Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis.

Vytautas V. Landsbergis „Iš gyvenimo laumių“. Vilnius: „Dominicus Lituanus“, 2017 m.

Perskaitę knygą „Iš gyvenimo laumių“ jos autorių atspėtumėt iš karto. Gal net neatspėtumėt – jis būtų aiškus vos po pirmo sakinio: namai, ežeras, Anykščiai… Ar tai reiškia, kad žmogus užsistovėjo vietoje? Ne, nereiškia.

Vytautas V. Landsbergis savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jis nebando sekti paauglių gyvensenos ar literatūros madų, viršelio nepuošia rėksmingi reklamos užrašai, o viduje nėra nieko, ko būtų per daug. Jokio papildomo ir visiškai nereikalingo bagažo. Kaip mokytojas, kuris moko tyliai, ramiai, nedaugžodžiaudamas, bet kartu – pasakydamas daug daugiau, negu šaukiantis užvis garsiausiai.

V. V. Landsbergis savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Lietuviška magija, magija Lietuvoje, magija čia ir dabar, magija be jokių pompastikų – tiesiai mums po nosimi. Mitologija gyvena ne šalia, o čia. Ar mitas, ar realybė – jokio skirtumo. Viskas yra čia. Dar atsiverkite ir kiek ankstesnes jo „Anupro kupras“.

V. V. L. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Tiksliau, knygos viršelyje, kuriame paslapties, magijos ir kažin kokio neįprasto laukimo yra ne ką mažiau, negu puslapiuose už viršelio.

V. V. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jis ir toliau myli Anykščius, jam nereikia keliauti kažkur toli ar sugalvoti įmantrių išgalvotų pavadinimų. O kam? Viskas čia pat. Laumės čia pat. Šventos ir magiškos vietos – irgi.

V. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jam puikiai pavyko persikūnyti ne tik šeštojoje savo poezijos knygoje, bet ir naujausioje. Tarp žmogaus ir laumės, tarp paauglio ir motinos, tarp laumiuko ir žmogžudžio. 

Kai rašytojas sugeba išlikti ištikimas sau bet kokiomis aplinkybėmis – kad ir literatūrai po truputį popsiškėjant ar bandant prisivilioti skaitytoją jam pataikaujant – tokio rašytojo kūryba galima pasitikėti. Tokiu žmogumi – tuo labiau.

P. S. Galima pasitikėti ir šiuo tekstu bei aprašytą knygą atsiversti. Labai tinka prie arbatos ar prie kokio medžio, kai atšils.

Tomas Dirgėla

*** 

Knygos ištraukos

Laumiukas 

Nesijaučiu šiame pasaulyje gerai... Žinau, mamutė nerimauja, kad neverkiu, tik žiūriu išsproginęs akis ir linguoju galvą.

Kodėl taip darau – nė nežinau. Tikrai ne dėl to, kad noriu mamą paerzint. Lėtai linguodamas galvą galiu susikaupt. Be to, man sunku bendrauti su ja, nes ji padraika, švelniai tariant. Ne aš jai galvoj.

Nors ir nesijaučiu suaugęs, mąstau apie dalykus, kuriems suprasti reikia laiko. Begalės... Tarkim, kodėl tokie kaip aš jaučiasi atskirti? Ar yra prasmė taip jaustis? Juk negali prasmė būt beprasmiška. Juk aš tikrai ne vienas jaučiuosi toks vienišas. (Kalbiu ne tik apie vienatvę šioj nykioj saloj, alksnių pavėsy ar urvuos. Mano vienatvė didesnė, kosminė.)

Galbūt norėčiau gyventi miestelyje, Anykščiuose, tarp žmonių.

Bet ne, turbūt ne. Saloje ramiau. Su gervėm pasišneku, su gulbėm ir vėju.

Mamutė paguldo mane lopšy, ant alksnio šakos pakabina, o pati dingsta.

Vėjas sūpuoja, pasuku galvą – matau ežerą. Kasdien vis kitokį. Kartais jis ramus kaip stiklas, debesys atsispindi. Kartais susijaukęs, nerandantis sau vietos – tada jaučiuosi pranašesnis už jį, nes negaliu būt susijaukęs. Kad ir kaip norėčiau. Pagalys negali susijaukti.

Stebėtojo būsena panaši į laimę. Manęs neveikia ežero pasikeitimai, netgi lietūs. Išties nė nežinau, kas ta laimė yra, nemokėčiau jos paaiškinti. Man laimė, kai apima jausmas, kad galiu skristi. Kartais stebiu gulbę ir bandau pajusti, ką jaučia ji. Regis, jau bėgu vandens paviršiumi, atsispiriu, pliaukšt sparnais, ir aukštyn! Užsimerkiu ir skrendu.

Jaučiuosi laimingas ir tada, kai žiūriu į paprastus dalykus, regis, matytus tūkstantį kartų, bet atrodo, lyg matyčiau pirmą sykį. Tarkim, sraigę, kuri pusę dienos šliaužia nuo pakrantės akmens iki manojo alksnio.

