Šių metų spalį Vatikane vyks sinodas, skirtas jaunimo problematikai, kurios centre – pašaukimo kaip geriausio gyvenimo įprasmingimo klausimas. „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ – taip pavadintas pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje vyksiantis susitikimas. Ta proga buvo parengtas įvadinis dokumentas, kurį toliau publikuojame ir Bernardinai.lt puslapiuose. Pirmoje dalyje apžvelgiama socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje auga bei priima sprendimus šių dienų jaunimas.

Šįkart jūsų dėmesiui – antroji dalis, kurioje aptariama įžvelgimo kelionė, siekiant atrasti savo pašaukimą.

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

II. TIKĖJIMAS, ĮŽVELGIMAS, PAŠAUKIMAS

Šio sinodinio proceso metu Bažnyčia nori pakartoti savo troškimą sutikti, lydėti visus be išimties jaunuolius ir jais rūpintis. Nei galime, nei norime palikti jų vienatvei ir atskirčiai, kurioms juos išstato pasaulis. Kad jų gyvenimas būtų gera patirtis, kad jie nepasuktų smurto ar mirties keliu, kad nusivylimas neįkalintų jų susvetimėjime – visa tai negali nerūpėti tam, kuris gimė gyventi bei tikėti ir suvokia gavęs didelę dovaną.

Būtent šios dovanos galia žinome, kad ateiti į pasaulį reiškia sutikti gero gyvenimo pažadą, o pradinė patirtis, jog esi priimtas ir saugus, kiekvienam įspaudžia pasitikėjimą, kad nesi paliktas beprasmybei ir mirties tamsai, ir viltį, jog savo nepakartojamumą galėsi išreikšti keliaudamas pilnatviško gyvenimo link.

Rytų Bažnyčios išmintis padeda mums atrasti, kad šis pasitikėjimas šaknijasi „trijų gimimų“ patirtyje: tai – prigimtinis vyro ar moters gimimas pasaulyje, gebančiame priimti bei palaikyti gyvybę; gimimas per krikštą, „kai kas nors Dievo malone tampa Dievo vaiku“; ir trečias gimimas, kai pereinama „iš kūninio gyvenimo į dvasinį“, atsiveriant brandžiam naudojimuisi laisve (plg. Filokseno Magubiečio, V a. sirų vyskupo, kalbos, 9).

„Rūpinimasis, sergėjimas reikalauja gerumo, reikalauja, kad tai būtų daroma švelniai. Evangelijoje Juozapas pasirodo kaip tvirtas, narsus, darbštus vyras, tačiau viduje labai švelnus, ir tas švelnumas nėra silpnojo dorybė, ne, priešingai: jis liudija dvasios tvirtumą ir gebėjimą rodyti dėmesį, atjausti, tikrai atsiverti kitiems, mylėti“ 

Siūlyti kitiems dovaną, kurią patys esame gavę, reiškia lydėti juos šiame kelyje padedant kovoti su savo silpnybėmis bei gyvenimo sunkumais, tačiau pirmiausia palaikant laisvę, kuri dar tik bręsta.

Atsižvelgiant į visa tai Bažnyčia, pradedant nuo jos ganytojų, skatinama įsitraukti į diskusiją ir iš naujo atrasti savo sergėjimo pašaukimą, kaip savo pontifikato pradžioje priminė popiežius Pranciškus: „Rūpinimasis, sergėjimas reikalauja gerumo, reikalauja, kad tai būtų daroma švelniai. Evangelijoje Juozapas pasirodo kaip tvirtas, narsus, darbštus vyras, tačiau viduje labai švelnus, ir tas švelnumas nėra silpnojo dorybė, ne, priešingai: jis liudija dvasios tvirtumą ir gebėjimą rodyti dėmesį, atjausti, tikrai atsiverti kitiems, mylėti“ (Pamokslas per inauguracijos šv. Mišias, 2013 03 19).

Šiuo atžvilgiu čia dabar pateiksime kelias mintis apie jaunuolių lydėjimą, kuris grindžiamas tikėjimu įsiklausant į Bažnyčios tradiciją ir aiškiai siekiant padėti įžvelgti pašaukimą ir priimti pamatinius savo gyvenimo sprendimus suvokiant, jog kai kurie iš jų yra neatšaukiami.

