EPA nuotrauka

Gruodžio pabaigoje pasaulio žiniasklaidos dėmesį buvo prikaustęs Iranas. 28 mėnesio dieną Irano rytuose esančiame antrajame pagal dydį šalies mieste Mašhede prasidėjo prieš centrinę valdžią nukreipta protestų banga, išplitusi po visą Iraną. Tai tapo didžiausiomis demonstracijomis nuo 2009 m. vykusių neramumų, pavadintų „žaliuoju judėjimu“, kai, perrinkus prezidentu Mahmudą Ahmadinedžadą, rinkimų rezultatų klastojimu įsitikinę iraniečiai išėjo į gatves. Tąkart protestai truko pusmetį, vertinant įvairiais duomenimis, žuvo 36 arba 72 asmenys ir buvo sulaikyta per 4000 protestuotojų.

Smerkė valdžią, gyrė šachą

Tuo tarpu metų sandūroje vykusiuose dabartiniuose protestuose iraniečiai skandavo įvairius šūkius, kuriais buvo kritikuojama centrinė valdžia, giriamas šachas Mohammadas Reza Pahlavi, kurio dinastinis valdymas buvo transformuotas į Islamiškąją Respubliką per 1979 m. vykusią Irano islamo revoliuciją. Tarp šūkių buvo galima išgirsti ir ajatolai Ali Khamenei adresuotus raginimus atsistatydinti ar skanduotes „mirtis diktatoriui“, Teherane buvo deginami jo plakatai, buvo skundžiamasi, kad „mulos gyvena kaip dievai“, o žmonės skursta. Nepasitenkinimą esama situacija demonstravo ir Vakarų valstybėse gyvenantys iraniečiai, Kelne, Berne, Atėnuose bei Stokholme surengę mitingus, skirtus pademonstruoti solidarumą su savo tautiečiais, likusiais istorinėje Persijos žemėje.

Protestai peraugo į smurtinius aktus: buvo puolamos policijos nuovados, karinių struktūrų atstovai, gadinama valstybinė institucinė infrastruktūra. Per šiuos neramumus jau žuvo 23 protestuotojai, vienas policininkas, per 1000 asmenų buvo sulaikyta.

Priežastis – ekonominė situacija

Gyventojus į gatves išvijo nusivylimas ekonomine situacija Irane, o kibirkštimi tapo 2017 m. gruodį nutenkintas juodraštinis valstybės biudžeto variantas, kuriame buvo numatytas lėšų didinimas Ajatolos ir Islamo revoliucijos gvardijai, o subsidijos nepasiturintiems sumažinamos. Tai sukėlė pasipiktinimo bangą socialiniame tinkle Instagram. Iraniečiai ėmė dalintis saitažodžiu (hashtag) #pashimanam, reiškiančiu „mes gailimės balsavę už Rouhani“, o Artimuosiuose Rytuose, kur žmonės itin aktyvūs socialiniuose tinkluose, šie visuomet yra itin veiksminga platforma mobilizuoti žmones, kas buvo sėkmingai pademonstruota 2016 m. perversmo Turkijoje metu, padedant operatyviai išvesti žmones į gatves.

Iraniečiams išėjus į gatves ir ėmus demonstruoti savo nuomonę, protestuotojų reikalavimai kito tiesiog kasdien: prasidėję nuo pasipiktinimo augančiomis kainomis ir nepasitenkinimo prasta ekonomine situacija demonstravimo, jie virto protestais prieš korupciją valstybėje, o vėliau imta kvestionuoti net pamatinius dabartinio revoliucinio valstybingumo principus, motyvuojant, jog „žmonės ištroškę laisvės“. Tai įkvėpė daugybę opozicionierių oficialiajam Teheranui, daugiausia Vakaruose, prabilti apie bundančią tautą.

EPA nuotrauka

Aktyviausi darbininkai ir jaunimas

Tačiau šie protestai skiriasi nuo 2009 m. „žaliojo judėjimo“, kurio pagrindinis motyvas buvo nesąžiningi rinkimai, atspindintys protestuotojų nepasitenkinimą korupcija. New Yorker analitikai padarė dar didesnį apibendrinimą teigdami, jog naujausieji protestai yra kitokie nei bet kurie kiti nuo pat 1979 m. revoliucijos. Pagrindiniai skirtumai yra logistiniai ir struktūriniai: protestai nekilo Teherane, jie prasidėjo kaip maža demonstracija klerikalinės ideologijos bastione Mašhede. Demonstracijos kyla ne iš klasikinio elito ar reformistų aplinkos: tarp protestuotojų dominuoja darbininkai ir jaunimas. Skaičiai yra iškalbingi: 90 procentų sulaikytųjų yra iki 25 metų.

