Gedimino Kajėno nuotrauka

Nors šiuolaikinė medicina pasiekė didžiulių aukštumų, bet mirtis yra neišvengiamas jos palydovas. Susitaikymas su tuo, kad žmogus yra mirtinga būtybė, nepanaikina ir nesumažina pareigos rūpintis žmogaus gyvybe iki natūralios baigties. Kaip žmogus nesukuria gyvybės, taip jis neturi teisės nuspręsti, kada kas ir kaip turi numirti.

Nors natūrali mirtis ir neišvengiama, bet ji nėra medicinos objektas. Gydytojo šventa pareiga yra rūpintis ligonio sveikata ir gyvybe, t. y. gydyti, taip pat yra jo šventa pareiga žmogui leisti numirti natūralia mirtimi. Suprantama, kad tai yra viskas, ko mes iš gydytojo laukiame. Kada neatliekama viena – nepakankamai rūpinamasi gydymu, arba kita – dirbtinai vilkinama mirtis, šios gydytojo pareigos yra pažeidžiamos.

Kaip sako Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija, gydytojas „nėra nei gyvenimo šeimininkas, nei mirties nugalėtojas, vertindamas priemones, privalo tinkamai pasirinkti, t. y. paisyti paciento ir atitinkamai reaguoti į jo tikrąją būklę“. Eutanazijos šalininkai kaltina gydytojus, kad šie neleidžia savo pacientams ramiai numirti. Dažnai pateikiamas paveikslas ligonio, kuris yra prikaustytas prie lovos, kenčiantis skausmus, aiškiai mirštantis. Ligonis intubuotas, visur kyšo drenai, bet gydytojas daro viską, kad palaikytų gyvybines funkcijas gal tam, kad ligonio artimieji daugiau sumokėtų už teikiamas paslaugas, o gal todėl, kad gydytojas nenori likti pralaimėtojas šioje kovoje už gyvybę. Tokį vaizdą pamatę, ypač vyresnio amžiaus žmonės sakys, jog jie nenori būti taip kankinami, prašys nieko nedaryti ir leisti jiems numirti. Tačiau tai, ko jie prašo, yra „leisti numirti natūralia mirtimi“, bet neprašo, kad juos numarintų.

Numarinti įmanoma sušvirkščiant mirtiną dozę vaistų, ir tai būtų kalbama apie aktyviąją eutanaziją. Lygiai taip pat numarinti įmanoma kažko nedarant, kas galėtų gyvybę palaikyti, ir tai būtų pasyvios eutanazijos atvejis. Žmogui galima netaikyti užsispyrėliško gydymo, kuris tik dirbtinai pratęsia agoniją, ir tuomet žmogus mirs natūralia mirtimi. Kaip matome, galutinis rezultatas yra tas pats – miręs žmogus, bet kaip įvyko mirtis, iš esmės skirtingi dalykai. Tie, kurie deda lygybės ženklą tarp šių situacijų, sakys, jog pasyvi eutanazija yra tas pat, kaip ir užsispyrėliško gydymo netaikymas ir, nors nepritardami aktyviajai eutanazijai, siūlys įteisinti pasyvią eutanaziją.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti esminį skirtumą tarp pasyvios eutanazijos, kuri yra nemorali, ir užsispyrėliško gydymo netaikymo, kuris yra ne tik moralus, bet ir privalomas. Pirma apžvelgsime žmogų kaip kūnišką būtybę ir pateiksime veiksmo vertinimo moralumo kriterijus; pateiksime argumentus, parodančius, jog nėra moralinio skirtumo tarp aktyvios ir pasyvios eutanazijos; pateiksime moralinius vertinimus netiesioginio nužudymo dėl pašalinio poveikio, naudodamiesi dvigubos pasekmės principu.

Žmogus ir žmogiškieji veiksmai

Pagal klaidingą dualistinę antropologiją į žmogų žiūrima tik kaip į sąmoningą subjektą, kurio orumas priklauso nuo sugebėjimo mąstyti ir apsispręsti, kitaip sakant, nuo sąmoningumo bei nuo sugebėjimo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Pats kūnas ir kūno gyvybė pagal šį mąstymą yra tik būtina priemonė asmeniui, nes be jo negali egzistuoti sąmoningas juslinis subjektas. Iš to seka, kad kūnas ir kūniška gyvybė yra kažkas, kas skiriasi nuo asmens, ir tokiu būdu yra tik instrumentinis gėris, gėris asmeniui, o ne asmens gėris.

Šitaip mąstant, gali atsitikti taip, kad ligos ar nelaimės atveju kūniška gyvybė gali tapti nenaudinga ar net našta, tuomet asmuo, t. y. sąmoningas subjektas, yra laisvas nuo savęs tokią naštą nusimesti. Prisidengiant gailestingumu teigiama, kad toks asmuo gali pagreitinti mirtį (savižudybė) arba jam kas nors gali padėti, įvykdydami eutanaziją, ir abiem šiais atvejais ne tik neįžiūrima nusikaltimo, betgi norima įvardinti kaip kilnų ir moralų veiksmą. Nuvertinant kūno gyvybę ir išaukštinant tik sąmoningumą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti kaip vienintelius žmogaus orumo kriterijus, daugeliu atvejų išgirsime „daržovės“ terminą, kuriuo yra įvardinami žmonės, netekę sąmonės dėl smegenų pažeidimo, gimę kūdikiai su neišsivysčiusiais galvos smegenų pusrutuliais, dėl įvairių ligų praradę sugebėjimą mąstyti ir bendrauti.