1. Tikėjimas ir pašaukimas

Pašaukimo įžvelgimo šaltinis yra tikėjimas, kaip buvimas Jėzaus regėsenos dalininku (plg. Lumen fidei, 18), nes teikia pagrindinį turinį, savitas formuluotes, nepakartojamą stilių ir atitinkamą pedagogiką. Norint šią malonės dovaną priimti džiugiai ir noriai, būtina ją padaryti vaisingą konkrečiais ir nuosekliais gyvenimo apsisprendimais. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 16–17).

Pašaukimas į meilės džiaugsmą yra pamatinis kvietimas.

Pašaukimas į meilės džiaugsmą yra pamatinis kvietimas, Dievo įdedamas į kiekvieno jaunuolio širdį, kad jo gyvenimas būtų vaisingas, o tikėjimas drauge yra dovana iš aukštybių ir atsakas į tai, kad esi išsirinktas ir mylimas. Tikėjimas „nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mano silpnybes“ (Lumen fidei, 53). Tas tikėjimas „tampa šviesa, apšviečiančia visus socialinius santykius“, ir prisideda prie „visuotinės žmonių brolystės“ tarp visų laikų vyrų ir moterų statydinimo (ten pat, 54).

Biblijoje pateikta daug pasakojimų apie jaunuolių pašaukimą ir atsaką. Tikėjimo šviesoje jie laipsniškai vis aiškiau suvokia aistringos meilės planą, Dievo sumanytą kiekvienam. To Dievas norėjo kiekvienu savo veiksmu sukurdamas pasaulį kaip „gerą“ vietą, gebančią priimti gyvybę ir teikiančią erdvę santykiams, kuriais galima pasitikėti. Tikėti reiškia įsiklausyti į Dvasią ir visu protu bei visais jausmais įsitraukti į dialogą su Žodžiu, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6), mokytis juo pasitikėti konkrečioje kasdienybėje, akimirkomis, kai artinasi kryžius ir kai prisikėlimo ženklų akivaizdoje išgyvenamas džiaugsmas – taip, kaip darė „mylimasis mokinys“.

Šis iššūkis kyla ir visai krikščionių bendruomenei, ir pavieniam tikinčiajam. Tokio dialogo erdvė yra sąžinė. Pasak Vatikano II Susirinkimo, ji yra „slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Gaudium et spes, 16). Todėl sąžinė yra nepažeistina erdvė, kurioje kviečiama priimti pažadą.

 „Žmonės, gebantys nusmukti iki žemiausios ribos, nepaisydami bet kokios jiems daromos psichologinės bei socialinės įtakos, taip pat gali save įveikti, apsigręžti, apsispręsti gėrio naudai ir atgimti“ 

Atpažinti Dvasios balsą tarp kitų šauksmų ir nuspręsti, kaip atsakyti, yra kiekvieno užduotis: kiti gali tik lydėti ir padrąsinti, tačiau ne pakeisti. Gyvenimas ir istorija mus moko, kad ne visada lengva atpažinti konkrečią džiaugsmo, į kurį mus kviečia ir kurio trokštame, formą, juolab šiandienėje kaitos ir paplitusio netikrumo aplinkoje.

Kitais kartais žmogui gali tekti skaitytis su nusivylimu ar kitų prisirišimų, sulaikančių nuo kelionės į pilnatvę, galia: šitai yra daugelio patirtis, pavyzdžiui, ir to jaunuolio, kuris turėjo per daug turtų, kad laisvai atsilieptų į Jėzaus kvietimą, ir todėl nuėjo šalin liūdnas, o ne kupinas džiaugsmo (plg. Mt 10, 17–22).

Žmogaus laisvė, nors visada apvalytina ir išlaisvintina, niekada iki galo nepraranda pamatinio gebėjimo atpažinti ir daryti gera: „Žmonės, gebantys nusmukti iki žemiausios ribos, nepaisydami bet kokios jiems daromos psichologinės bei socialinės įtakos, taip pat gali save įveikti, apsigręžti, apsispręsti gėrio naudai ir atgimti“ (Laudato si‘, 205).

2. Įžvelgimo dovana

Įžvelgimas ugdomas priimant sprendimus ir suteikiant savo veiksmams kryptį netikrumo paženklintose situacijose ir jaučiant priešingas vidines paskatas. Įžvelgimas [atpažinimas] yra klasikinė Bažnyčios tradicijos sąvoka, tinkanti daugeliui situacijų.