Teheranas pripažino piliečių teisę protestuoti taikiai, taip pat patvirtino, jog valstybę kamuoja ekonominės problemos, tačiau apkaltino opoziciją kurstant smurtą. Situacija išties paini: sausio 7 dieną pasirodė pranešimų, jog buvo sulaikytas buvęs Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinedžadas (2005–2013), oficialiai jį kaltinant neramumų prieš vyriausybę kurstymu. Teigiama, kad taip įvyko po jo gruodžio 28 d. vizito vakarų Irano Bušero mieste, kur jis teigė, jog „kai kurie dabartiniai lyderiai gyvena atskirai nuo problemų, kurios jaudina gyventojus, ir nežino nieko apie visuomenės realybę“.

Kaltųjų paieškos

Dėl Irano reikšmės ir svorio regionui bei pasauliui, šie įvykiai negalėjo būti nepastebėti visame pasaulyje ir įžiebė žodžių karą. Ali Khamenei kaltų ieškojo užsienyje ir pasmerkė Islamo Respublikos priešus kurstant neramumus teigdamas, kad „Irano priešai naudoja įvairius ginklus (nuo pinigų iki ginklų) prieš islamiškąją santvarką“. Prezidentas Rouhani paskambino Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ir pakvietė kovoti su „Mujahideen-e-Khalq“ – iš esmės kairiąja, tačiau turinčia daugybę islamo ir persiškojo nacionalizmo elementų savo ideologijoje, Irane ir Irake, o įvairiu laiku įvairiose Vakarų valstybėse teroristine paskelbta organizacija. Ją Rouhani jau pirmosiomis protestų dienomis apkaltino neramumų kurstymu, kurios vienas esminių siekių yra ginkluotas valstybės perversmas Irane. Įvairaus lygio Irano politikai neramumų šaltinio ieškojo Persų įlankos šalyse.

Vakarų politikai išreiškė paramą protestuotojams, vadindami juos „herojais“, kovojančiais „didžią laisvės kovą“, bei kviesdami Teheraną gerbti iraniečių teisę į „taikų protestavimą“. Tuo tarpu Irano sąjungininkė Rusija ir pastaruoju metu vis artimiau su Iranu bendraujanti Turkija buvo atsargesnės. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad tai yra Irano vidinis reikalas, ir išreiškė viltį, jog neramumai pasibaigs be kraujo ir smurto. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu manantis, „kad būtina išvengti smurto ir nesileisti į provokacijas“ ir tikintis, jog užsienio intervencijos bus išvengta.

Demonstruoja ir palaikantys režimą

Būtina pabrėžti, kad demonstracijos sukėlė ir priešingą reakciją Irane. Šalia protestuotojų į gatves išėjo ir iraniečiai, palaikantys Rouhani ir Khomenei sistemą. Sausio 3-iąją tūkstančiai kontrprotestuotojų susirinko vyriausybę palaikančiose demonstracijose, kurios buvo parodytos per nacionalinę televiziją. Remiantis „The Washington Post“ informacija, šias demonstracijas organizavo pats Teheranas, o su Revoliucine gvardija siejama naujienų agentūra „Fars news“ šiuos kontrmitingus pavadino „revoliucine dvasia persmelktu iraniečių protrūkiu prieš įstatymų laužytojus“.

Vis dėlto net ir Teherano šalininkai, pasmerkę „iš užsienio remiamas riaušes“, kvietė valdžios pareigūnus atkreipti dėmesį į ekonomines valstybės problemas. Iranas susiduria su dideliais finansiniais sunkumais,

Net ir ši lojalių gyventojų parama rodo, kad ekonominės valstybės problemos yra itin didelė Irano problema, kuri, jei nebus spendžiama, ateityje ir toliau turės tendenciją peraugti į neramumus. Nedarbas Irane siekia 12.7 procentų, o pagrindinių produktų kainos 2017 m. pakilo 40 procentų. Planuojama, jog kovo mėnesį kuras pabrangs 50 proc. (ir toks drastiškas brangimas jau ne pirmas per pastaruosius kelerius metus), o infliacija jau dabar siekia 10 procentų.

EPA nuotrauka

Dūžtančios viltys

Branduolinis susitarimas buvo sukūręs geresnio gyvenimo viltis Irane, tačiau lauktų rezultatų neatnešė. Po daugybės metų sankcijų naftos pramonės infrastruktūra paseno, todėl Iranas negali pilnai išnaudoti šio resurso tarptautinėje prekyboje. Sistemai atkurti reikalingos didžiulės investicijos, tačiau dėl painių įstatymų ir nepalankios investicinės aplinkos užsienio investuotojai aplenkia šią valstybę. Ilgalaikio stabilumo vizija abejoti nuolat skatina naujoji Donaldo Trumpo geopolitinė vizija labai įtariai vertinanti Iraną, kurį JAV kartu su Izraelio ir Persų įlankos šalimis nuolat kaltina terorizmo rėmimu. Taip pat vis garsiau imama svarstyti Irano užsienio politika: pradedama abejoti brangiai kainuojančio įsitraukimo į konfliktą Sirijoje bei ginklų tiekimo sukilėliams Jemene nauda.

