Piron Guillaume/unsplash.com

Terapijos priemonių naudojimas gali būti nutrauktas, jei nėra jokios vilties pagyti, o dirbtinis gyvybės palaikymas tik pratęsia nepagydomai sergančiojo kančias. Tačiau jokio moralinio pateisinimo nėra eutanazijai – valingai nutraukti žmogaus gyvybę. Apie vadinamąjį užsispyrėlišką gydymą ir eutanaziją kalbamės su Romos Popiežiškojo universiteto (Urbonianum) profesoriumi dr. kun. Vidu Balčiumi.

Mes žinome, kas yra aktyvi eutanazija – nužudymas, tačiau nežinome, kas yra pasyvi eutanazija. Kuo jos skiriasi? Ar egzistuoja moralinis skirtumas tarp šių dviejų eutanazijos formų?

Kad galėčiau tiksliau atsakyti į Jūsų užduotą klausimą, reikėtų prisiminti pačią eutanazijos aptartį. Tam norėčiau pasinaudoti apibrėžtimi, kurią pateikia šventasis popiežius Jonas Paulius II 1995 metais paskelbtoje enciklikoje apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą. Evangelium vitae: Eutanazija tikrąja prasme suprantama kaip veiksmas ar neveikimas, kuris pats savaime ir to tikslingai siekiant sukelia mirtį, idant būtų panaikintas bet koks skausmas“ (EV 65). Taigi, eutanazija pirmiausia yra su dažniausiai sunkiai sergančio žmogaus gyvenimo pabaiga susietas fenomenas, vadinamasis nužudymas iš gailesčio“ (anglų kalbos terminas mercy killing). Kita vertus, kenčiančio žmogaus gyvenimas yra nutraukiamas šito tikslingai siekiant, tai yra sąmoningai išprovokuojant jo mirtį. Vienintelis skirtumas tarp žmogžudystės bendrąja prasme ir eutanazijos slypi veikiančiojo asmens siekyje (intencijoje), kurį būtų galima išreikšti taip: Tam, kad nebekentėtų.“ Tiktų priminti, kad dabartinėje vadinamojo vakarietiškojo mentaliteto visuomenėje vis labiau ryškėja polinkis interpretuoti kaip kančią ne vien tik nepakeliamus skausmus, bet ir įvairias tariamai gyvenimą neprasmingu paverčiančias situacijas... Šiuo atžvilgiu eutanazijos fenomenas yra linkęs plėstis“, tiesiogiai ar paslėptai siūlant ją kaip vis platesnio sudėtingų egzistencinių problemų rato sprendimą. Tad nebestebina ir absoliučiai negatyvus bendras eutanazijos vertinimas, įžvelgiant jame moraliai nepriimtiną tyčinį žmogaus nužudymą, o tikėjimo šviesoje ir sunkų Dievo įsakymo Nežudyk pažeidimą, visiškai apsunkintą fakto, jog toks pasirinkimas visada nukreiptas į pačios silpniausios žmogiškosios egzistencijos grandies asmenis.

Po bendrosios eutanazijos aptarties bei jos neigiamo etinio įvertinimo galime sugrįžti prie klausimo apie dvi paminėtas eutanazijos formas: aktyviąją ir pasyviąją. Jau pats faktas, jog abu reiškiniai tėra tik dvi skirtingos tos pačios tikrovės – eutanazijos – išraiškos, reiškia, kad etinės prasmės bei argumentavimo lygmeniu abiem formoms galioja anksčiau minėtas neigiamas vertinimas. Tiek aktyvi, tiek pasyvi eutanazija yra nemorali. Na, o skirtumą tarp dviejų eutanazijos formų atskleidžia jau pati, aukščiau pateikta eutanazijos apibrėžtis, kuri nedviprasmiškai kalba apie du būdus sukelti iš gailesčio“: veikiant, t. y. atliekant mirtį sukeliantį medicininį veiksmą, arba neveikiant, t. y. nutraukiant sergančiam žmogui tinkamą ir jo gyvybei palaikyti būtiną gydymą arba tam tikro gydymo nepradedant tada, kai iš tiesų žmogui išgyventi jis būtų reikalingas. Moralės tradicija aktyviosios ir pasyviosios eutanazijos skyrimą grindžia vadinamąja perskyra tarp aktyvaus ir pasyvaus veikimo (lotynų kalboje – skirtumas tarp commissio ir omissio).

