Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Liaudies kultūra, 2017 Nr. 5.

Turiu galimybę sveikintis su Lietuvos etnologais, turėjau galimybę kelias dienas galvoti apie tai, kad mūsų Nepriklausomybės laiko argumentas yra ir ši paprasta mintis: turime etnologų, visoje Lietuvoje turime žmonių, kuriems yra ir bus svarbu tai, kas yra mūsų pačių, iš mūsų žemės, iš mūsų prigimties, iš to, kaip klostėsi gyvenimas čia, per amžius. Ir kartu nepaprasta tai, kad etnologai sugeba savo pasaulio pajautimą išdainuoti, papasakoti, pasakyti ir savo pajautomis užkrėsti kitus, vesti kartu. Taip pasirodo tai, ką mes vadiname kultūros tęstinumu, nes kur nėra tęstinumo, ten apskritai nėra gyvybės.

Po šios trumpos įžangos jau turėčiau artėti prie suformuluotos šio mūsų susitikimo temos, bandyti kalbėti ir kalbėtis apie šventumą žmogaus kasdienybės akivaizdoje. Galvoju, kad šita akistata – šventumas kasdienybės akivaizdoje – apkritai yra esminė. Šventumas šventėje yra tai, kas labai greitai praeina, akimirka, kuri pasirodo ir blėsta, o tai, kas išsilaiko kasdienybės akivaizdoje, priešais kasdienybę, o kartais ir kasdienybės rutinoje, – yra esminga.

Pirmiausia ištarsiu tai, ką visi žinome, – mes gyvename kasdieniškai. Žmogaus gyvenimas yra kasdieniškas, dar daugiau – mes gyvename banaliai. Mes klausomės kasdienybės įsakymų, ką turime daryti, mes klausome kasdienybės kalbos, ir didžioji dalis mūsų kalbėjimo yra kasdieniška. Kasdieniškas klodas sudaro mūsų kalbos pagrindinį klodą, kasdienybė yra mūsų būtinybė, kasdienybė mus išlaiko, leidžia mums išgyventi, išlikti, leidžia mums išauginti tai, ką turime išauginti, išsarginti tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos, kasdienybė padeda mums ištverti.

Bet kasdienybė yra ir pavojinga, kasdienybė mus įsitrauktų, prarytų, jei nebūtų ją tarsi sustabdančių, perkertančių, pačią į save atgręžiančių dalykų, arba valios kasdienybę pačią atgręžti į save. Ta valia gali iškilti ir iš pačios kasdienybės, bet jai ji nebepriklauso. Iškilusi ji tarsi ima rodyti arba nurodyti kitą gyvenimo matmenį. Tas kitas gyvenimo matmuo ir yra šventumas. Šventumas vienu kraštu išlieka atsirėmęs į mūsų kasdienybę, į mūsų suvokiamą, mūsų pačių gyvenamą gyvenimą, o kitu kraštu jis remiasi į tai, kas aukščiau, paslaptingiau, bendriau, kas ima reikšti kažką didesnį ir svarbesnį. Skirtingai suvokiame tą kažką, skirtingai vadiname, bet visais atvejais jaučiame arba nujaučiame Galybę.

Galime pabandyti tarsi atsigręžti į savo sąmonę ir tarsi pasiklausti – kur, kada ir kaip mes tokį momentą esame patyrę: viskas lyg kasdieniška, esame įprastame gyvenime, su juo suaugę, bet staiga lyg kažkas įvyko, ir kasdieniškas pasaulis tarsi praplyšo, kažkokia šviesa pro jį, spindulys, – ir mes tarsi išeiname į kitą erdvę. Esu tikra, kad etnologai, dainuojantys, giedantys, tad neišvengiamai ir tylintys žmonės, šių aukštų akimirkų yra patyrę dainoje, muzikoje, tame iš mūsų bendrosios savasties kylančiame susitelkime, galioje, kuri dainuojančius ir dainos klausančius tarsi pakelia aukščiau, jų dvasią tarsi apšviečia kita šviesa. Esu tikra, kad jūs  savyje šią galimybę jau ir patikrinote, prisiminėte. Ji turi glūdėti jumyse. Be šitos patirties jūs nedirbtumėte to sunkaus darbo. Jį palengvina prasmė,  žinote, kad turite galimybę ją patirti. Ar tai ir yra šventumas? Tik atskirai į šį klausimą tegalime atsakyti.