Egzistuoja laiko ženklų įžvelgimas, kuriuo siekiama atpažinti Dvasios buvimą ir veikimą istorijoje; moralinis įžvelgimas, skiriantis gera ir bloga; dvasinis įžvelgimas, kuriuo atpažįstamos atmestinos pagundos, trukdančios žengti pilnatviško gyvenimo link vedančiu keliu. Šios įvairios prieigos akivaizdžiai viena su kita susipynusios ir jų niekada neįmanoma vienos nuo kitos iki galo perskirti.

Atsižvelgiant į tai, čia bus kalbama apie pašaukimo įžvelgimą, t. y. procesą, per kurį asmuo, puoselėdamas dialogą su Viešpačiu, įsiklausydamas į Dvasios balsą bei remdamasis savo gyvenimo būviu, priima pamatinius sprendimus. Kiekvienam kyla klausimas, kaip nepraleisti galimybės realizuoti save visų vyrų ir moterų atžvilgiu.

Tikinčiajam šis klausimas dar intensyvesnis ir svarbesnis. Kaip gyventi Evangelijos gerąja naujiena ir atsiliepti į pašaukimą, Viešpaties skirtą visiems, kuriuos jis sutinka, – per santuoką, per įšventinamąją tarnybą, per pašvęstąjį gyvenimą? Ir kurioje srityje vaisingai panaudoti savo talentus – profesiniame gyvenime, savanorystėje, tarnystėje mažiausiesiems, politikoje?

Dvasia kalba ir veikia per kiekvieno gyvenimo įvykius, tačiau patys įvykiai, kaip tokie, nebylūs arba dviprasmiški: juos galima įvairiopai aiškinti. Norint įžiūrėti jų reikšmę priimant sprendimą, būtina įžvelgimo kelionė.

Dvasia kalba ir veikia per kiekvieno gyvenimo įvykius, tačiau patys įvykiai, kaip tokie, nebylūs arba dviprasmiški: juos galima įvairiopai aiškinti. Norint įžiūrėti jų reikšmę priimant sprendimą, būtina įžvelgimo kelionė.

Trys žodžiai, kuriais ji nusakomas „Evangelii gaudium“ – atpažinti, aiškinti ir pasirinkti, – gali mums padėti nustatyti maršrutą, tinkamą ir pavieniams asmenims, ir grupėms bei bendruomenėms, suvokiant, kad praktikoje ribos tarp skirtingų stadijų niekad nėra tokios aiškios.

Atpažinti

Atpažinimas pirmiausia susijęs su poveikiu, kurį mano vidui daro gyvenimo įvykiai, sutinkami žmonės, išgirstami ar perskaitomi žodžiai: „troškimų, jausmų, emocijų“ (Amoris laetitia, 143) įvairovė, paženklinta labai skirtingų atspalvių – liūdnumo, tamsumo, pilnatvės, baimės, tuštumos jausmo, švelnumo, pykčio, vilties, drungnumo ir t. t. Jaučiuosi traukiamas įvairiomis kryptimis, kai nė viena iš jų neatrodo, kad ja tikrai turėčiau sukti; būna pakilimo ir nuosmukio akimirkų, kai kada tikros vidinės kovos.

Norint atpažinti reikia leisti šiam emociniam turtingumui pasireikšti ir įvardyti šias aistras be vertinimo. Taip pat reikia nustatyti, kokį „skonį“ jos palieka, t. y. darną ar nedarną tarp to, ką patiriu, ir to, kas glūdi giliai mano viduje. Šioje stadijoje didelė reikšmė tenka Dievo žodžiui: jo apmąstymas, kaip ir visa sąlyčio su asmens vidujiš- kumu patirtis, išjudina aistras, tačiau sykiu atveria galimybę joms iškilti panyrant į pasakojamus įvykius.

Atpažinimo stadija centriniais padaro asmens gebėjimą klausytis ir emocingumą, nebėgant iš baimės nuo varginančios tylos. Tai – pamatinis asmens brendimo kelionės tarpsnis, ypač jaunuoliams, kurie intensyviau patiria troškimų galią, gali būti jų išgąsdinti ir atsisakyti didžių žingsnių, kuriuos žengti jie jaučiasi skatinami.