Apibendrinant, aktyviąją ir pasyviąją eutanaziją teskiria tik panaudotas metodas mirčiai sukelti: arba mirtis išprovokuojama tam tikru žmogų nužudančiu veikimu, arba ją sukelia tikslingas neveikimas, nors iš medicinos perspektyvos terapinis veikimas dar būtų prasmingas. Taigi, nors ir galima rasti tam tikrų nurodyto lygmens skirtumų, etine prasme tiek aktyvioji, tiek pasyvioji eutanazija yra nemorali.

Manyčiau, kad yra būtina pakviesti kiekvieną iš mūsų apmąstyti eutanazijos kontekste vartojamą nužudymo aptartį iš gailesčio“. Ką gi iš tiesų reiškia gailėtis, būti gailestingam kančią išgyvenančio mirštančio žmogaus akivaizdoje? Ar eutanazija iš tiesų yra paskutinė ir vienintelė mūsų autentiško žmoniškumo išraiška, ar ji tiesiog labiau atliepia vis stipriau įsišaknijančią efektyvumo bei naudingumo kaip prasmės mato ir kančios bei mirties išstūmimo pažymėtą dabarties mentalitetą? Bet jei žmogus pačia savo esme tikrai yra santykio būtybė, jei vienintelė žmogiškai autentiška, o todėl morali laikysena yra besąlygiškai priimti kitą žmogų, tampant jam artimu bet kurioje jo gyvenimo situacijoje, tada išties atsiveria kitokia gailestingumo prasmė, kurios pati paprasčiausia, tačiau nepakeičiama išraiška – tai rankos, laikančios kenčiančio ir iš gyvenimo besiruošiančio išeiti rankas, tarsi tartų: Tu nesi vienišas, tavo gyvenimas nėra beprasmis.“ Tada nebeliktų vietos rankoms, kurios kyla tam, kad sukeltų kito ar savo paties mirtį... iš tariamo gailesčio“.

Kun. Vidas Balčius. Nuotraukos autorius – kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM

Kas yra užsispyrėliškas gydymas ir kokiais atvejais siūloma jo netaikyti? Koks sąryšis tarp pasyviosios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo?

Vadinamasis užsispyrėliškas gydymas – tai dar vienas fenomenas, galintis pasireikšti sergančio žmogaus gyvenimo pabaigoje. Tam, kad galėtume perteikti tikslią jo prasmę, tiktų labai trumpai prisiminti du esminius pamatinės žmogaus gyvenimo vertybės aspektus bei teisingo santykio tarp jų klausimą, ypač išryškėjantį paskutiniame žmogaus gyvenimo etape. Tradiciškai etikoje kalbama apie dvi žmogaus teises, tarp kurių turi būti išlaikyta išmintinga pusiausvyra, kuri jokia prasme nepažeidžia, t. y. nei pervertina, nei nuvertina nė vienos iš jų: tai teisė gyventi ir teisė oriai numirti. Taigi, tik gerbiant abi įvardintas teises, o reiškia – gerbiant žmogiškojo asmens kaip gyvo, bet kartu ir biologiškai riboto kūrinio orumą, jo paskutinis gyvenimo etapas bei visos jame naudojamos žmogų lydinčios ir jam pagelbstinčios priemonės taps vadinamosios ortotanazijos kaip žmogiškai autentiško ir etiškai priimtino išėjimo iš šio pasaulio išraiška. Anksčiau aptartosios eutanazijos puoselėtojaibūtent ir nuvertina žmogaus teisę į gyvenimą, neretai pastarojo prasmingumą „matuodami“ vadinamąja negrįžtamai prarasta gyvenimo kokybe“, šitaip tikslingai sureikšminant teisę į vadinamąją orią mirtį“ ir ją sąmoningai bei dirbtinai pagreitinant.