Kaip rodo praktika, ekonominės problemos Artimuosiuose Rytuose visuomet būna svaresnis argumentas už korupciją, kuri, kaip teigia Vakarų analitikai, egzistavo šiame regione nuolat, tačiau ekonominis augimas nuramindavo visuomenę.

Pasauliui žengiant į antrąją sausio savaitę, protestai buvo nurimę. Teherano taikytos priemonės pasirodė veiksmingos: sulaikyta šimtai protestuotojų, apribota prieiga prie socialinių tinklų, dislokuota daugybė jėgos struktūros elementų miestų gatvėse. Tačiau ši ramybė gatvėse yra palyginti sąlyginė. Įvairiuose interneto šaltiniuose ir toliau pasirodo pranešimų, paremtų informacija, surinkta iš socialinių tinklų, apie tebevykstančius žemo aktyvumo lygio protestus, tačiau akivaizdu, kad didieji protestai nuslopinti, smurtas gatvėse liovėsi.

Ko tikėtis?

Ar šis ekonominio sunkmečio sukeltas iraniečių nepasitenkinimas esama situacija turi realią galimybę peraugti į platesnio masto vidinius susirėmimus, atsakyti sudėtinga. Irane nėra susiskaldymo religiniu pagrindu, kadangi valstybė šiuo klausimu yra itin homogeniška – per 90 % vietos gyventojų yra šiitai, todėl religinis konfliktas nėra tikėtinas. Kaip parodė kaimyninių valstybių praktikos, ypač Sirijoje ir Irake, šis matmuo regione yra vienas iš esminių kriterijų, apibrėžiančių valstybinį bei bendruomeninį identitetą. Hipotetiškai dar viena galima įtampa valstybės viduje – susiskaldymas tarp persų ir azerbaidžaniečių, kurie Irane sudaro 25–30 % gyventojų – nėra kategorija, kurioje būtų galima įžvelgti susipriešinimo apraiškų šių protestų kontekste.  

Kalbėti apie išvystytą priešpriešą tarp islamiškosios teokratijos ir įvairių idėjų kol kas dar anksti, kadangi nėra ženklų, kad būtų susiformavusi aktyvi ir organizuota opozicija esančiai santvarkai, turinti realų masių palaikymą Irane, o tai patvirtino visiškai neaiškūs protestuotojų siekiai. Šūkiai „kartu mes nieko nebijome“ ar visa, kas susiję su „šalin Rouhani“, patys savaime niekur neveda tol, kol nėra pasiūloma alternatyva, kaip reikėtų tobulinti ar transformuoti esamą sistemą ir tik dar labiau didina stipraus centrinės valdžios atsakymo tikimybę bei visuotinę gyventojų mobilizaciją.

Revoliucinė gvardija dėl vykusių neramumų apkaltino JAV, Didžiąją Britaniją, Izraelį, Saudo Arabiją, „Mujahideen-e-Khalq“ ir monarchistus. Toks kaltinamųjų rato platus abstraktumas bei klišinis kategorizavimas, vertinant Irano tarptautinių santykių požiūriu, rodo, jog protestuotojai neturėjo suformavę aiškios hierarchinės struktūros, kuri galėtų tapti platforma alternatyviai valstybės idėjai – organizuotai opozicijai, propaguojančiai savo valstybės modelį. Tai patvirtina greitai pasibaigę protestai, kurių pabaigą paskatino ir pakankamai stipri valstybės policinė struktūra, itin aktyvų dėmesį skirianti sienų kontrolei tiek tiesiogiai, tiek intelektualiniu lygmeniu.

Artimuosiuose Rytuose sudėtinga prognozuoti detales, tačiau galima neabejoti dėl tendencijų ir mechanizmo, kurie rodo tai, jog gyventi užsidarius nebeįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje. Nepaisant egzistuojančios idėjinės takoskyros tarp Rytų ir Vakarų, pasireiškiančios įvairiais niuansais – pavyzdžiui, per protestus buvo raginama atsisakyti anglų kalbos mokymo pradinėse mokyklose Irane, socialiniai tinklai keičia pasaulį, kadangi viskas yra tapę atvira kaip niekuomet anksčiau ir matant kitokius ekonominio gyvenimo standartus, natūraliai kyla gyventojų nepasitenkinimas. Ypač tokioje turtingoje ir didžiulį potencialą turinčioje valstybėje kaip Iranas. Įvertinus tai, kad Irano ekonominė situacija negerėja ir kol kas nematyti jokių prošvaisčių perspektyvų, galima manyti, jog protestai kartosis. Bent jau po kiekvienų rinkimų.