Daniel Tafjord/Unsplash.com nuotr.

Mąstant, kad žmogus ir protas yra svarbiau už gyvybę, teigiama, jog išlikti žmogumi yra svarbiau, negu išlikti gyvam. Tai veda prie daugeliui pražūtingos išvados, jog ne visi gyvi žmonės yra asmenys. Tuomet iškyla vienas iš pagrindinių eutanazijos šalininkų teiginių, kad ne visų žmonių gyvybė yra vienodai vertinga, bet vertinga tik tam tikrą „kokybę“ turinti gyvybė. Į tokios žmogiškos gyvybės sunaikinimą jie žiūri kaip į gėrį tiems, kurių gyvenimas tapo našta, ir vadina tokį nužudymą gailestingumo aktu.

Krikščioniškas požiūris į žmogų iš esmės skiriasi. Žmogus yra neatsiejama sielos ir kūno vienybė. Pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad „sielą galima laikyti kūno ‘forma’, vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai, tampa žmogiškas ir gyvas kūnas; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“, būtent žmogišką prigimtį.

Todėl kūno gyvybė nėra kažkas, kas būtų „mažiau“ už asmenį, būtų subasmeninio lygmens ir priklausytų gamtos sferai, kuriai žmogus, asmuo, turi viešpatavimo galią. Žmogaus kūnas ir kūno gyvybė yra neatsiejama integrali žmogaus asmens dalis, ir yra asmens gėriai, o ne tik gėriai asmeniui. Asmuo atsiranda, kada atsiranda gyvas žmogaus kūnas ir egzistuoja tol, kol išlieka gyvas jo kūnas. Dėl to kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia. Tiktai kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį. Todėl bet kuri intervencija paliečia ne tik audinius, organus ir jų funkcijas, bet ir patį asmenį.

Asmens neliečiamumas pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu. Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas. Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę laikinai ja naudotis; tik Dievas yra gyvybės Valdovas.

Krikščionybė visada teigė besąlygišką žmogaus gyvybės vertę. Žmogaus gyvybė yra Kūrėjo dovana, todėl kiekvieno žmogaus gyvybė reikalauja besąlygiškos pagarbos. Ji yra vertinga ir prasminga, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Priklausomybė Dievui suteikia žmogiškai gyvybei šventumo bruožą, ir ji tampa nedisponuotina, neliečiama, tai yra šventa. Ji yra šventa iš prigimties, ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo. Dėl to negalima kalbėti apie „gyvybės kokybę“, nes žmogaus gyvybė yra besąlygiška vertybė. Negalima kalbėti, kad kai kurių žmonių „gyvybės kokybė“ yra tokia bloga ir reikia ją sunaikinti.

Dažnai painiojami „gyvybės kokybės“ ir „gyvenimo kokybės“ terminai. Jie iš esmės yra skirtingi. „Gyvybės kokybė“ negali būti svarstoma, nes gyvybė turi begalinę vertę. Gyvybė yra pagrindinis, pirminis ir neliečiamas gėris, kuris yra visų kitų žmogaus gėrių ir teisių šaltinis. Žmogaus gyvybė yra vidinis, esminis jo gėris ir negali būti laikoma mažiau ar daugiau vertinga, priklausomai nuo jo fizinių ar protinių galimybių. Tuo tarpu apie „gyvenimo kokybę“ turime kalbėti ir ieškoti būdų jai pagerinti.

„Gyvenimo kokybė“ gali pablogėti, kada žmogus suserga, pasidaro neįgalus, praranda sugebėjimą savimi pasirūpinti. Suprantama, kad jų „gyvenimo kokybė“ pagerės, jeigu jie nekęs fizinio skausmo, jiems bus sudaromos sąlygos judėti  ir tokiu būdu jie pasidarys mažiau priklausomi nuo kitų. Pagaliau kiekvienas žmogus skirtingai supranta savo „gyvenimo kokybę“, ir tas „kokybės“ apibrėžimas bus labai skirtingas. Vienas skųsis bloga „gyvenimo kokybe“, neturėdamas darbo ir pinigų, kito „gyvenimo kokybė“ bus bloga, jei jis bus apleistas ar nemylimas ir t. t. Taigi norėti mirti ar dar blogiau – ką nors nužudyti dėl „blogos gyvenimo“ kokybės yra nusikaltimas ir moralinis blogis.

Svarbu pabrėžti, kad nors fizinė gyvybė yra pagrindinis ir neliečiamas gėris, visų kitų žmogaus gėrių šaltinis be kurio neįmanomas žmogaus gyvenimas, bet ji nėra absoliutinis gėris, ir yra šventa pareiga leisti žmogui numirti natūralia mirtimi. Krikščioniui kūno gyvybė nėra absoliuti vertybė, bet aukščiausia vertybė – tarnystė Dievui ir artimui, Dievo pažinimas ir gyvenimas su Juo. Gyvybės išsaugojimas bet kuria kaina, taikant nemoralias priemones, yra nepateisinamas. Išlikti moraliam yra svarbiau, nei išlikti gyvam (ryškiausiai tai liudija krikščionys kankiniai).

