Evgenios Levin nuotrauka

Kai išviešinus KGB sudarytą sąrašą kilo nuomonių banga dėl Banionio ir Sondeckio, buvo galima pamatyti, kad daliai visuomenės visai netolimos praeities pažinimas sukelia kažką panašaus į skausmą. Panašu, kad norima net ir sovietmetį matyti gražiose jaunystės lankose, kuriuose žydi gėlės ir niekas nepatyrė jokių netekčių, spaudimo ir ten nereikėjo daryti sunkių pasirinkimų. Bet visas šis idiliškas paveiksliukas kas kartą sudūžta, kai akiratyje pasirodo koks nors naujas dokumentas iš nesudegintų archyvų. Ir dažnas pagalvoja, kaip nuostabu būtų, jei biografija prasidėtų nuo „riebaus brūkšnio“ tarp praeities ir dabarties. Nebūtų jokių praeities šešėlių, nebūtų jokių istorinių nuospaudų ir netekties baimių. Bet gyvenimas ne toks yra, ne toks ir buvo. Buvo visko.

KGB korta jau seniai mušta. Tačiau supratimas kaip veikė komunistinis-kagėbistinis prievartos ir prievartavimo mechanizmas atsiranda labai iš lėto. Tai, kas buvo padaryta prieš 20–25 metus arba „ikiinternetiniame amžiuje“, jau, pasirodo, yra seniai pamirštos tiesos. Liustracija buvo pavėluota ir dalinė? Taip, bet buvo reikalinga net tokia. Kai kurie žmonės jos laukė su viltimi atsikratyti tos kupros, kuri slėgė ilgus metus. Daugiau kaip tūkstantis žmonių tai padarė. Ar jiems palengvėjo, aš nežinau, bet valstybė davė jiems įsipareigojimą neviešinti jų prisipažinimų (neviešinti tol, kol nepretenduoja į politikų statusą). KGB įpėdinė Rusijos FSB sutrikusi varto savo išvežtus kelis tūkstančius bylų ir nežino, kuris iš jos žinioje buvusių agentų jau nebepatikimas. Periodiškai, kas keleri metai atsiranda politikų iniciatyvos juos išviešinti ir „atsiimti“ valstybės įsipareigojimus, palengvinti FSB darbą. Ar išviešinus prisipažinusius nekiltų dar didesnis triukšmas ir nepalyginamai didesnis susipriešinimas – tokio klausimo niekas nekelia. Ir vis dėlto grįžkime prie konkretaus totalitarinės prievartos mechanizmo pažinimo. Ką norime žinoti ir ką esame linkę ignoruoti?

Pirmiausia visi mokykliniai vadovėliai pilni statistikos – tiek ir tiek buvo nužudyta, įkalinta, deportuota per okupacijas. Šie skaičiai pakartojami didžiųjų netekčių jubiliejiniais metais per įvairius renginius (ir man pačiam teko prie šios statistikos atsiradimo prisidėti bei išsėdėti kelerius metus archyvų belangėse), perskaitomi per iškilmingus minėjimus. Komunistinė ideologija vis dar priskiriama prie blogio jėgų vėliavų. Tačiau matant plevėsuojančias raudonas vėliavas tolerancijos pažymėtuose Vakarų kvartaluose, jų tampymą Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų paraduose, pasiryžimo atsispirti šiai ideologijai lieka vis mažiau. Komunistiniai veikėjai ramiai gali rašyti savo nutylėjimo memuarus – niekam jie nekliūna. Komunistų partijos vadovavimas prievartos mechanizmui kaip ir žinomas faktas, bet juk viską darė kagėbistai, emgėbistai ar enkavėdistai. Na, gal dar čekistai ir osobistai? Prieš 20 metų išleista knyga „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais“ su beveik 800 biografijų tų žmonių, kurie tose nusikalstamose institucijose planavo ir okupuotos Lietuvos teritorijoje vykdė karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmonijai, išnyksta kaip dūmas. Knygas apie brutalius nusikaltimus vykdžiusią čekistinę kariuomenę ir stribus, jų bendravimą su komunistų partijos struktūromis dabar galima surasti tik antikvariatuose. Gal jos buvo išverstos į kokias nors kitas kalbas? Ne. Gal Kultūros ministerija kaip nors prisiminė autorius? Ne. Jie peržengė tą „riebų brūkšnį“ tarp praeities ir dabarties, skirdami tam dalį savo gyvenimo, bet liko ignoruojami bet kokių valstybės finansuojamų programų. Tik Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, turėdamas menką biudžetą tyrimams ir jų publikavimui, du dešimtmečius dar judino šias temas, skelbė darbus ir dokumentus. Skelbė tol, kol pačių darbuotojų algos susitraukė iki minimalaus lygio 2017-aisiais. Šiais metais skirti keliasdešimt tūkstančių eurų bus nedidelis kompresas jau entuziazmą prarandantiems tyrėjams.