Iš etnologinės patirties, įgyjamos iš etninės kultūros, tik žingsnis į literatūrą, į klasiką. Lygiai ir į muziką, dailę, bet šį kartą – literatūra. Klasika, ta dalis, kuri mums žinoma iš mokyklos. Vincas Krėvė – Dzūkijos ir Lietuvos. Dirbo pasaulyje, pažinojo pasaulį, domėjosi Rytais, jų išmintimi. Bet pasitikėjo ir prigimtine kultūra, lietuvių tautosaka, sugebėjo jausti jos įaugimą į kasdienį gyvenimą. „Šiaudinėj pastogėj“ nujautė glūdint ir žmogaus patiriamą šventumą – kad ir senoje liepoje... Bet dabar geriau prisiminsime Krėvės istorinę dramą „Skirgaila“. Prisimename, kad svarbūs veikėjai joje yra krivis ir vaidila. Dainuojamos dainos, tiksliau, giedamos senosios lietuvių giesmės. Kokiu būdu žmonės klauso šito dainavimo? Taip, tarsi būtų staiga perėję į kitą erdvę, – jie klauso taip, lyg jau būtų mirę. Klauso jau tarsi iš kitos erdvės ir iš kito laiko. Daina, giesmė pertraukia įprastą kasdienybės tekėjimą, įprastą vagą, ir perkelia žmones tarsi į kitą erdvę. Ir tas apibendrinimas – „tarsi mirę“ – yra įspūdingas, jis reiškia ne mirtį, o tarsi perėjimą į kitą gyvenimo matmenį, susilietimą su šventumu. Mes dar turime galimybių iš savo klasikos pasitikrinti jautrumą giliesiems, kartu ir šventiesiems gyvenimo pajautimams. Aukštasis pirminio šventumo patyrimo laukas tebėra, jį liudija tautosaka, literatūra. Jį atskirais savo patirties momentais liudijame ir mes patys.

Pabandžiusi kiek praskleisti tą aukštąjį dvasinį lauką, jo buvimą, vėl grįžtu į kasdienybės erdvę ir bandau tęsti savo mintį. Šventės – tarp kasdienybės ir šventumo, kaip tų giliųjų pajáutų – Kernavėje ištariu šį aukštos prasmės žodį – pajáutos, žinau, kad daugeliui gali būti nelengvas jo kirčiavimas, bet toks yra senas, senovinis šito žodžio tarimas. Pajáutos ir pajáuta, Pajáutos slėnis... Vieta, kurioje mes esame, mus įžemina, įvietina ir tarsi įtraukia ir į šventumą, į šventumo lauką. Dar daugiau, vestibiulyje muziejaus parengtas stendas apie šviesų šio krašto pradžios mokyklos mokytoją, patekusį į baisiąsias mūsų istorijos aplinkybes, ir matome, kad jo dukters vardas buvo Pajáuta... Ta gilioji, šventoji vieta, slėnis, deivė, dievaitė, – ir viskas pereina į kasdien, kasdieniškai tariamą mergaitės vardą. Ratas – jis sukasi: sukdamasis sukabina šventumą ir kasdieniškumą...

