Nine Kopfer/Unsplash.com nuotr.

Mintys paskaičius straipsnį „Santuokos paskelbimas negaliojančia per mėnesį. Misija įmanoma?

Pats straipsnio pavadinimas „Santuokos paskelbimas negaliojančia per mėnesį“ skamba panašiai kaip „Pigios ir greitos skyrybos“. Šiame kontekste tampa labai sunku kalbėti apie santuokos neišardomumą. Kai sakai sužadėtiniams, kad santuoka viena ir neišardoma, staiga kas nors paliudija, jog kažkieno giminaitis prieš kelerius metus susituokė, o jau dabar jų santuoka pripažinta neįvykusia, ar kažkieno dėdę ar tetą taip pat „išskyrė“ ir jie jau sudarė naują santuoką bažnyčioje. Sužadėtiniams nejučia galvoje pradeda dėliotis „pravirų durų“ scenarijus – jei kas, santuoka bus pripažinta negaliojančia. Va ir kalbėk po to apie santuokos neišardomumą!

O pripažinti negaliojančia bet kurią santuoką galima neretai: mums visada trūksta tikėjimo, mes niekada nesame brandūs ir dažnai suklystame. Tačiau kai Jėzaus paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“, Jėzus atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 3–6). Priežastis pripažinti santuoką neįvykusia, jei „turėjo slaptą ryšį santuokos metu“ man atrodo nepakankama, nes priesaikoje pažadame santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti. Niekada negirdėjau priesaikos, kad mylėsiu tave visada, nebent sužinočiau, jog turi slaptą ryšį gyvendamas santuokoje. Be to, kiek teko girdėti, visi nesantuokiniai ryšiai paprastai yra slapti. Turbūt dar labiau žeistų, jei toks ryšys net nebūtų slaptas – visai jau sąžinės žmogus neturėtų... Tada tikrai vertėtų atsiskirti, nes tyčiojasi iš santuokos, viešai paleistuvauja...

Jei antrą kartą susituokę žmonės ilgisi sakramentinio gyvenimo“, – rašo kunigas V. Veprauskas, tačiau ką tada reiškia Jėzaus žodžiai: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12)?

Taip pat sunkiai suprantama skyrybų priežastis – aiškus vieno iš sutuoktinių tikėjimo trūkumas. Pažįstu net dvi poras, kurių moterys, vyrams save įvardijus netikinčiais, pačios vienos priėmė Santuokos sakramentą. Abi poros po to jau nugyveno ne vieną dešimtmetį. Viena iš jų gyvena puikiai – užaugino penkis vaikus, tebemyli ir tebegloboja tiek vaikus, tiek vienas kitą. Vyras ir toliau save suvokia kaip netikintį, o moteris ir toliau lanko bažnyčią. Gal jų gyvenimą skirtingas požiūris į tikėjimą kiek apsunkina (nežinau), bet tikrai netrukdo kurti bendrystės ir vienam kitą mylėti. Kita pora po trumpo laiko išsiskyrė ir jau seniai gyvena kas sau. Tikrai ne tikėjimo trūkumas, o bjaurūs įpročiai ir nenoras taikytis prie kito žmogaus juos išskyrė.

Dar prisiminiau vieno tėvo jėzuito pasakojimą. Jis mums pasakojo, kad su juo kartu į Jėzuitų draugiją stojo dvylika jaunų vyrų, daugiausia kunigų. Spėkit, kiek jų toje draugijoje šiandien? Iš tų dvylikos šiandien draugijoje beliko du. Ar jiems trūko tikėjimo? Bet juk be tikėjimo jų niekas neturėjo šventinti į kunigus! Greičiausiai ne tikėjimo, o brandos jiems trūko: nesusigaudė, nei kur stoja, nei kodėl. O ir tas tikėjimo trūkumas – kas turi tą „tikėjimo metrą“ tam trūkumui išmatuoti? Ir kaip tą tikėjimą išmatuoti? Daugelis mūsų turime žmogiškų silpnybių ir bjaurių įpročių, bet jaučiamės tikintys. Ar, kai kuriame blogį, būname tikintys ar netikintys?

Iš patirties žinau, kad su tais, kurie baigę mokslus Oksforde, matę Harvardą ir pagyvenę Kinijoje, kur kas lengviau susikalbėti, negu su tais, kurie darbuojasi žuvų fabrikuose. Taip jau yra, kad laisvas ir kūrybingas žmogus įžvelgia sau naudą net ir ten, kur tiesiogiai jam nieko nenorėta pasakyti. Čia, matyt, viskas vyksta kaip Šventajame Rašte parašyta: „Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“ (Lk 8, 18–19).

Pagrindinė skyrybų priežastis, kuri galioja tiek tikintiems, tiek netikintiems, yra brandos stoka. O kas iš mūsų gimsta brandus?! Kas, sulaukęs 20 ar 30 metų, jau būna brandus?! Vienas kitas iš mūsų jaunystėje būname šiek tiek pasistūmėję brandos link. Taigi, paprastai po santuokos mūsų laukia ilga brendimo kelionė drauge ir daug su tuo susijusių nusivylimų. Nebijokime tų nusivylimų ir stenkimės augti drauge...

Autorė yra Lietuvos šeimos centro direktorė ir sužadėtinių rengėja