Žmogus, skirtingai nuo visų kitų gyvų kūrinių, yra vienintelis atsakingas už savo veiksmus. Jis vienintelis yra morali būtybė, nes tik jis yra protingas (suvokia savo veiksmų tikslą ir supranta, ką daro), tik jis yra laisvas (neapsiriboja instinktais, bet gali pasielgti vienaip ar kitaip). Tokius veiksmus, kurie kyla iš savo veiklos pobūdžio ir tikslo supratimo ir iš laisvos valios sutikimo, vadiname žmogiškaisiais veiksmais (actus humani). Žmogiškuosius veiksmus reikia skirti nuo žmogaus veiksmų (actus hominis), kurie atliekami be intelekto ir laisvos valios įsikišimo. Žmogus yra moraliai atsakingas už tuos veiksmus, kuriuos jis padaro suvokdamas jų esmę ir būdamas laisvas pasirinkti, t. y. galėdamas kažką daryti ar nedaryti, rinktis vieną priemonę ar kitą. Laisvai pasirenkami veiksmai yra labai svarbūs, nes jie apibūdina patį veikiantį asmenį. Žmogus, kuris vagia, yra vadinamas vagimi, kuris gydo, yra vadinamas gydytoju, kuris žudo, yra vadinamas žudiku ir t. t.

Eutanazijos atveju, kada gydytojas pasirenka priemones pagreitinti mirtį ar nužudyti pacientą, nors tai darytų ir norėdamas panaikinti kentėjimus, jis tampa žudiku. Kada gydytojas pasirenka priemones, kad palengvintų kentėjimus, bet nenorėdamas pagreitinti mirties ir juo labiau nenorėdamas nužudyti, jis išlieka gydytoju. Deja, yra manančių, kad veiksmo moralumas labiau priklauso nuo pasekmių, nuo gaunamo rezultato, nuo gerų norų ar susiklosčiusių aplinkybių, o ne nuo to, ką žmogus, būdamas laisvas ir protingas, čia ir dabar daro (kitaip sakant, ne  nuo veiksmo objekto, kuris iš tiesų laikomas pirminiu sprendimo apie veiksmo moralumą šaltiniu ir gali nulemti veiksmo moralumą, nepriklausomai nuo veikėjo intencijos ir papildomų aplinkybių). Tuomet galioja taisyklė, kad tikslas pateisina priemones, tačiau viena iš pamatinių moralės taisyklių sako, kad tikslas nepateisina priemonių.

Daan Stevens/Unsplash.com nuotr.

Geras tikslas turi būti pasiekiamas moraliomis priemonėmis. Tam, kad pasirinktume moralias priemones, mūsų laisvi pasirinkimai turi gimti iš moralinės tiesos. Jau prigimtinis įstatymas sako, kad turime mylėti savo artimą, ir tai yra viena iš pamatinių moralinių tiesų. Prigimtinis įstatymas yra universalus ir saisto visus protingus bei laisvus asmenis, nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar kultūros. Mes mylime savo artimą tik tuomet, kada gerbiame, saugome ir puoselėjame to artimo asmens gėrius. Kaip jau buvo minėta, vienas iš didžiausių asmens gėrių yra gyvybė. Viskas, kas tiesiogiai nukreipta prieš žmogaus gyvybę, visuomet yra moralinis blogis ir negali būti pavadinamas „meile“ ar „gailestingumu“ artimo atžvilgiu. Tiesioginis artimo nužudymas nesuderinamas  su meile ir gailestingumu.

Tokie žmogiškieji veiksmai, kurių objektai  prieštarauja asmens gėriui, moralinėje tradicijoje vadinami „vidujai blogais“ veiksmais (intrinsece malum): jie yra tokie visuomet ir patys savaime, t. y. dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo veikiančiojo paskesnių intencijų ir aplinkybių, todėl griežtai neleistini. Tarp tokių veiksmų, kuriuos išvardina Vatikano II susirinkimas, yra paminimi: žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė bei dar daug kitų. Jei veiksmai vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą, bet to blogumo pašalinti negali. Kitaip sakant, aplinkybės arba intencijos niekada negalės objekto požiūriu vidujai nedoro veiksmo paversti „subjektyviai“ doru arba tokiu, kurio pasirinkimą būtų galima kada nors pateisinti.

Vertinant veiksmo moralumą, yra labai svarbios „tiesioginis“ ir „netiesioginis“ sąvokos. Padarinys yra tiesiogiai savanoriškas, jei jis numatytas kaip tikslas, pvz., žmogžudystė iš keršto arba, jei jis numatytas kaip priemonė kitam tikslui, pvz., žmogžudystė dėl apiplėšimo ir pelno. Tokiais atvejais toks tiesioginis veiksmas visada yra nemoralus. Tokio veiksmo moralumo nepakeistų net ir patys geriausi tikslai, pvz., noras padėti kitiems, išdalinant nužudytojo turtą, arba išgelbėjant kito gyvybę, paėmus nužudyto žmogaus organus ir pan.

Padarinys yra netiesiogiai savanoriškas, jei jis nėra norėtas, o tik leistas kaip neišvengiamas tiesiogiai norėto objekto rezultatas. Taip, pvz., embriono mirtis, pašalinus gimdą dėl vėžio, nėra norėta nei kaip priemonė, nei kaip tikslas, o tik leista kaip netiesiogiai savanoriškas padarinys. Kitaip sakant, tai yra nenorėta, bet neišvengiama bloga pasekmė, atliekant gerą veiksmą, t. y. dėl gydymo pašalinant suvėžėjusią gimdą. Tokiu būdu matome, kad gydytojas neatlieka blogo moralinio veiksmo, nes, nors embrionas ir žuvo, jo atliekamas veiksmas yra gydymo veiksmas ir dėl to moralus. Apie netiesioginį nužudymą bus kalbama vėliau, pateikiant dvigubos pasekmės principą.