Ištariau mintį, kad šventė yra tarp kasdienybės ir tarp šventumo. Kas yra atsitikę su mūsų šventėmis? Didžioji dalis mūsų švenčių yra šventės be šventumo. Be aukštųjų dvasios  pagavų, be šventumo pajáutų, be dvasios susitelkimo. Šventė, kurioje nėra šventumo, tėra tik kasdieniškumo padauginimas, kasdienybės padidinimas. Kaip mes tai pajuntame? Mūsų švenčių stalai: pagausinta valgių, pagausinta gėrimų, pagausinta žmonių, sėdančių už stalo. Mūsų susiėjimai, netgi giminių, susėdimai už stalo. Jei nesame savyje atlikę lyg kokio paruošiamojo darbo, pajutę ryšio svarbumo, ypatingumo, netgi šventumo, negalime išeiti iš kasdieniškumo, niekaip ir neišeisime, padauginta kasdienybė tarsi laiko mus savo gniaužtuose.
Žmogus gali susitelkti, šventa vieta gali padėti susitelkti, pasiekti tą aukštesnį matmenį, jį suaktyvinant  refleksija, muzikos, senų, tikrų dalykų klausymu, skaitymu tekstų, kurie mums yra svarbūs, senų laiškų, giminės relikvijų, daiktų palytėjimu. Bet galimybė pačiam žmogui savo jėgomis susitikti su šventumu yra išskirtinė, tikriausiai ne kiekvienas žmogus sugeba, gali pats, iš savęs pasiekti tą šventumo būseną. Yra ir kita galimybė. Gerai žinome, kad šventumo akcentų žmogui suteikia tikėjimas, religija. Jausdamas, kad be tikėjimo, religijos teikiamo aukštojo matmens sunku būti, gyventi, jis deda daug pastangų tikėjimo išlaikymui.

Kaip etnologai, daugiau ar mažiau įsipareigoję etninei arba prigimtinei kultūrai, susitinkame  su perskyra, kuri iki šiol tebeegzistuoja mūsų kultūroje. Susitinkame su prigimtinės, senosios tikybos, senojo baltų, lietuvių tikėjimo ir vėlesnio, krikščioniškosios tikybos modelio sankirta.

Kad ta sankirta iki šiol vienaip ar kitaip tebeegzistuoja, vienu ar kitu būdu patiriame. Kalbėti, kaip ji susidarė, kaip ji veikia, kaip ji yra, būtų atskira tema. Bet svarbu suvokti, kokia turėtų būti mūsų laikysena šios sankirtos atžvilgiu. Neturėtume laikytis radikalios pozicijos, bandydami išgryninti prigimtinės etninės kultūros šventumo supratimą, jį tarsi atskirdami nuo krikščioniškųjų sampratos elementų. Dar daugiau, man atrodo, kad būtent šventumas, šventumo jutimas, šventumo refleksija, šventumo įsigyvenimas arba išlaikymas žmogaus gyvenime, taip pat ir kasdieniškame gyvenime, turėtų būti suvokiama kaip jungiamoji grandis.

Kaip argumentas šitam galvojimui man iki šiol išlieka Vydūno mąstymas. Vydūnas – vienas savičiausių mūsų mąstytojų, gana nelengvos lemties, dėl to, kad mes tarsi nepajėgiame perimti to, kas Vydūno yra pasakyta, nepajėgiame justi jo minties gyvumo. Vydūnas neįauga į mūsų kultūros supratimą taip, kaip jis galėtų įaugti. Tuo tarpu naujai skaitomas Vydūnas, atrodo, mus tarsi sugrąžina į tą kiekvienam etnologui vienaip ar kitaip sunkų klausimą.

