalbama neseniai pasirodžiusioje knygoje „Palikę kaimenę. Jaunimas, tikėjimas, Bažnyčia: kitoks požiūris“ (Fuori dal recinto. Giovani, fede, Chiesa: uno sguardo diverso), kurią parašė Alessandro Castegnaro kartu su Giovanni Dal Piaz ir Enzo Biemmi. Autoriams rūpi ne tiek tai, jog Bažnyčia prarado jaunimą, o tai, kad šie patys neprapultų, svarbu ne tiek tai, kad jaunimas vėl atrastų Bažnyčią, o kad atrastų save pačius.

O Bažnyčia gali ir privalo pateikti atsakymą į šiuos klausimus. Kartais susidaro įspūdis, kad jai realaus susidomėjimo jaunimu trūksta; dėl to labai svarbu kreiptis į tą Bažnyčios dalį, kuri dar jaučiasi artima jauniems žmonėms, pavyzdžiui, parapijos, oratorijos, grupės, asociacijos...

„Mažoji Bažnyčia, – skaitome knygoje, – kuri apie jaunus žmones galvoja ne kaip apie batalionus, kuriuos reikia perkelti iš vienos pasaulio aikštės į kitą, kad būtų galima juos kažkuo įtikinti ir įsitikinti, jog dar esame 'jauna Bažnyčia', o kenčia dėl jų, taip pat ir dėl jų pasitraukimo; palydi jų desperatiškas laidotuves, tačiau norėtų matyti juos ir švenčiančius savo šventes, išgirsti jų dainas, pasijusti jų vilties įkvėpta, o jų ateityje – atrasti savąją.“

Kalbėtis su jaunimu, ne vien – apie jaunimą

Šis tekstas, anot autorių, „gimė ir kaip reakcija į erzinantį pojūtį, kad daugelis – tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje – kalba apie jaunimą, tačiau mažai kas mėgina kalbėtis su jais“. Daug dalykų, kuriuos girdime, išties yra ne kas kita kaip „suaugusiųjų, kurie nepasivargino išklausyti jaunų žmonių, pasaulio projekcijos“.

Norint išvengti panašaus pavojaus, autoriai kviečia atsispirti nuo pastangų įsiklausyti į jaunus žmones, pavyzdžiui, pasitelkiant sociologinius tyrimus. Italijoje nauji tyrimai publikuoti 2010 m. Publikacija pavadinta „Bus stovykla? Jaunimas, dvasingumas, religija“.

Grupė jaunų tyrėjų padarė nemažai giluminių interviu. Tik pirmiausia išklausę savo bendraamžių gyvenimo istorijas, išgirdę pasakojimus, kaip susiklostė jų gyvenimas, tyrėjai pamėgino liestis ir prie religinės pašnekovų patirties: prašydami įvardinti, kada tokia patirtis buvo, o kada – ne.

Išryškėja idėja, kad, nors jauni italai tolsta nuo Katalikų Bažnyčios, tačiau visai ne todėl, jog neteko tų elementarių prielaidų, dėl kurių tampa įmanomas religinis potyris, arba kad „prasiveržė bukas netikėjimas“. Jaunimo būklę tiksliau galėtume apibūdinti kaip „prieštaringų potraukių sambūvį“. Patys jauni žmonės tai įvardina kaip „būklę tarp sąstingio ir atvirumo, vadinasi, kaip sąlygas, kurios gali vystytis nenuspėjamomis kryptimis“.

Sąžinės pirmumas prieš įstatymą

Skinasi kelią idėja, kad jaunimas dabar tiki kitaip nei anksčiau. „Išties nauja yra tai, kad jaunimas davė pradžią reiškiniui, kuriam skirta plačiai pasklisti ir tapti įprastam“, – teigia autoriai. – Tai reiškia, jog kitur perkeliamas teisėtumo šaltinis. Kitaip sakant, ta instancija, kuri leidžia laikyti priimtinu, patikimu, vertu pagarbos ir dėmesio kokį nors diskursą ir prasmės pasiūlymą, iš žmogaus išorės perkeliama į vidų, iš institucijos – į asmenį; nuo siūlomo atsakymo į prasmės klausimą, nuo įstatymo pabrėžimo pereinama prie sąžinės pabrėžimo, iš esmės, nuo paklusnumo – prie laisvės.“

Toks požiūris teigia, kad dabartinių sunkumų bendraujant su jaunimu negalima paaiškinti niekaip kitaip kaip Dievo užtemimu, kurį „nemenku mastu patiria ir pati Bažnyčia“.

Reikia naujai pergalvoti būdus, kuriais ne tiek „perduodama religija“, o „išgyvenamas tikėjimas“, o tai visų pirma reikalauja iš esmės pakeisti savo laikyseną jaunų žmonių atžvilgiu.

Šiandienos Bažnyčia, atrodo, išties sunkiai randa žodžių, tinkamų komunikuoti su jaunimu. Tai, kaip jauni žmonės šiandien patiria tikėjimą, reikalauja iš mūsų „naujai suvokti asmens religingumą, kalbėti apie jį ne kaip apie fiksuotas „būsenas“, vieną kartą visiems laikams nustatytus apibrėžimus – katalikai, netikintys, praktikuojantys, retsykiai užsukantys, artimi, tolimi ir kitos panašios kategorijos – o labiau kaip apie procesą, kelionę, maršrutą, istoriją, gyvenimą“.

Todėl reikia naujai pergalvoti būdus, kuriais ne tiek „perduodama religija“, o „išgyvenamas tikėjimas“, o tai visų pirma reikalauja iš esmės pakeisti savo laikyseną jaunų žmonių atžvilgiu.

Alessandro Castegnaro yra sociologas, socioreliginės observatorijos Triveneto (Italijoje) vadovas, Triveneto teologijos fakulteto dėstytojas.

Giovanni dal Piaz, kamaldulis vienuolis, dėstantis religijos sociologiją Veronos aukštosiose mokyklose.

Enzo Biemmi, Šventosios šeimos brolių kongregacijos narys, Europos katechetų komandos vadovas ir įvairių akademinių institucijų dėstytojas.

Pagal publikaciją Aletheia.org parengė Saulena Žiugždaitė