Veiksmo moralumui svarbią reikšmę turi intencija arba tikslas, arba priežastis, dėl kurios asmuo imasi konkretaus veiksmo. Veikiantis asmuo imasi veiksmo dėl tikslo, kurio jis tikisi kaip savo veiksmo rezultato. Taigi tikslą galima apibrėžti ir kaip rezultatą, kurio veikiantis asmuo subjektyviai siekia savo veiksmu. Vietoj žodžio „tikslas“ dažniau vartojama sąvoka „intencija“ – planas ar valios ryžtas pasiekti tam tikrą rezultatą. Tikslas yra tikras rezultatas, kurio siekia valia. Sąvoka „intencija“ žymi tikslą, kurį valia nusistačiusi įgyvendinti, t. y. intencija žymi tikslą kaip veikimo šaltinį. Tuo tarpu sąvoka „tikslas“ nusako tik paties rezultato realybę, nepriklausomą nuo skatinančių jėgų, kurios daro įtaką veikiančiam asmeniui.

Kokiam tikslui yra atliekamas veiksmas, su kokia intencija, tai gali padaryti įtaką veiksmo moralumui. Geras tikslas gali paversti geresniu veiksmą, kurio objektas yra geras (dalijimas išmaldos yra geras veiksmas, ir jei tai daroma iš grynos meilės, veiksmas pasidaro dar geresnis) ir gali sumažinti blogį veiksmo, kurio objektas blogas (vogimas yra blogas veiksmas, bet jei tikslas yra pamaitinti mirštančius iš bado vaikus, veiksmo blogumas sumažėja). Blogas tikslas gali pabloginti veiksmą, kurio objektas yra blogas (vagiama, kad būtų už ką nusipirkti narkotikų pasilinksminti) ir gali sumažinti gėrį arba paversti blogu veiksmą, kurio objektas yra geras (tas pats išmaldos dalijimas, jei jis daromas norinti pasityčioti). Tačiau kada veiksmo objektas yra blogas savaime, net ir geriausia intencija to blogio nepakeičia, pvz., nekalto žmogaus tiesioginio nužudymo jokia intencija negali pateisinti.

Nagrinėjamu klausimu reikia pabrėžti, kad ir pasyvios eutanazijos atveju, ir užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo (tikrai pasakyti, kokia yra veikiančio asmens intencija iš šalies niekas negali, nes tai žino tik pats veikiantis asmuo), jog intencija yra vienodai gera, kad žmogus nekęstų kančių. Tačiau vien geros intencijos akivaizdžiai nepakanka, kad veiksmas būtų geras, ir pati geriausia intencija negali pateisinti bet kokių priemonių.

Giliau pažvelgę turime pripažinti, kad šis tikslas pasiekiamas skirtingai: pasyvios eutanazijos atveju žmogus bus išvaduotas iš kentėjimų, pagreitinant ar sukeliant mirtį, t. y. mirtis įvyks dėl kokios nors gyvybę palaikančios priemonės netaikymo, o ne dėl susirgimo. Tokiu būdu sukelta mirtis yra priemonė kančioms panaikinti. Akivaizdu, kad geras tikslas pasiektas nužudant, o tai visada nepateisinama. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs dėl susirgimo natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės. Kaip matome, yra esminis skirtumas tarp „mirties sukėlimo“ ir „sutikimo mirti“; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju – gyvybė priimama iki galo. 

Veiksmo moralumui įtakos turi ir tam tikros konkrečios aplinkybės. Aplinkybės yra moraliai svarbios, jei didina ar mažina gerą arba blogą rezultatą arba sukelia papildomų blogų padarinių, arba duoda progą tokiems padariniams. Teisinėje kalboje aplinkybės taip pat svarbios, ir nusikaltimai yra padaromi sunkinančiomis ar lengvinančiomis aplinkybėmis. Koks nors žmogaus atliktas veiksmas dėl tam tikrų aplinkybių gali būti skirtingai vertinamas. Tačiau jei veiksmas yra blogas, tokio veiksmo moralumui aplinkybės iš esmės neturi įtakos. Galbūt psichologiškai kitaip žiūrėsime į motiną, kuri nužudo vaiką jo nemaitindama, tiesiog nenorėdama jo auginti, arba į motiną, kuri nužudo sergantį vaiką, kad jis nebekentėtų, tačiau tai yra tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas, todėl visada nepateisinamas. Tik aplinkybės pirmu atveju bus sunkinančios, o antruoju lengvinančios, tačiau ta pati esmė – žmogžudystė.