Na, o užsispyrėliškas gydymas? Anglo-saksiškame kontekste moralės tradicija šiam reiškiniui aptarti, be dviejų anksčiau minėtų sąvokų, vartoja trečiąjį graikiškos kilmės terminą: distanazija. Jei jis būtų priimtinas kaip vartotinas ir Lietuvoje, galėtume išvengti dviprasmybių, susijusių su atkaklaus ar užsispyrėliško gydymo sąvokų vartojimu. Tarkime, kartais gydymas iš tiesų turi būti atkaklus, o gydytojas pakankamai užsispyręs, kad, galvodamas apie bendrą paciento gėrį, pasiektų teigiamų rezultatų. Žinoma, čia perteikta pozityvi sąvokų prasmė yra siejama su visiškai skirtingomis nei distanazija (arba klausimo formuluotėje vartojamas užsispyrėliškas gydymas) tikrovėmis.

Tad kokią biomedicininės etikos tikrovę aptaria distanazija arba užsispyrėliškas gydymas? Ieškodami atsakymo dar kartą pasinaudosime jau minėtomis dviem su žmogaus gyvybe glaudžiai susietomis teisėmis. Užsispyrėliško gydymo atveju yra nuvertinama žmogaus teisė oriai numirti, pervertinant jo teisę į gyvenimą net tada, kai šis paprasčiausiai jau tiesiog baigiasi. Šį fenomeną tam tikra prasme galėtume palyginti su viena iš galimų apraiškų siekti nemirtingumo paties žmogaus pastangomis bet kuria, net ir perdėta kaina“. Apibendrinant, užsispyrėliškas gydymas, arba distanazija yra realios ligonio būklės neatitinkančių medicininių bei gydymo priemonių vartojimas, ydingas vien dalinių rezultatų siekis, prieštaraujantis bendram paciento gėriui. Šiais atvejais vartojamos medicininės priemonės iš tiesų jau nebeatitinka tų rezultatų, kurių medicinos prasme būtų galima tikėtis; arba dar daugiau – šios priemonės tiek fizine, tiek ir psichologine prasme jau yra per sunkios pačiam pacientui bei jį lydintiems artimiesiems. Aptartosios prasmės atveria būtinybei patikslinti, kad užsispyrėliško gydymo iš tiesų net ir nereikėtų vadinti gydymu, nes perdėtos priemonės dirbtinai pratęsia ne tiek asmens gyvenimą, kiek jau prasidėjusį neišvengiamą mirimo procesą, agoniją... Taigi dar kartą sugrįžta distanazijos kaip prasmingesnio ir ateityje siūlytino vartoti termino klausimas.

Kokiais atvejais užsispyrėliško gydymo reikėtų atsisakyti? Atsakymas paprastas: visada, kai tikrai susiduriama su šiuo fenomenu. Jau prieš 60 metų (1957) popiežius Pijus XII anesteziologams ir reanimatologams skirtoje kalboje pabrėžė, jog moralinis privalėjimas naudotis visada ir visomis medicinos siūlomomis terapinėmis priemonėmis neegzistuoja ir kad tam tikrais atvejais nuo jų leidžiama susilaikyti. Taigi, kai medicininių priemonių naudojimas neatitinka vadinamojo gydymo proporcingumo principo, etine prasme egzistuoja teisė jų atsisakyti ar jas nutraukti. Ši katalikų moralės pozicija buvo galutinai apibendrinta ir pateikta 1980 m. paskelbtoje Tikėjimo doktrinos kongregacijos deklaracijoje apie eutanaziją Iura et bona ir pakartotas jau minėtoje šventojo Jono Pauliaus II enciklikoje Evangelium vitae.