Pažvelgti naujom akim – geras jausmas. (Tą jausmą įvardyčiau kaip didžiausią laimę.)

Mirties nebijau. Daug galvoju ir apie tai. Ir apie laiką... Svarbu prisiminti, kad mūsų laikas yra ribotas. Jį reikia tausoti ir spėti šį tą nuveikti per tau skirtą laiką, antraip...

Įdomu, ką turiu nuveikti aš, kabodamas vienas lopšy, paliktas mamos? Visą dieną spoksodamas į sraigę arba laukdamas, kol pasirodys gulbė...

 

Alfukas

Guliu palapinėj vienas, temsta. Net oras dreba nuo velniškos muzikos. Tėvai turbūt ten šoka. Tegu pasibūna, gal susitaikys.

Maniau, pakentėsiu, bandžiau užmigti, bet kur tau! Jaučiu, triukšmas tuoj mane pribaigs, ėmiau muistytis, verkt... Aišku, niekas nė negirdi – visi šėlioja, palapinės tuščios. Tėvas mano, kad mama su manim, o mama – kad tėvas...

Mamos noriu, išalkau. Aplink tamsu! Apėmė siaubas, kad tėvų daugiau ir nebepamatysiu, ėmiau klykti.

Aha, mama išgirdo, atbėga iš slėnio. Praskleidė palapinės duris – betgi čia ne mama! Ta pati ponia, kuri dieną sukiojosi su berniuku!

Pasilenkia, paima mane ir įsimeta į krepšį ant nugaros, šalia ten murksančio liūdno vaikelio. (Tik skara nukrenta, bet poniai nė motais.)

Tas liūdnas vaikas apsidžiaugia, aš irgi. (Atrodo, pagaliau turėsiu normalų brolį.)

Muzika garsėja, vadinasi, ponia nešasi mus į slėnį, kur tėvai. Turbūt atiduos. Ir viskas? Ne, noriu padraugaut su juodaakiu berniuku.

Regis, ponia mane išgirdo – tėvams neatidavė. Tolstam nuo to pragariško triukšmo. Aš net nebijau, man smagu. (Tėvai turės manęs ieškoti, nebus kada bartis.)

Mudu su įbroliu šnekučiuojamės – tiek daug vienas kitam norim papasakot! Jis man marmaliuoja kažką apie gervę, apie salą, o aš – apie Zigmą, Jaunių. Žodžiu, abu nesiklausom, tik murmam, niurnam, čiauškam. Vienu metu abu ir nutilom, suprasdami, kad taip šnekėdami niekad nesusišnekėsim. Pasižiūrėjom kits į kitą ir – juoktis!

Moteris sustojo tykioj pamiškėj, abu pamaitino. Paskui sukišo atgal, pakabino ant šakos ir ėmė supti.

Iškart užmigom.

 

Vilkė

Gal čia ne vilkas, o dvasia! – girdėjau bėgdama balsus žmonių, kurie mane pabaidė. Nors nieko jie ten nepabaidė – pati dingau pabaigus darbą. Aš tik sušildžiau senio žentą, kad nenumirtų, kol ateis kas nors.

Be to, aš vilkė, o ne vilkas. Ir nėra reikalo manęs baidyt – žmogaus neėdžiau niekad, nepuoliau ir neėsiu. Aš grynaveislė!

O žmogų pult turiu už ką: juk tie dvikojai mus suluošino – mažus laukinius vilkiukus. Ištraukė iš olos ir išsukiojo kojas, kad nebevestų mūs tėvai į kaimą, kad nebemokytų avių pjovimo.

Neišdegė. Už skriaudą tėvas atsilygino – išpjovė jų visas avis. Net ir tą niekšą, kur sužalojo mus, pripjovęs būtų, bet kad apsimetė negyvas. Tad apčiežė tik ir paliko.

O žmonės smarkiai keršijo: visus vilkus aplink iššaudė, tik mus, mažuosius, mama suspėjo pernešti per upę ir ten paleist. Nė nežinau, kur mano broliai, seserys, ar išgyveno.

Mane, jau dvesiančią, ant kranto rado ir išgydė žilas senis. Parsinešė ir laikė atokiam namely. O išsukiotas kojas tiesino, žolėm visokiom trynė, tepalais, taip pamažu sveikau.

Nepatikėjau juo, urzgiau ir kąst bandydavau, nevalgiau nieko. O jis ramino, švelniai šnekino, niūniavo. Atlėgo pyktis, dingo, paliko tik bejėgio liūdesys.

Miegojau malkinėj; pradžioj ir pats gulėdavo kartu, kad nebijočiau. Ten buvo dar ir stirna vienakojė, ir gandras lūžusiais sparnais.

Po metų jau pasveikusi pabėgau. Tą senį susitikdavau miške, tik žvilgsniais persimesdavom. Paskui jis mirė. 

Žmonių yra trys rūšys. Vieni – vilkai, kiti tarytum katės. O lapės – tie tretieji – godaus gudrumo apsėsti.

Užuodus vilką ateinu pagalbon. Seniokas buvo iš vilkų.

Jo žentas – irgi.