Kaip matome, nėra paprasta pateikti konkretaus veiksmo moralumą, kartais net ir neįmanoma, jei mums nėra žinomas veikiančio asmens „vidus“. Veiksmo moralumas gali būti įvertinamas tik iš veikiančio asmens pozicijų. Maža to, moralinis gėris ir moralinis blogis nėra tik žmogaus veiksmų vidinė savybė, bet joms būdinga ir tai, kad žmogus, būtent asmuo, šiais moraliai gerais arba blogais veiksmais pats tampa geras arba blogas. Todėl jei pasyvi eutanazija ir užsispyrėliško gydymo netaikymas yra iš esmės skirtingi moraliniu požiūriu veiksmai, tai juos atlikdami asmenys padaro blogą ar gerą moralinį veiksmą ir kartu patys tampa nemoraliais arba moraliais asmenimis. Tam skirtumui išryškinti dabar panagrinėsime eutanaziją kaip moralinį veiksmą.

Nėra moralinio skirtumo tarp pasyvios ir aktyvios eutanazijos

Svarbu surasti argumentų, kurie patvirtintų, kad aktyvi eutanazija yra žmogžudystė, po to parodyti, jog aktyvi eutanazija yra tas pat, kas ir pasyvi. Tada bus nesunku parodyti esminį skirtumą tarp pasyvios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo.

Žodis „eutanazija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ bei „mirtis“ ir  reiškė „gerą mirtį“ arba „laimingą mirtį“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtume įvardinti kaip laimingą. Tačiau tai neturėjo jokio ryšio su šiandien paplitusia eutanazijos sąvoka. Žodis eutanazija nereiškė neskausmingo numarinimo, kad žmogus išvengtų kentėjimų, arba sunaikinimo gyvybės, kuri dėl ligos tapo bevertė. Šiandien „eutanazija“ turi keletą sinonimų, kurie iš tikrųjų iškreipia tikrą „eutanazijos“ prasmę. Ji įvardinama kaip „gailestingas nužudymas“, „ori mirtis“ ir kt. Ji suvokiama, kada gydytojas neskausmingai nutraukia gyvybę kenčiančiam ligoniui ir tai daro sąmoningai siekdamas, kad ligonis mirtų ir tokiu būdu išsivaduotų iš kentėjimų. Toks gyvybės sunaikinimas, kada vienas žmogus nužudo kitą, teisinėje kalboje vadinamas žmogžudyste. Tokiu būdu „eutanazija“ nebereiškia „laimingos mirties“, kada žmogus miršta natūralia mirtimi, tačiau gydomas, slaugomas, neapleistas, mylimas.

Šiandien „eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai. Šį apibrėžimą pateikia Vatikano dokumentas „Deklaracija apie eutanaziją. Toks eutanazinis mentalitetas nelinkęs pripažinti gyvybę kaip savaiminę vertybę, vien nuo Dievo priklausančią, nepaisant egzistavimo pasaulyje būdo. Yra paplitusi tokia gyvybės kokybės samprata, kuri ją vertina psichofizinio veiksmingumo ir pasitenkinimo požiūriu, bet neįžvelgia jokios prasmės kančioje ar invalidume, todėl jų bet kokia kaina ir bet kuriomis priemonėmis vengia. Į mirtį šiandien žiūrima kaip į beprasmę pabaigą, nutraukiančią dar galėjusį tęstis gyvenimą, arba kaip į išsilaisvinimą iš egzistencijos, kuri suvokiama kaip nebetekusi prasmės. Kur yra palitusios tokios pažiūros, gali pasirodyti „logiška“ ir „humaniška“ pribaigti „be skausmo“ savo ar kito gyvybę, kada jos tęsimasis teikia kentėjimą ir tampa našta. 

Iš pateikto apibrėžimo išryškėja dvi pagrindinės eutanazijos rūšys. Kada mirtis sukeliama ligoniui, atliekant kokį nors veiksmą (sušvirkščiant mirtiną vaistų dozę), tuomet tai vadinama aktyvia eutanazija. Kadangi tai niekuo nesiskiria nuo mirties bausmės įvykdymo, sušvirkščiant tokių pačių mirtinų vaistų dozę nusikaltėliui, aktyvi eutanazija kaip akivaizdi žmogžudystė daugumai žmonių yra nepriimtina. Į akis krinta ir aiškus neteisingumas, kada mes viską darome, kad būtų panaikinta mirties bausmė nusikaltėliams, bet kartu siūlome įteisinti eutanaziją, kad tokia pati priemonė būtų taikoma nekaltiems ir patiems silpniausiems žmonėms. Netgi skirstymas aktyvios eutanazijos į atskiras rūšis neturi įtakos žmogžudystės kaip veiksmo esmei. Tai gali būti tik psichologiniai skirtumai, kada kalbame apie aktyvią norimą arba valingą eutanaziją, kurios ligonis pats prašo; kada kalbame apie aktyvią nenorimą arba nevalingą eutanaziją, kada ligonis yra nepajėgus išreikšti savo noro, bet už jį nusprendžia kiti; arba kai kalbame apie prievartinę aktyvią eutanaziją, kuri įvykdoma prieš ligonio valią (pastaroji, nors ir būdama tokia pati žmogžudystė kaip ir pirmais dviem atvejais, dėl tos aplinkybės, kad atlikta prieš ligonio valią, daugeliui būtų nepriimtiniausia).

Kad aktyvi eutanazija yra tikra žmogžudystė, aišku iš paties veiksmo moralumo vertinimo. Norėdami įvertinti veiksmo moralumą pasitelkime anksčiau išdėstytus veiksmo moralumo kriterijus. Aktyvios eutanazijos atveju veiksmo objektas, t. y., ką gydytojas čia ir dabar daro, būtų mirtį sukeliančių vaistų  švirkštimas.Tai galėtų būti mirtina morfijaus injekcija. Tačiau juk dėl gydymo nuskausminant gali būti švirkščiamas tas pats preparatas. Todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad veiksmo objektas yra toks pats, t. y. moraliai geras, todėl ir visas veiksmas esąs moralus.