Viena Vydūno mintis iš jo veikalo „Mūsų uždavinys“, – tas pavadinimas atrodo vis dar gyvybingas, nes uždaviniai mums vis iškyla prieš akis, ir tas uždavinys, kurį formulavo Vydūnas, tebėra gyvas. Ką Vydūnas mąsto apie tai, iš ko ir kaip susidaro šventumas, šventumo pajautos, tos aukštosios žmogaus būsenos? Pacituosiu jo mintį: „Kiekvieno žmogaus viduje gyvas yra ypatingas nujautimas sąryšių su gyvenimo gelmėmis. Tas nujautimas atskirų žmonių nelygus.“ Turime su tuo susitaikyti, – nelygus. „Bet yra ir tokių, kurie jo visai neatboja, ir kitų, kurie jį augina, – tų, kurie nejaučia – jie lieka tarsi ir neglobojami tos galios, nors ji kyla ir iš jų pačių, bet ji veikia taip, tarsi būtų kylanti iš kitur, iš aukščiau...“ Ir tautos skiriasi, sako Vydūnas, pagal tai, kiek gyvas yra nujautimas sąryšio su gyvenimo gelmėmis.

Ką sako Vydūnas apie senąją lietuvių tikybą? „Iš senosios savo tikybos lietuviai žinojo, kad dora turi kilti kaip tikyba iš giliausio žmogaus vidaus, iš skaisčiausios jo sąmonės ir sąžinės.“ Dora yra neatskiriama nuo tikybos. Vydūnas aiškino ir konfliktą tarp tos giliausios tikybos, kilusios iš žmogaus vidaus, ir tarp krikščionybės, kuri, kaip sako Vydūnas, buvo pasiūlyta kaip drabužis, vadinasi, kaip išorinis apvalkalas. Vydūno formuluotė visiškai atvira: naujosios tikybos įvedimas į Lietuvą turėjo tiesiog sulaužyti lietuvių tautos galybę, nes jis užvertė doros ir tikybos versmę. O toji yra visuomet aukščiausioji ir galingiausioji tautos stiprybė. Vydūnas manė, kad nebūtų šitaip atsitikę, jei naujoji tikyba būtų buvusi labiau gretinama prie senosios tikybos, bet to neatsitiko. Todėl, pagal Vydūną, senoji lietuvių sąžinė turėjo neišvengiamai apsidrumsti.

Bet čia mes negalime sustoti, čia turime prisiminti, kad svarbiuosius savo kultūros tekstus turime skaityti ne tik atidžiai, bet ir visos tų tekstų apimties. Tolesnės Vydūno mintys yra mums tarsi nuoroda, kaip mes turėtume galvoti: „Bet iš to išvesti, kad tauta atsigautų, mesdama krikščioniškąją tikybą, būtų apsirikimas, reikia vien dabar įsigyvenusioje tikyboje įgyti šviesesnį žvilgį.“ Įgyti šviesesnį žvilgį – vadinasi, matyti tai, kas iškyla kaip bendriausi dalykai, kaip aukštosios žmogaus šventumo pajautos. Žmogus, kuris tiki, pasitiki kitų sąmonėje jau įsigyvenusia tikyba, turi ir galimybę susisiekti su šventumu.

Ir vėl, jeigu iš naujo, etnologiniu žvilgsniu skaitysime ne tik iš prigimtinės kultūros sukurtus Krėvės kūrinius, bet ir „Skirgailą“, matysime, kad ne kas kitas, o senasis krivis Skurdulis bando gelbėti valdovą iš jo tragiško akligatvio. Vaidila Skardas, kuriuo Skirgaila, nors ir toldamas nuo šventų dalykų, tikėjo ir pasitikėjo, mirė apkrikštytas, ir tai tarsi išmuša valdovui iš po kojų paskutinį ramstį. Senasis krivis Skurdulis aiškina, kad tikėjimas keičiasi: tauta buvo vaikas, buvo jaunuolis, tauta bręsta ir istorijos aplinkybės yra tokios, kad ji išauga iš vieno savo būvio ir tarsi pereina į kitą tikėjimo tarpsnį. Ramindamas Skirgailą jis sako: „Tas pats Praamžiui, kokiu būdu jį garbinsi.“
Tai ir yra tas kelias, ta šviesa, kuri turi išvesti į bendresnius, dar aukštesnius lygmenis, kurie jau yra anapus skirtingų tikėjimo būdų ir kurie turi leisti žmonėms susitikti bendroje šventumo erdvėje.

