Šiandienė Vilniaus senamiesčio kaita neišvengiamai verčia su istorinių fotografijų pagalba pažvelgti, kaip keitėsi Vilniaus istorinis centras bėgant laikui, kas buvo prarasta ir sužalota sovietinės okupacijos laikotarpiu bei susimąstyti, ar miesto visumos išsaugojimas vis dar yra prioritetinė kryptis. Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus kvies Valstybinės kultūros paveldo komisijos organizuojama paroda „Senas ir naujas Vilnius“ sausio 10 d.–vasario 3 d. Vilniaus rotušėje. 

Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savo santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, Senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra veikiamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.

Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika. 1944 m. sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti per karą miestui padaryta materialinė žala. Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, jog senasis miestas buvo prarastas ne karo metu, o po karo. „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams bei architektūros paminklams plane“ pažymėta, kad daugiau nei pusė senamiesčio pastatų išliko nesužaloti arba jiems reikėjo tik paprasto remonto.

„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija. Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankumo ir transporto problemos buvo sprendžiamos, griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Šie bruožai akivaizdūs pokario Vilniaus senamiesčio tvarkyboje dėl to, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.

1948 m. pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Vienas pagrindinių akcentų buvo ištisų kvartalų bei posesijų „išvalymas“, motyvuojant miesto sanitariniais ir transporto poreikiais. Visgi daugelio žmonių sąmonėje pokario Senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jų valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas. 1959 m. buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas – pirmasis kompleksinis paveldosauginis dokumentas Sovietų Sąjungoje, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą. 

Parodoje „Senas ir naujas Vilnius“ bus pristatomi fotografo Mečislovo Sakalausko XX a. 6–8 dešimt. fiksuoti vaizdai, įamžinantys to laikmečio Vilniaus istorinio centro vietos dvasią ir pastangas išsaugoti senąjį miestą. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, šalia istorinių fotografijų bus eksponuojamos šiandienos jaunų fotografų padarytos Senamiesčio nuotraukos, provokuojančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje užgimusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.

Parodos atidarymas vyks sausio 10 d. 18.00 val. Veiks iki vasario 3 d. 

Valstybinės kultūros paveldo komisijos inf.