Aktyvios eutanazijos atveju veiksmo moralumą nulemia intencija, kuri vėlgi gali būti užmaskuojama geru noru padėti, bet gydytojo, vykdančio aktyvią eutanaziją, pagrindinis tikslas yra numarinti ligonį. Ligoniui įvykdyta mirtis yra priemonė, kad ligonis nekentėtų. Šio aktyvios eutanazijos veiksmo „komplikacija“ būtų neįvykusi mirtis. Lygiai taip pat, kaip įvardijama aborto „komplikacija“, kada vaisius nežūsta, bet gimsta gyvas. Akivaizdu, kad priemonė – nužudymas yra nemorali priemonė ir negali būti pateisinama, nepaisant gerų norų.

Aplinkybių įtaka aktyvios eutanazijos kaip veiksmo moralumui iš esmės įtakos neturi. Tik psichologiniu požiūriu kitaip atrodys aktyvi eutanazija ligoniui, kuris serga nepagydoma liga ir yra mirštantis, ir kitaip atrodys aktyvi eutanazija ligoniui, kuriam tik diagnozuotas nepagydomas susirgimas, kuris vėliau padarys jį neįgalų ir baigsis mirtimi.

Apibendrinant reikia aiškiai įvardinti, kad aktyvi eutanazija, nepaisant atskirų jos anksčiau paminėtų rūšių, yra tyčinė žmogžudystė, kurios negali pateisinti joks tikslas. Aktyvios eutanazijos blogis kyla iš valios ketinimų ir taikomų metodų. Tyčinis nekalto žmogaus nužudymas visada yra moralinis blogis ir nepriklauso nuo jokių aplinkybių.

Kad aktyvi eutanazija daugeliui yra nepriimtina, nereikia didesnių diskusijų, tačiau dėl įvairių priežasčių kitaip žiūrima į pasyvią eutanaziją. Kad pasyvi eutanazija yra toks pats moralinis veiksmas, yra aišku jau iš pačio anksčiau pateikto eutanazijos apibrėžimo. Kad žmogų įmanoma nužudyti dvejopai, t. y. jam kažką padarant, kad jis mirtų, arba jam kažko nepadarant, kas galėtų jo gyvybę išsaugoti, ir dėl tos priežasties  jis mirtų, yra akivaizdu. Moraline ir teisine prasme į tokį kieno nors veiksmą ar neveikimą žiūrime kaip į nemoralų ir nusikalstamą.

Panagrinėkime, kas vyksta pasyvios eutanazijos atveju. Beje, pasyvi eutanazija irgi  skirstoma į atskiras rūšis, kaip ir aktyvi eutanazija. Ji gali būti norima arba valinga, nenorima ar prieš ligonio valią. Iš paminėtų rūšių ne visos priimtinos ir tiems, kurie yra už pasyvios eutanazijos taikymą. Tikriausiai visi pasisakytų prieš pasyvią, tačiau prieš ligonio valią taikomą eutanaziją. Suskirstymas eutanazijos į atskiras rūšis yra tik klaidinimas, nes tai vienas ir tas pats žmogžudystės aktas. Pasyvios eutanazijos atveju ir tuo paprasčiausiu jos atveju, kada pats ligonis to prašo, atliekamas veiksmas, kuris savo esme nesiskiria nuo aktyvios eutanazijos atliekamo veiksmo.

Pasyvios eutanazijos atveju taip pat norima žmogų išvaduoti iš kentėjimų, sukeliant jo mirtį, tik priemonės pasirenkamos kitos. Atliekančiojo pasyvią eutanaziją tikslas yra paciento mirtis. Žmogus yra nužudomas, kažko jam nedarant, kas galėtų palaikyti jo gyvybę, ir dėl to įvyksta mirtis. Mirties priežastis yra nusikalstamas neveikimas. Todėl nėra nei moralinio, nei teisinio skirtumo tarp šių nusikalstamų veiksmų: aktyvios ir pasyvios eutanazijos.

Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje labai aiškiai pasakyta, jog „mirštančių ligonių, negalios ištiktų vaikų, psichinių ligonių, pagyvenusių žmonių, nepagydomomis ligomis sergančių asmenų skausmo ir kančių keliama užuojauta neįgalina imtis jokios, aktyvios ar pasyvios, eutanazijos. Tai ne pagalba, suteikiama ligoniui, bet tyčinis žmogaus nužudymas“. Taip pat teigiama, kad „medicininis ir paramedicininis personalas – ištikimas uždaviniui ‘visuomet tarnauti gyvybei ir globoti ją iki pabaigos’ – negali teikti paslaugų jokiai eutanazijos praktikai, net suinteresuotam asmeniui, o juo labiau jo artimiesiems reikalaujant. Individas neturi teisės į eutanaziją, nes neturi teisės savavališkai disponuoti savo gyvybe. Taigi joks sveikatos apsaugos darbuotojas negali būti nesamos teisės vykdytoju“.