Pertraukdama savo kalbėjimą, pasakyčiau, kad mūsų tautos mokytojai – o tokiais reikia laikyti ir Vydūną, ir Krėvę – tarsi numatė būsimus pasaulio kelius, ir jie tarsi gręžia mūsų akis į aštrėjančių religinių konfliktų laiką, religinių karų grėsmę, tvirtina tai, kas turėtų būti daugiau, aukščiau, bendriau negu skirtingi tikėjimai. „Tas pats Praamžiui, kuriuo vardu jį garbinsi“, tas pats, kokia kalba į jį kreipsiesi, galbūt yra takas, kuriuo eidami mes galime išvengti grėsmingų pasaulio kataklizmų.
Mūsų kultūra, mūsų dvasiniai autoritetai, mūsų mokytojai ir etnologai turi būti suvokiami labai plačioje perspektyvoje, labai plačioje erdvėje, kuri neišvengiamai yra susijusi ir su aukštosiomis žmogaus būsenomis, su šventumo supratimu.

Vėl grįžtu prie šventumo problemos, gręžiuosi į šventumą kaip į žmogaus pasaulėžiūros metmenį. Galima būtų sakyti, kad šventumas yra žmogaus pasaulėvaizdžio vertikalė. Mes kiekvienas turime savyje savo pasaulio vaizdą, kurį bendrina kultūra, literatūra, klasika, bet šventumas išlieka kaip pasaulėvaizdžio vertikalė, kaip tai, kas rodosi iš giliai, kyla aukštyn, kas tarsi visa persmelkia. Pasaulėvaizdis yra pats bendriausias sandas, teikiantis galimybę kalbėti ir apie tikėjimą, ir apie religijas, ir apie įvairias antropologines praktikas, kurios apima ir gydymą, ir burtus, ir bandymą įvardinti aukštąsias žmogaus dvasios patirtis, pakilimus. Galvodami apie šventumą kaip apie pasaulėvaizdžio vertikalę, mes negalime išvengti ir prigimtinių dalykų. Nes prigimtiniai dalykai iškyla iš mūsų pirminės patirties, mes su jais vienu ar kitu būdu susitinkame, juos randame, jie įsigyvena mumyse ir mes įsigyvename juose. Tas ryšys yra abipusis. Įsigyvename prigimtinėje kultūroje kaip duotybėje, su kuria susitinkame gimdami, ateidami į šį pasaulį, ir prigimtinė kultūra vienu ar kitu būdu įsigyvena mumyse, persmelkia mus pirmiausia kaip kalba, kuria mes prabylame ir kuria kalbame, kaip gamta, kaip mūsų prigimtinis kraštovaizdis, kaip mūsų daiktai, kaip mūsų gyvenimo būdai ir t. t.
 
Prigimtinės kultūros patirtis, ratilai gali plėstis. Tas ratilų principas yra labai svarbus. Iš savo prigimtinės kultūros tarsi sklindančių ratilų būdu mes išeiname iki pasaulio, iki pasaulio problemų, mes susitinkame labai bendruose įvairiausių kultūrų sanduose, įvairiose patirtyse. Blogiausia, kas gali atsitikti prigimtinei kultūrai, – jos siaurinimas arba bandymas apriboti – mūsų ir ne mūsų, sava ir svetima. Be abejo, mes visą laiką turime bandyti brėžti tam tikras ribas, justi savasties centrą, bet, kita vertus, mes visą laiką turime jausti to centro judrumą, paslankumą, takumą ir suvokti savo prigimtinę kultūrą kaip takią, tekančią, pertekančią.