Tačiau mes gyvename jau XXI amžiuje ir galimybės pamatyti autentiškus dokumentus (net ir nepaisant palaidotų uždaruose Maskvos archyvuose) yra didelės. Tik, kai pereiname nuo statistikos prie konkrečius žmones paliečiančių dokumentų, atsiveria ištisas choras: „mums to nereikia“, „kam kiršinti tautą“, „žmogus miręs, negali apsiginti“, „vėl metama KGB korta“, „jis toks nebuvo, nes man nieko nesakė“ (jei ko nepaminėjau, šį sąrašą visada galite papildyti) ir t. t. Taip, kai kurių dokumentų skelbimas gali sukelti šoką. Tačiau jei mes norime žinoti, koks tai buvo psichologinio, ir jei reikia – fizinio spaudimo mechanizmas, jei norime suprasti, kaip net ir iškilūs žmonės buvo spaudžiami, prievartaujami, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tą reikia pažinti. Kai kas savo noru ilgai ir mielai bendradarbiavo su KGB, kai kam tai buvo nepakeliama našta ir, pasitaikius progai, buvo stengiamasi ja nusikratyti. Štai dabar pagarsėjusiame sąraše  paskutiniuoju įrašytas partizanų vado A. Ramanausko-Vanago išdavikas Nr. 1669 buvęs karo lakūnas Antanas Urbonas–„Žinomas“ (1917–2002). Ar jo nereikėjo skelbti? Liudvikas Povilonis (1910–1990) 1960 m. sovietinės valdžios apkaltintas nelegalia Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje statyba ir buvo nuteistas, vėliau buvo vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi, bet sąraše yra įrašytas kaip „Germantas“ Nr. 1667 nuo 1944 m. su šešių tomų byla. Kas tose bylose, kodėl tai nesutrukdė pastatyti bažnyčią, kas ir kuo tada naudojosi? Skelbt ar neskelbt?

O iš Sovietų Sąjungos norėjęs pabėgti Nr. 1647 Samuilas Šapiro 1946 m. suimtas ir išdavė, kad veikia sionistinė organizacija bei buvo užverbuotas kaip agentas „Vostok“. Skelbt ar neskelbt? Prieš ketvirtį amžiaus teko apklausti buvusį agentą-smogiką Nr. 1641 Bronių Kalytį–Viater „Ramojų“, kuris 1949–1951 m. buvo Vytauto apygardos vadas „Siaubas“. Jis prisidėjo prie  60 partizanų likvidavimo ir Vilniaus apygardos teisme dėl to buvo teisiamas dar 2000 metais. Matyt, skelbti?

Aleksandras Bendinskas (1920–2015)  LAF narys, Birželio sukilimo dalyvis, kalintas lageryje 1945–1954 m., išrinktas atkurtosios Šaulių sąjungos pirmininku 1989 m., o 1992–1996 m. buvo LR Seimo nariu ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariu. Politikas su labai kontroversiška biografija. Įregistruotas kaip Nr. 1619 agentas „Vytas“ 1973–1984 m. Matyt, taip pat skelbti, nes politikams indulgencijos netaikomos? Nr. 1521 Žvirblis Simonas – Birželio sukilimo dalyvis, kuris buvo kaltintas dalyvavimu žydų žudynėse ir 1950–1956 m. kalėjo Angarsko lageryje,  ir jo praeities šešėliai netrukdė 1964–1977 m. dirbti KGB kaip agentui „Balandžiui“? O garsaus operos solisto brolis Daunoras Ričardas–Vincas, kurį 1968 m. užverbavo kaip agentą „Petrauską“ (Nr. 1508), matyt, neapsikentęs šio bendravimo 1976 m. liepos 19 d. Prancūzijoje pasiprašė politinio prieglobsčio ir KGB jam iškėlė bylą už „tėvynės išdavimą“. Tokį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Negi nenorima tokios istorijos žinoti? Akivaizdu, kad kiekvieno šiame sąraše atsidūrusio žmogaus biografijos negali vertinti pagal vieną kurpalių. Reikia atskirti tikrus ir tariamus šešėlius, tikrą ir tariamą bendradarbiavimą su KGB. Taip, ši praeitis, kaip ir visa sistema nebus maloni, tačiau geriau žinoti ir nuryti karčius vaisius.

Tekstas skelbtas Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko tinklaraštyje.