Kai kurių eutanazijos formų toleravimas, pvz., pasyvios norimos eutanazijos, vestų prie to, kad vėliau būtų toleruojamos ir kitos. Aiškiausias to pavyzdys yra abortų legalizavimas. Jie buvo legalizuoti tik ypatingais atvejais (pavojus motinos gyvybei, prievartos pasekmėms pašalinti, dideli apsigimimai), bet šiandien abortai daromi, nereikalaujant apskritai jokio paaiškinimo. Tačiau kai nueinama per toli, kelio atgal nėra. Tas fenomenas paaiškinamas „slidaus šlaito“ sindromu, nes, nusiritus iki pakalnės, užkopti atgal slidžiu šlaitu neįmanoma.

Tai labai akivaizdžiai parodo Olandijos praktika. Atliktas tyrimas parodė, kad nuo labai mažo skaičiaus žmonių, kuriems išimtinai buvo planuojama taikyti eutanaziją, „slystama“ prie tų, kurie patys to nenorėjo, net eutanazijos prieš ligonio valią.

Pexels.com nuotr.

Užsispyrėliško gydymo netaikymas: leidimas žmogui numirti

Kadangi būna atvejų, kada ne tik moralu, bet netgi privaloma žmogui leisti numirti, iškyla moraliniai klausimai, koks turi būti mūsų elgesys jų atžvilgiu. Tuomet mes turime tik dvi galimybes: arba pagreitinti mirtį ar net ją sukelti, bet tai būtų eutanazijos atvejis ir, kaip jau aptarėme, nemoralus veiksmas, arba turime leisti žmogui numirti „laiminga mirtimi“, kada mirtis nėra nei mūsų veiksmų tikslas, nei priemonė pasiekti kokį nors tikslą, pvz., kad žmogui neskaudėtų, kad jis nekentėtų. Tarp šių dviejų galimybių ne tik kad nėra jokio panašumo (išskyrus tai, kad abiem atvejais ligonis gali mirti), bet yra begalinis skirtumas, koks yra tarp sunkaus nusikaltimo ir gero moralaus veiksmo. Žmogus nėra moraliai atsakingas už tai, kas vyksta natūraliai, t. y. be jo valios įsikišimo (natūrali mirtis dėl tam tikros ligos komplikacijų), bet jis atsako už veiksmus ir jų padarinius, kuriuos atlieka suvokdamas ir valingai (žmogaus mirtis pagreitinama arba žmogus nužudomas eutanazijos atveju).

Sveikatos apsaugos darbuotojas yra pašauktas rūpintis ligoniu ir priimti jo natūralią gyvenimo pabaigą. Yra esminis skirtumas tarp „mirties sukėlimo“ ir „sutikimo mirti“; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju – gyvybė priimama iki galo. Yra moraliai leistina tam tikromis sąlygomis atsisakyti vadinamojo užsispyrėliško gydymo, t. y. nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių: 1) kada gydymas yra neefektyvus arba 2) kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas. Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet siekiant nutraukti neefektyvių arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą. Taigi tų veiksmų negalime vadinti eutanazija. Eutanazija bus tuomet, kada netaikomos gyvybę palaikančios priemonės dėl to, kad pati ligonio gyvybė, kuri gali būti palaikoma, yra traktuojama kaip našta ligoniui  ir tokiu būdu turi būti nuimama nuo ligonio, o kaip priemonė tokiai gyvybei sunaikinti yra netaikyti gyvybę palaikančių priemonių.

Kiekvienas gydytojas žinos ir jaus esminį skirtumą, kai ką nors darys, norėdamas palengvinti kančias, ir kada jo veiksmo tikslas  bus sukelti ligoniui mirtį. Tuo atveju, kai vaistai dėl pašalinio poveikio taip pat artins ligonio mirtį, bet gydytojo intencija bus nuskausminti, o ne nužudyti, toks veiksmas bus moralus ir pateisinamas. Čia remiamasi vadinamuoju dvigubos pasekmės principu.

Tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas, kada mirtis yra trokštama kaip tikslas arba kaip priemonė, visada yra nepateisinamas. Moraline prasme nėra jokio skirtumo, ar atliekami veiksmai, ar atvirkščiai – nieko nedaroma, jei siekiama to paties tikslo – nutraukti žmogaus gyvybę. Taigi esminis eutanazijos apibūdinimas yra nužudymas. 

Tačiau ne visi veiksmai, kurie susiję su rizika žmogaus gyvybei, yra moraliai blogi. Suprantama, kad neįmanoma visą laiką išvengti rizikos gyvybei. Vartojant vaistus, visada susiduriama su vienokiu ar kitokiu šalutiniu poveikiu. Tokiais atvejais kyla klausimas, ar moralu atlikti gerą veiksmą, jeigu numatomos, nors ir nenorimos, bet ir blogos pasekmės. Arba kitaip sakant, ar privalome atsisakyti to gero veiksmo tam, kad išvengtume numatomų blogų pasekmių.

Žmogus yra saistomas imtis protingų priemonių, kad išvengtų blogio. Būtų neprotinga visai atsisakyti daryti kažką gero, bijant, kad tik neišeitų kas nors blogo. Jeigu norimas geras tikslas yra toks svarbus ir didelis gėris, kad jo atsisakymas protingai galvojant būtų per didelė kaina, mokama už blogio išvengimą, tuomet nėra pareigos nuo to gero veiksmo atsisakyti ir paaukoti gerą pasekmę siekiant blogiui užkirsti kelią. Pagal dvigubos pasekmės principą, galima atlikti veiksmą, iš kurio seka dvi pasekmės: viena gera, kuri yra norima ir kitomis priemonėmis nepasiekiama, o kita bloga pasekmė, kuri yra nenorima, bet neišvengiama, nors ir numatoma, jeigu vienu metu išpildomos keturios sąlygos: 1) pats veiksmas turi būti geras savaime; 2) veikiančio asmens intencija turi būti gera; 3) bloga pasekmė negali būti priemonė gerai pasekmei pasiekti; 4) turi būti labai svarbi priežastis atlikti veiksmą.