Prigimtinės kultūros tyrėjai arba žmonės, kurie jaučiasi joje esą ir jai įsipareigoję, o tokie, be abejo, yra etnologai, mato ne tik prigimtinės kultūros pasireiškimus, ne tik reliktus, su kuriais mes turime susitikti, bandydami juos išlaikyti, išsaugoti, bet ir gyvybingus prigimtinės kultūros prasitęsimus dabartyje, žmonių laikysenose, būsenose, savo jutimų apibūdinimuose. Etnologas negali dirbti gyvai ir gyvybingai, jei nejaučia tos kultūros buvimo savo patirtyje. Reikia, kad etninio darbo našta būtų lengva, kad džiaugsminga, nes kitaip ji trikdo arba žlugdo mūsų kūrybines galias ir galimybes.

Etnologiniai rūpesčiai dažnai telkiasi į tai, kas yra tarsi apčiuopiama, – rankdarbiai, amatai, kurie telkiami, saugomi, bandant jiems suteikti tarsi naują kvėpavimą. Nėra blogai, jei ši veikla įgyja ir tikro verslo, bent kokio vertimosi galimybę. Bet labai svarbu, kad išliktų kūrybinis pradas, kūrybiškumas, nes, mano supratimu, tiktai kūrybinis pradas, tik kūrybinis kokio nors amato pratęsimas gali užmegzti ryšį su tradicija. Kur nėra kūrybingumo, ryšys su tradicija neužsimezga. Neužsimezga toje gilumoje, kur žmogaus dvasinė patirtis tarsi susitinka su kitų žmonių, buvusių iki jo, tradicija ir patirtimi.

Kodėl mums taip reikia daiktų? Kodėl žmogaus šventumo pajautose mes trokštame kažko, kas tarsi leistų bent žvilgsniu atsiremti, bent žvilgsniu palytėti, – to aukšto kalno, ant kurio gali užkopti ir pažvelgti į slėnį, to piliakalnio, kuris yra supiltas, to medžio, kuris yra šventas arba kuris galbūt kam nors yra šventas, to vandens, kuris teka. Jų iš tiesų reikia, ir greičiausiai prigimtinė kultūra yra kaip tradiciją paveldėjusi labai atsargų pirminį ryšį su daiktais – ir saugomais, ir kuriamais daiktais.

Su daiktais mes susitinkame kaip su tam tikra šventumo materializacija. Žmogaus kūnas ima dalyvauti pasaulyje kitu intensyvumu. Dvasia neišsilaikytų savo efemerijose, jei kūnas nesiųstų jai kūniškų, daiktiškų signalų, nesuteiktų jai tam tikrų atramų. Todėl mes galime suprasti, ką reiškia šventos vietos, ką reiškia tam tikri daiktai – net jeigu daiktais laikytume, sakysime, medžius. 

Įvykis, kuris mus ištiko neseniai, ir dar visi gyvai į jį reaguojame. Kas mus ištiko? Surastas Vasario 16-osios Aktas, jei tik ir nutarimas. Mes jį tikrai pamatysime, mes jį jau matome net nematydami, mes žinome, kad šitas ranka surašytas popieriaus lapas su parašais yra, yra šitas dokumentas, daiktiškas, tikras, realus, jis egzistuoja.