Minėtas Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentas yra vienintelis, kuriame kalbama apie gydymo proporcingumo principą, aptariant proporcingų ir neproporcingų gydymo priemonių prasmę bei jų skyrimo reikšmę. Priminęs tradiciškai vyravusį ir neretai dar tebenaudojamą gydymo priemonių skirstymą į eilines/įprastines ir neeilines (lot. ordinariumextraordinarium), tekstas įveda naują proporcingų ir neproporcingų gydymo priemonių perskyrą, kartu įvardindamas dvi grupes elementų, į kuriuos privalo atsižvelgti situaciją vertinantys kompetentingi asmenys. Pirmąją grupę sudaro su medicinos mokslu susieti objektyvūs elementai: terapijos tipas, jos sunkumas ir rizikos laipsnis, panaudojimo galimybės, reikalingos ekonominės sąnaudos, tikėtini rezultatai. Ne mažiau svarbūs antrosios grupės elementai, susieti su paciento bendros būklės ir savijautos vertinimu iš jo paties perspektyvos, įskaitant ligonio fizines bei moralines jėgas skiriamam gydymui ištverti. Taigi, nors sprendžiant gydymo proporcingumą lemiamą vertę realiai turi profesionali medikų nuomonė, ne mažiau svarbi yra teisėta ligonio ir jo artimųjų valia, paciento gebėjimas pozityviai priimti skiriamas gydymo priemones. Žinoma, gydytojo kartu su pacientu priimtas sprendimas visada yra kompleksiškas atsakingo ir abiem pusėms priimtino vertinimo rezultatas. Atsižvelgiant į pateiktus patikslinimus, Deklaracijoje atvirai pripažįstama gydytojo teisė neišvengiamos mirties akivaizdoje sąžiningai nuspręsti atsisakyti neproporcingų gydymo priemonių, kurios tik pailgintų alinančią egzistenciją neišvengiamai artėjant gyvenimo pabaigai. Šį teiginį lydi patikslinanti frazė: su sąlyga, jog nenutraukiamos tokiais atvejais taikomos vadinamosios įprastinės gyvybę palaikančios priemonės (hidratacija, dirbtinis maitinimas, deguonis, analgezija ir pan.).

Šiai temai reikšmingas ir popiežiaus Pranciškaus kreipimasis, perskaitytas praėjusių metų „World Medical Association“ regioniniame Europos susitikime, skirtame gyvenimo pabaigos klausimams. Pažymėjęs didelę medicinos mokslo pažangos reikšmę bei išaugusias galimybes pratęsti žmogaus gyvenimą anksčiau net ir neįsivaizduojamose situacijose, popiežius atkreipė dėmesį, jog reikia ypatingos išminties tam, kad atsispirtume pagundai intervencijų, kurios, kad ir sukeldamos žymių efektų fiziniame kūne, neretai nėra naudingos bendram asmens gėriui. Tokia nuostata kreipia visą mediciną veikti atsakingai, suvokiant žmogaus baigtinumą ir priimant jį kaip neišvengiamą tada, kai pripažįstama, jog daugiau kovoti tiesiog neprasminga. Žinoma, aptartoji laikysena anaiptol nereiškia, kad tam tikrais atvejais būtų etiška dirbtinai išprovokuoti mirtį; ji tereiškia suvokimą, jog mirties išvengti daugiau jau nebegalima.

Taigi, neproporcingu ligonio būklei tapusio gydymo nutraukimas, kaip specifiška autentiškai žmoniško iš šio gyvenimo išeinančio asmens palydėjimo (ortotanazijos) išraiška, neturi nieko bendra su pasyvia eutanazija, kai mirtis yra tikslingai pagreitinama, sąmoningai nutraukus ligoniui dar reikalingą ir jo būklei proporcingą gydymą ar jo sąmoningai nepradėjus... Na, o jei neproporcingo gydymo priemonės tęsiamos net tada, kai jų naudojimas medicinine prasme yra tapęs neracionaliu ir neveiksmingu, o ir pačiam pacientui tėra varginantis ir nepakeliamas, susiduriame su etiškai nepateisinamu, o dėl to moraliai vengtinu užsispyrėliško gydymo (distanazijos) fenomenu.