Bloga pasekmė turi būti nenorima ir jos neturi būti siekiama kaip tikslo arba kaip priemonės. Aktyvios eutanazijos atveju, sušvirkščiant mirtiną morfijaus dozę,  ligonio mirtis kaip tik yra norima, ir tai yra priemonė nutraukti ligonio kančias. Vartojant tą patį morfijų nuskausminimui, norint ligoniui palengvinti kančias, tikslas yra, kad neskaudėtų, nors morfijus gali trumpinti žmogaus gyvenimą ir net pagreitint mirtį, tačiau šis šalutinis poveikis nėra norimas, tačiau tik neišvengiamas.

Pasyvios eutanazijos atveju kai ko nedaroma, siekiant, kad žmogus mirtų ir „nesikankintų“. Kentėjimams pašalinti pasirenkama bloga priemonė – ligonio mirtis, kuri nėra natūrali mirtis dėl ligos, bet mirtis dėl neveikimo, gyvybę palaikančios priemonės netaikymo. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogui netaikoma neefektyvi ar ligoniui nepakeliama priemonė, siekiant nepailginti kančių, ir žmogus miršta natūralia mirtimi nuo ligos. Minėtų priemonių netaikymas nėra mirties priežastis. Taigi nors pacientas, nutraukus gyvybę palaikančių priemonių naudojimą gali mirti, žmonių, priimančių tokį sprendimą, intencija niekad negali turėti tikslo nužudyti. Jų ketinimai, atliekant šį veiksmą, turi būti noras nutraukti tuščias pastangas (t. y. neefektyvų gydymą) ar pašalinti tokio gydymo naštą (pvz., nepakeliamą skausmą).

Kada mirtis neišvengiama, žmogus gali sąmoningai atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai varginantį gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukdamas normalios pagalbos, reikalingos ligoniams panašiais atvejais. Atsisakyti neįprasto ar neproporcingo gydymo netolygu ryžtis savižudybei ar eutanazijai; greičiau tai išreiškia susitaikymą su žmogaus situacija mirties akivaizdoje.

Žmogus elgsis nemoraliai, jeigu atsisakys įprasto gydymo. Reikia pabrėžti, kad sprendimas palaikyti ar nutraukti gydymą gali būti svarstomas tik tada, kai liga yra neišvengiamai mirtina. Gydymas jokiu būdu negali būti nutrauktas sunkią fizinę ar protinę negalią turintiems žmonėms vien dėl šių negalių, nes tokie ligoniai nėra mirštantys.

Diskusijoje apie eutanaziją reikia pabrėti, kad jos šalininkai „rūpinasi“ ne tais, kurie yra mirštantys, nes jie ir taip numirs, bet „rūpinasi“ tais, kurie dar nemiršta, tačiau eutanazijos šalininkai mano, kad jiems geriau mirti, nei gyventi, nes pats jų gyvenimas tapo našta. Jie iš tikrųjų nori nusikratyti našta nuo savęs, nuo visuomenės. Toks utilitaristinis požiūris į sergantį ar mirštantį žmogų pažeidžia jo asmens orumą ir paneigia atskiro žmogaus gyvybės šventumą.

Išvados

  1. Eutanazijos šalininkai remiasi klaidinga dualistine žmogaus samprata ir teigia, kad gyvybė asmens, dėl to, kad jis nepagydomai serga, tapo bevertė šeimai, visuomenei ir net pačiam ligoniui. Dar blogiau, kad kai kurie žmonės nėra traktuojami kaip asmenys, bet vadinami „daržovėmis“. Dėl to eutanazijos šalininkai  savo veiksmus vertina kaip moralius, nes nepažeidžiamos asmenų teisės.
  2. Nėra moralinio skirtumo tarp aktyvios ir pasyvios eutanazijos. Jeigu atliekami kokie nors veiksmai ar, atvirkščiai – nieko nedaroma, ir taip elgiamasi siekiant to paties tikslo – nutraukti žmogaus gyvybę, toks veikimas ar neveikimas yra apibūdinami kaip nužudymas.
  3. Pasyvios eutanazijos atveju ligonis miršta ne nuo savo ligos, bet nuo gyvybę palaikančių priemonių netaikymo, turint tikslą ligoniui pagreitinti ar sukelti mirtį ir tokiu būdu „išvaduoti“ iš kentėjimų. Tokio veiksmo negalime įvardinti kaip gydymo, o taip besielgiančiojo – gydytoju.
  4. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju gydytojas daro viską, kad padėtų ligoniui, tačiau, kai nebelieka jokių būdų pagelbėti, gydytojas nebedaro to, kas neveiksminga, ir žmogus miršta natūralia mirtimi nuo ligos, bet ne todėl, kad gydytojas kažką padarė ar nepadarė, kas būtų galėję palaikyti jo gyvybę. Gydytojas atlieka savo šventą pareigą ir išlieka gydytoju.