Nieko naujo mes tarsi nesužinojome, tekstas paskelbtas, kas tekste parašyta, žinome, arba bet kada galime sužinoti, atsivertę kokį svarbesnį Lietuvos istorijos vadovėlį. Bet daiktiškame teksto pavidale susitelkia ir tai, ką mes siejame su mūsų aukštųjų pajautų patyrimais. Taip, ir su šventumu. Vokietijai siunčiamas lietuvių kalba parašytas dokumentas. Nors aišku, kad Vokietijos aukštoji valdininkija neskaitys lietuviškai ranka surašyto nutarimo – tam dokumentai yra paruošti vokiečių kalba. Bet kas čia yra svarbu, kas yra argumentas visiems etnologams ir etninės kultūros žmonėms? Pirmuoju dokumentu yra tarsi pareiškiamas būsimos valstybės, esamos, buvusios, būsimos tautos orumas. Labai aukšta būsena. Štai ta valstybė, kuri prisistato pasauliui savo kalba. Ji nėra iš niekur. Ji nėra nesanti, ji yra tauta, kuri turi savo kalbą, gramatišką, taisyklingą. Ir šios dienos požiūriu mes nieko šitame nutarime negalime taisyti. O kas jį rašo, kur yra tie mokyti lietuvių kalbos žinovai? Kokias mokyklas jie yra baigę 1918 metais? Kokias lietuviškas gimnazijas, kokius lietuviškus universitetus? Jų nėra, o raštinga lietuvių kalba yra. Ir lietuvių kalba šiuo dokumentu pasirodo kaip etninis argumentas, kaip prigimtinės kultūros argumentas. Mes matome, kad Lietuva remsis savo prigimtinės kultūros dalykais, kad ji skelbia atsiskirianti nuo visų įsipareigojimų, ryšių su kitomis valstybėmis, ji pereina į savo prigimtinės kultūros erdvę ir orbitą. Tai yra bandymas paaiškinti, kodėl mes taip troškome to dokumento, kodėl kaip didelę žaizdą jautėme, kad kažką daiktiškai praradome, neišsaugojome, neradome saugios vietos, kur jis būtų išlikęs, ir tas suradimas yra tam tikra satisfakcija – jis yra, ir tai yra mūsų argumentas, ir mums tai yra šventas dalykas, jei mes imame jausti to daikto, to popieriaus lapo aukštųjų prasmių skleidimąsi.

Galvoju, kad tada, kai tas dokumentas bus paskolintas, bus eksponuotas, tikriausiai labai daug mūsų atsistos į eilę prie kurio nors muziejaus, kad galėtų tą dokumentą pamatyti, ir mums bus smagu stovėti toje eilėje. Lygiai taip, kaip smagu buvo žmonėms prieš daug metų stovėti didelėje eilėje, kai pirmą kartą Vilniaus universitete Lietuvos žmonėms buvo parodytas iš Ukrainos, iš Odesos universiteto bibliotekos atgautas, susigrąžintas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Žmonės stovėjo eilėje, norėdami pamatyti tą mažą, pilką, menką knygelę. Nieko naujo – mes turėjome kopijų, mes turėjome atspaudų, žinojome, kas yra tame „Katekizme“, šventų dalykų aiškinimui skirtoje knygoje, bet mums reikėjo jį pamatyti. Tai irgi yra tam tikras šventumas, kuris rodosi kasdienybėje, kasdieniškuose prasmės horizontuose.

Ir paskutinė skirtis – kuo mes, kaip etnologai, galime pasiremti, kaip suvokti šventumą tarsi iš teorinių perspektyvų. Nekreipsiu jūsų dėmesio į pasaulio veikalus, į šventumo manifestacijas, į teorines knygas, bet norėčiau pasakyti, kad pasitikiu tuo, kas yra kalbėta Gintaro Beresnevičiaus. Jo prigimtinės kultūros jutimas buvo stiprus, autentiškas ir įgijęs tam tikrų patikimumo garantijų. Viena citata iš G. Beresnevičiaus studijos „Lietuvių religija ir mitologija“.  Manau, kad etnologai tas knygas turi po ranka ir gali prie jų grįžti.

G. Beresnevičius šia citata grąžino mūsų mintį prie to, su kuo mes galime susitikti ir susitinkame kasdieniškai – prie minčių apie gamtą ir gamtiškumą. Bandžiau pasakyti, kad po kalbos, gamta ir gamtiškumas yra antroji mums svarbi atrama.