Aiškinti

Neužtenka atpažinti tai, kas patirta: tai būtina paaiškinti, arba, kitaip tariant, suprasti, kam Dvasia kviečia per tai, ką kiekviename sužadina. Dažnai apsiribojame pasakojimu, ką patyrėme pabrėždami, kad „tai mane labai sujaudino“. Daug sunkiau suvokti patirtų troškimų ir emocijų kilmę bei prasmę ir įvertinti, kur jie kreipia – konstruktyvia linkme ar į mus pačius.

Ši aiškinimo stadija yra labai subtili, reikalauja kantrybės, budrumo ir taip pat tam tikro mokymosi. Būtina pajėgti suprasti socialinio ir psichologinio poveikio padarinius. Reikia panaudoti savo intelektinius gebėjimus, tačiau atsispirti pagundai konstruoti abstrakčias teorijas apie tai, kas būtų gera ir gražu: ir įžvelgimo procese „tikrovė viršesnė už idėją“ (Evangelii gaudium, 231).

Aiškinant nevalia vengti tiesaus žvilgsnio į tikrovę ir reikia pasverti realiai disponuojamas galimybes.

Norint paaiškinti troškimus ir vidinius judesius, būtina Dievo žodžio šviesoje sąžiningai pažvelgti į moralinius krikščioniškojo gyvenimo reikalavimus, visada stengiantis juos pritaikyti konkrečioje gyvenimo situacijoje.

Tokios pastangos skatina nesitenkinti legalistinės logikos būtinu minimumu, bet, priešingai, ieškoti būdų, kaip geriau panaudoti savo dovanas bei galimybes: todėl toks pasiūlymas jaunuoliams patrauklesnis ir labiau skatinantis. Šis aiškinimo darbas vyksta puoselėjant vidinį dialogą su Viešpačiu, aktyvuojant visus asmens gebėjimus; patyrusio asmens pagalba klausantis Dvasios yra Bažnyčios siūloma vertinga paspirtis ir būtų neprotinga ja nepasinaudoti.

Pasirinkti

Kartą atpažinus ir paaiškinus troškimų ir aistrų pasaulį, sprendimo aktas tampa autentiškos žmogaus laisvės ir asmeninės atsakomybės veiksmu, visada susijusiu su tam tikra situacija ir, vadinasi, ribotu.

Pasirinkimo tada neveikia akla jėga, būdinga paskatoms, kurioms tam tikras šiuolaikinis reliatyvizmas priskiria galutinio kriterijaus vaidmenį, įkalindamas žmogų kintamybėje. Sykiu išsilaisvinama iš išorinės ir todėl heteronominės įtaigos bei reikalaujama nuoseklaus gyvenimo.

Skatinti tikrai laisvus ir atsakingus pasirinkimus, išsilaisvinant iš kitų laikų paveldo, tebėra bet kurios rimtos pašaukimų pastoracijos tikslas

Ilgą laiką istorijoje pamatinius gyvenimo sprendimus priimdavo ne patys tiesiogiai suinteresuotieji; kai kur pasaulyje, kaip minėta pirmame skyriuje, taip yra ir dabar. Skatinti tikrai laisvus ir atsakingus pasirinkimus, išsilaisvinant iš kitų laikų paveldo, tebėra bet kurios rimtos pašaukimų pastoracijos tikslas.

Įžvelgimas yra pirmutinis įrankis, leidžiantis išsaugoti nepažeistiną sąžinės erdvę nesistengiant jos atstoti (plg. Amoris laetitia, 37). Kad būtų patvirtintas, sprendimą privalu konkrečiai išbandyti. Pasirinkimas negali likti įkalintas viduje rizikuojant, kad liks virtualus ar bejėgis – dabartinėje kultūroje šis pavojus labai paplitęs, – bet turi pasireikšti veiksmais, virsti kūnu, duoti pradžią kelionei, rizikuojant susidurti su tikrove, išjudinta troškimų bei emocijų.

Šioje stadijoje atsiranda kitų troškimų bei emocijų: jų atpažinimas ir aiškinimas leis arba patvirtinti sprendimo gerumą, arba paskatins jį peržiūrėti. Todėl svarbu „išeiti“, net ir jaučiant baimę suklysti – baimę, kuri, kaip matėme, gali tapti paralyžiuojanti.

Laukite tęsinio.