Pirmiausia religinė sakrali kalno, medžio, ugnies reikšmė liudija ne senosios religijos gamtiškumą, bet visiškai ir radikaliai kitokią religinę atskaitos sistemą ar, jei norime, kitą lygmenį. Tai būtent kosminis lygmuo, per vidinius pasaulio esinius apsireiškiantis šiapus. Kalnas, medis, ugnis yra tam tikri sukibimo taškai, sankabėlės, jungiančios dangaus, atmosferos, chtoniškąją sritis. Šitaip pasaulis, visas pasaulis, o ne jo detalės, tampa tvarkinga visuma – kosmosu. Šie jungties taškai – kalnas, medis, ugnis, podraug su juos jungiančiu vandeniu, ne tiek siejo žmogų su kosmosu, kiek leido jam tiesiog būti universalioje erdvėje.

Truputį komentuosiu tą mokslišką citatą, versdama ją į kasdienišką kalbą. Mes patys kartojame, sutinkame su mintimi, kad mūsų senasis tikėjimas, senoji religinė kultūra buvo gamtinio pobūdžio, kad mes – gamtmeldžiai, kad garbinome gamtos objektus. G. Beresnevičius pirmasis taip tiksliai ir taip radikaliai pasuka galvojimą kita linkme: ne, ne tiesiogiai medį, ne todėl medis yra šventas, kad jis yra, o todėl, kad medis yra mums pasiekiamas kosminės vienovės simbolis ir daiktas, kuris yra palytimas: mes ranka paliečiame medį, kuris šaknimis eina giliai į žemę, į požemį, į chtoniškąjį pasaulį, o viršūne siekiasi aukštojo. Jo vertikalė, lygiai kaip šventumo vertikalė, yra nukreipta į dangų, į aukštumą. Ir niekad negalima tiksliai pasakyti, kiek medis yra to aukščio pasiekęs. Ir tada, kai jis yra išmatuotas, bent viena šimtamečio medžio šakelė dar gali pakilti į viršų. Ir G. Beresnevičius sako: čia yra ženklai, čia yra reikšmės, kosminio lygmens paliudijimas per tuos esinius, kuriuos mes pajuntame kaip esančius, mes suprantame, kur yra sukibimo taškai. Mūsų čia pat esančio kasdieniško pasaulio sukibimo taškai su tuo, ko mes jau negalime tiesiogiai matyti, lytėti, bet galime nujausti. Ir tik dėl to, kad yra tie mediatoriai, tie jungčių taškai, ir jie yra gamtos daiktai, mes jaučiamės, kad gyvename visame universume, visame kosminiame pasaulyje, o ne tik savo kieme. Ta universalioji buvimo erdvė mūsų prigimtinei kultūrai yra labai svarbi.

Galima būtų sakyti, kad ir mūsų dabartinė literatūra, aukštieji jos taškai, sugeba pajusti tą kosminį žmogaus buvimą, neapsiribojimą tik savo daržu ar savo troba. Gal vienas ryškiausių dabarties liudijimų yra Romualdo Granausko kūryba. Nėra atsitiktinis dalykas, kad R. Granauskas parašo „Jaučio aukojimą“, galingą pirminių šventumo įkūnijimų manifestaciją, ir parašo tarsi paskutinį prisisiekto šventumo įkūnijimą – „Šventųjų gyvenimus“. R. Granauskas sugrąžina mus į kasdienišką pasaulį. Kas yra tie, kuriuos Granauskas vadina šventaisiais? Tai paprasti gyvenimai, tai mūsų gyvenimai, kuriuos mes arba jau patyrėme per savo tėvus, motinas, prosenelius, arba dar galime patirti.

Mūsų poezija, ten, kur ji apskritai yra poezija, ten, kur ji siekiasi aukštųjų pajautų, ji siekiasi ir šventųjų dalykų, ji siekiasi žmogaus patirties, kaip tam tikro mūsų šventumo pajautimo.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą XXI etninės kultūros seminare „Šventumo dėmuo – iš paveldėtosios kultūros“ Kernavėje, 2017 m. gegužės 22 d.

Liaudies kultūra, 2017 Nr. 5.